Praėjus ketveriems metams po įvykių Vilkaviškio policijos komisariate, kartu su nukentėjusiais vaikinais ir jų šeimomis išgirdome jau antros instancijos teismo nuosprendį, kuris iš esmės patvirtina pareigūnų smurtavimą prieš nepilnamečius apklausų metu.
Džiaugiamės, kad triumfavo teisingumas, kad prabilę paaugliai nebuvo nuvilti. Jie gavo neįkainojamas pamokas apie tai, jog teisingumas yra pasiekiamas, kad jie rūpi valstybei.
Tačiau liūdnoji šios bylos dalis lieka nepasikeitusi – nei vienas nuteistas pareigūnas neprisipažino kaltu, atvirkščiai, jie ir jų advokatai pasitelkė į pagalbą įvairiausius išvedžiojimus apie neobjektyvų tyrimą, teismą, mūsų neva „suinteresuotas” socialines darbuotojas ir pan.
Lieka atviras klausimas dėl nuteistųjų kolegų, davusių melagingus parodymus – ar liudytojo priesaika nieko nebereiškia, kai reikia gelbėti saviškius?
To pačio komisariato viršininkas, agresyviai pasisakęs vietinėje spaudoje teisiamų kolegų naudai, koks požiūris yra skleidžiamas jo veiksmais?
Kviestume teisėsaugos vadovus principingai įvertinti smurtinės kultūros apraiškas pavaldžiose įstaigose, jų slėpimą, bendruomenės klaidinimą apie „blogus, gal būt ir vertus tokio smurto” įtariamuosius.