Prieš šventes nešventiškai.
Šiuo metu tūkstančiai vaikų, moterų, senelių akių nerimastingai stebi savo šeimynykščius, šluojančius parduotuvių alkoholio lentynas, „nu tom, kaip ten, šventėm, kada gi daugiau atsipalaiduoti…”
Nerimastingai, nes žino, kad „šeimininkui” peržengus tam tikrą ribą, jų laukia „auklėjimas, teisingos bausmės, revanšas už skambutį mentams, priminimas, kas čia viršesnis…”
Laimėjusi visus teismus prieš sadistą vyrą, moteris mums pasakoja:
„Sunkiausia būdavo greitai atspėti, kokios jis manęs tą vakarą nori – verkiančios jau po pirmo smūgio į pilvą ar nereaguojančios į skausmą? kai apsirikdavau, atsibusdavau kraujo klane, buvo trūkę vidaus organai, apie sulaužytus kaulus net neklauskite… labai skaudūs būdavo jo spyriai, visada netikėti, kad tik ne į galvą ar veidą tyliai inkšdavau…”
Moteris su aukštuoju išsilavinimu, dirbo dideliame kolektyve. „Nėra dūmų be ugnies”, nuspręsdavo kolegės ir įnikdavo į savo popierius.
Apie vaikų kančias tokiose šeimose sunku net kalbėti.
Neretai apsvaigę smurtautojai prievartauja ir žagina visas pasitaikiusias po ranka gyvas būtybes.
Ne, mes neturime greito sprendimo. Tik visi kartu, spauskime visais įmanomais būdais tokį vis dar retai baudžiamą elgesį, po truputį atsiimsime saugias šventes, saugius gyvenimus