Džiaugiamės, kad kolegos socialiniai darbuotojai vis dažniau kreipiasi į mūsų centrą patarimų, įžvalgų, tiesiog dalinasi problemomis ar sunkesniais atvejais.
Kai kurie atvejai yra tikrai sudėtingi, atskleidžiantys, kokios gilios spragos mūsų šalies socialinės, psichologinės pagalbos sistemose žioji.
Sunerimę mokyklos darbuotojai teiraujasi, kaip pagelbėti paaugliui, kuris jiems pasisakė esąs priklausomas nuo pornografijos, negalintis nė dienos praleisti be tų vaizdų.
Puikiai žinantis, kaip apeiti visus amžiaus patikrinimus porno saituose, tai juokų darbas.
Atradęs pornografiją dar 4-je klasėje, tėvo kompiuteryje, nuo to viskas ir prasidėjo.
Būna dienų, kai labai blogai jaučiasi, išsekęs, pavargęs, bet iš esmės nieko baisaus „tame žiūrėjime” nėra, juk visi tą daro – blaškosi berniukas.
Pradėję ieškoti pagalbos tarnybų, savo nuostabai išgirstame, jog visos paslaugos šios priklausomybės lauke yra skirtos suaugusiems, vaikams nieko negali pasiūlyti.
Taip, žinoma, priklausomybė nuo pornografijos, sekso yra didžiąja dalimi suaugusių žmonių problema, bet specialistai ne šiandien ir ne vakar skelbia, jog pornografijos vartojimas (žiaurus terminas) prasideda nuo 10-11 metų…
Šį konkretų atvejį pavyko išspręsti, prikalbinus puikų suaugusiųjų konsultantą padirbėti individualiai su paaugliu.
Bet ar tai išeitis? Tų kitų, prirakintų prie kompiuterių, telefonų ekranų nematomomis grandinėmis vaikų atžvilgiu, kurie patys negali išsivaduoti iš troškaus pornografijos pasaulio?