Kelis metus gyvenome šia byla.
Vaikai atsigavo, dėkui nuostabiems globėjams.
Sadistė nuteista, tačiau išvengė belangės.
Nepalaikome negražaus kalbėjimo apie mūsų teismų sistemą, bet kokias čia nesąmones matėme?!
O jos prasidėjo mažo miestelio nusidirbusiam teisėjui stalčiuje „pramarinavus” daugiau nei metus užbaigtą ikiteisminį tyrimą. „Kas per skuba?” – atkirsdavo mums susikrimtęs dėl mūsų nekantrumo.
Ką teisiama moteris išdarinėjo su savo vaikais, nekartosime, viskas straipsnyje.
Nesuprantame, koks kvaitulys buvo apėmęs vietinį krizių centrą, kur vaikų kankintojai buvo klojami patalai ir nešamas karštas maistas.
Teisme – tas pats, senelis teisėjas guodė ir palaikė teisiamąją „na kaip jūs čia mamyte taip, tikriausiai ir pati daug kentėjote? O dabar juk gailitės, ar ne, taigi gailitės, aš matau..”
Šiandien, jau įsiteisėjus nuosprendžiui, galime drąsiai sakyti, kad jeigu šiai išradingai sadistei, persekiojusiai savo vaikus Gvantanamo prižiūrėtojos stiliumi, būtų nors kiek rūpėję teismo procesai, ji būtų juose lankiusis, nemelavusi, mažiau demonstravusi savo atsainumą ir grubumą – ji būtų buvusi iš viso nenuteista.
Taip atkakliai jai buvo mėtomi gelbėjimosi ratai iš visų pusių.
O vaikai vis dar laikomi sudaiktinta nuosavybe, kuriai noriu, nagus lupu, noriu, saldainį atnešu.