Šis atvejis yra išskirtinis pirmiausiai jau tuo, jog mums apie jį išgirdus, tiksliau, perskaičius apie jį spaudoje, aukos jau nebebuvo gyvųjų tarpe, taigi mūsų pagalbos čia niekam nereikėjo.
Ilgus metus truko šios nelaimingos šeimos drama, tačiau neatsirado nei vieno specialisto Šilutės mieste – pareigūno, socialinio darbuotojo, vaikų teisių gynėjo – kuris būtų surinkęs mūsų numerį ir pakvietęs prisidėti prie pagalbos organizavimo ar teikimo.
Kas iš to, kad šiandien bejėgiškai plasnojama rankomis – „nieko negalėjome padaryti, ji mūsų neklausė” – tačiau esame tikros, jog matydami nedideliame miestelyje, kas darosi su kai kuriais šios šeimos nariais, specialistai suprato, jog gyvena šalia „tiksinčios bombos”.
Kelia neapsakomą nuostabą, kaip aplinkiniai galėjo nors akimirką pagalvoti, jog nužudytai aukai patiriama seksualinė prievarta buvo „laimingi santykiai”.
Kas Šilutėje dėjo pastangas, kad užsimezgusi „meilė” tarp brolio ir sesers būtų ne tik apkalbų objektu, bet ir skubiai spręstina problema?
Tikriausiai šiame mieste teisėsaugai ir socialinėms tarnyboms bendradarbiauti yra neįprasta, nepriimtina, tad jokių bendrų veiksmų ir nebuvo.
Mūsų šalyje taip pat nėra jokių tyrimų, analizės dėl seksualinės prievartos artimoje aplinkoje.
Rimtai, o kodėl? Seksualinės prievartos prieš artimiausius šeimos narius nusikaltimai turi savo nuolatinį procentą, ir jis tikrai ne toks mažas!
Neretai informaciją valdančių įstaigų analizė čia apsiriboja keliais bereikšmiais sakinukais, jog prievartautojai dažniausiai būna „apsvaigę”, „bedarbiai”, iš „socialinės rizikos šeimų”.
O jeigu jie neapsvaigę, o sąmoningai, metų metais prievartauja savo vaiką, seserį, brolį, anūką?
Galvojame, jog Seksualinių nusikaltėlių registras galėjo išgelbėti šios merginos gyvybę.