Vėl girdime prokuroro reikalavimą suvesti akistaton seksualinės prievartos auką su įtariamaisiais.
Auka – uždaros institucijos gyventojas, daug kartų prievartautas grupėje, dieną ir naktį, tualete, dušuose, laiptinėje, sandėliukyje…
Nors jau praėjo pakankamai laiko nuo šių įvykių, tačiau vyro situacija tik blogėja – psichologinė trauma pavirto psichiatrinėmis problemomis, apie socialinę adaptaciją iš viso nėra kalbos, nors tiek mes, tiek seniūnija stengiamės iš paskutiniųjų.
„Nesikiškit į teisinius reikalus, žiūrėkit savo, ekspertės mat atsirado” – nuolat mums prikaišioja teisėsaugos, prokuratūrų vadovai su savo kapelionais.
Su džiaugsmu nesikištumėme ir tikrai gerai neišmanome teisės lauko, tačiau puikiai žinome – atvestas į tą patį kambarį su savo ilgamečiais kankintojais, priverstas atsakinėti į jų ir advokatų klausimus, šis nukentėjusysis nebepakiltų nuo kėdės.
Todėl minėta akistata neįvyks, o tyrėjai turi ieškoti kitų būdų, kaip „pašalinti esminius prieštaravimus parodymuose”.
Seksualinės prievartos atvejuose taikyti akistatą yra absoliučiai apgailėtina, tai yra tiesioginis aukų bauginimas, spaudimas jas keisti parodymus.