Ar įmanoma priversti advokatą, dirbantį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje ir, manome, nekenčiantį darbo joje – galvoti kitaip?
Šiandien įsitikinome – neįmanoma.
Mūsų dvikova su jauna vilniete advokate A. pasmerkta jau nuo pat pradžių – į mūsų įtikinėjimus, maldavimus, reikalavimus teikti skundą dėl nutraukto prekybos žmonėmis ikiteisminio tyrimo teisininkė atsakinėja labai aiškiai, „ne, nenoriu, nežinau ką rašyti, nemoku burti, o kodėl aš, tegu pats nukentėjusysis rašo, na štai, jau terminai praleisti…”
Nė kiek neabejojame tauria nemokamos teisinės pagalbos idėja, tačiau kodėl šiandien šioje tarnyboje sutinkame tiek abuojų, nemotyvuotų, pervargusių advokatų, šios kastos žyniams siūlant vienintelę išeitį – „susimokėkite ir nebus problemų”?
Ne kažką ir TM siūlomas variantas – „rašykite mums raštą dėl kiekvieno tokio atvejo”.
Parašysime, ir ką? Advokatė A. susigės?
Mes ne raštus norime rašyti ar diskutuoti apie prarastą nemokamos teisinės pagalbos prestižą – savų darbų nespėjame nudirbti.
Norime, kad nusikaltimai būtų tiriami ir prekeiviai žmonėmis sulauktų atpildo.