„Man reikėjo pinigų, o kiti darbai buvo labai išnaudojantys. Seksualinių paslaugų teikimas man davė galimybę užsidirbti ir nebūti išnaudojamai“, – LRT.lt sako seksualines paslaugas už pinigus teikianti Marija. Ji įsitikinusi, kad nei seksualinių paslaugų teikėjai, nei jų pirkėjai neturėtų būti baudžiami. Vis dėlto ekspertė su tuo nesutinka. Pasak jos, prostitucijoje moterys išnaudojamos, o klientai yra pagrindinis variklis, dėl kurio vyksta toks išnaudojimas.
Šiandien Lietuvoje baudžiami ir seksualinių paslaugų teikėjai, ir pirkėjai. Už tai gali tekti susimokėti baudą nuo 90 iki 140 eurų. Tiesa, už žmogaus įtraukimą į prostituciją jau gresia ne tik bauda, bet ir laisvės atėmimas.
Vis dėlto pagalbą nukentėjusiems žmonėms teikiantys ekspertai pastebi, kad bausmės prostitucija užsiimantiems žmonėms jų neskatina kreiptis pagalbos, todėl turėtų būti baudžiami tik sekso pirkėjai. Teisingumo ministrė su tokia nuomone nesutinka – jos vertinimu, esama tvarka yra gera, tik būtų galima didinti baudas tokias paslaugas perkantiems žmonėms.
Marija seksualines paslaugas teikia apie šešerius metus – pradėjo nuo veiklos internete, vėliau užsiėmė erotiniais masažais ir eskortu, o šiandien daugiausiai užsiima BDSM (surišimas ir disciplina, dominavimas ir nuolankumas) veikla. Siekdama apsaugoti savo anonimiškumą, pašnekovė prašo ją vadinti Marija.
Ji pasakoja, kad dažniausiai klientai ją randa internete. Nors Marija dažniausiai dirba su nuolatiniais klientais, kuriuos pažįsta jau ilgą laiką, kartais susitinka ir su naujais klientais. Paprastai klientai parašo elektroninį laišką, papasakoja, ko norėtų iš susitikimo. Tada Marija su galimu klientu pasikalba telefonu, o galiausiai susitinka – paprastai susitikimai vyksta viešbutyje ar kitoje vietoje.
„Visada kreipiu dėmesį į tai, kaip žmonės rašo, ar atitinka mūsų pomėgiai. <…> Žmones atsirenku ne tik dėl saugumo, bet ir dėl jų pačių – žinau, kad fainiausiai seksualinių fantazijų laiką galima praleisti tada, kai atitinka pomėgiai ir norai. Taip išeina, kad užsimezga ryšiai su klientais, kurie grįžta“, – LRT.lt sako Marija.
Saugumo klausimas lydi visą laiką
Saugumas – svarbus klausimas seksualines paslaugas teikiantiems žmonėms. Kadangi Lietuvoje už seksualines paslaugas baudžiami ir klientai, ir paslaugų teikėjai, užtikrinti savo saugumą sudėtingiau. Jei klientas – užsienietis, Marija neretai prašo atsiųsti savo paso nuotrauką ar kitą asmeninę informaciją, kuri padėtų žmogų identifikuoti.
„Manęs klausi apie saugumą, bet kaip tik prieš mūsų pokalbį kalbėjausi su drauge, kuri neteikia seksualinių paslaugų, bet gyvena su smurtaujančiu vyru. Manau, visų moterų, kurios yra su vyrais, reikia klausti, ar jos yra saugios namuose, nes čia vyksta didžiausias smurtas. Žinoma, apie saugumą galvoji visą laiką. Tiesa, kai eini į pasimatymus su nepažįstamais žmonėmis, su kuriais susipažinai internete, būna tas pats. Galima sakyti, čia panašiai“, – dalijasi Marija.
Pasak jos, dauguma seksualinių paslaugų teikėjų turi labai stiprų intuicijos jausmą – paprastai analizuojamos visos galimo kliento žinutės ir reakcijos: „Net nėra kažkokio paaiškinimo žodžiais, tiesiog išsiugdai tą savybę ir pradedi pastebėti, su kuo susitikti, o su kuo – ne.“
Nors Marija yra susitikusi su klientais, dėl kurių jai kilo abejonių, ji nėra pakliuvusi į pavojingas situacijas: „Gal vieną kartą žmogus buvo grubesnis, bet aš moku tai pasakyti, ir tai padėjo. Susitikimas įvyko, viskas buvo gerai, bet aš daugiau niekada su juo nesusitikau.“
Marija taip pat sako, kad anksčiau asmeniniame gyvenime ji yra turėjusi blogesnių santykių nei su klientais: „Esu turėjusi tikrai gerokai nesaugesnių ir nepagarbesnių santykių. Dabar mano seksualinis gyvenimas yra daug geresnis, nes aš brėžiu ribas ir labai atsirenku klientus. Kai žmonės moka pinigus, mūsų kapitalistinėje visuomenėje jie pradeda kažkaip kitaip tai vertinti.
Nesakau, kad mano sutinkami klientai yra išskirtiniai vyrai. Jie tikriausiai taip pat turi mizoginijos (išankstinio nusistatymo moterų atžvilgiu – LRT), bet jie moka pinigus ir nori gerai praleisti laiką, todėl pagarba yra daug didesnė nei ta, kurią patyriau į pasimatymus eidama nemokamai.“
„Tai leidžia užsidirbti ir nebūti išnaudojamai“
Nors seksualinių paslaugų teikėjai dažnai matomi kaip šia veikla užsiimantys ne savo noru, o priverstinai, Marija sako, kad šis darbas – jos pasirinkimas.
„Aš neplanavau būti seksualinių paslaugų teikėja, bet seksualumas, seksas ir visokie tabu dalykai man visą laiką buvo įdomūs – nuo pat mažens. <…> Manau, yra tokių žmonių kaip aš, kurie tiesiog savaime jaučia susidomėjimą seksualiniais dalykais, yra seksualūs žmonės“, – svarsto Marija.
Ji pripažįsta niekada negalvojusi už tai imti pinigų, tačiau viskas pasikeitė, kai po gyvenimo užsienyje Marija grįžo į Lietuvą: „Suvokiau, kad man reikia pinigų, ir nežinau, ką daryti. Tada dirbau lievus darbus už 7 eurus per valandą. Gali išgyventi, bet dirbi daug, o darbas sunkus.“
Apsispręsti padėjo ir pasimatymas su vyru, pasibaigęs Marijos namuose: „Man tai buvo toks šūdinas seksas, o jam buvo geriausia patirtis. Man atrodo, jam čakros atsivėrė. Jam išėjus iš mano buto, pagalvojau: kodėl tai darau nemokamai?“
„Priimant sprendimą teikti seksualines paslaugas už pinigus, prisidėjo mano finansinė, sunkaus darbo patirtis ir ši patirtis. Turbūt ir man atsivėrė čakros, kad aš padariau tokią paslaugą for free (nemokamai). Tačiau iš dalies vis tiek pagrindinė priežastis buvo finansinė – man reikėjo pinigų, o kiti darbai buvo labai išnaudojantys. Seksualinių paslaugų teikimas man davė galimybę užsidirbti ir nebūti išnaudojamai“, – sako Marija.
Ji pasakoja anksčiau dirbusi daugiau, o šiandien prioritetą teikianti nuolatiniams klientams ir retesniems susitikimams.
„Noriu užsidirbti tiek, kad galėčiau pavalgyti, turėčiau kur gyventi ir galėčiau sau leisti nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bet ką, ko norėčiau. Aš visą gyvenimą negalėjau to daryti. Nueiti į parduotuvę man visada buvo kančia ir nerimas, nes visada galvodavau, ką galiu nusipirkti. Seksualinių paslaugų teikimas man leidžia nusipirkti, ką noriu“, – dalijasi Marija.
Šiandien per savaitę Marija turi maždaug vieną klientą, už visos nakties ar kelių valandų susitikimą ji prašo apie 2 tūkst. eurų. Taip per mėnesį Marija užsidirba apie 8 tūkst. eurų.
Stigmos skaudina, bausmės neleidžia kreiptis pagalbos
Nors Marijai patinka teikti seksualines paslaugas, ji pripažįsta – lydinčios stigmos skaudina: „Net dabar netikėtai susigraudinau. Jaučiuosi nematoma, kaip nematomas šešėlis. Turiu gyventi dvigubą gyvenimą, viską slėpti.“
Artimiausi Marijos draugai žino apie tai, kad ji teikia seksualines paslaugas, tačiau šeimai ar kitiems žmonėms Marija to nepasakoja.
„Gal iš pradžių, kai pradėjau užsiimti šia veikla, buvo tokio naivumo, nes norėjau tuo pasidalinti, džiaugtis, kaip faina, bet nuo to nudegiau ir privatumo atžvilgiu, ir draugų praradau, kai jie sužinojo detales. Jaučiu baimę, kad mano šeima apie tai sužinos, nes nežinau, kaip jie sureaguos“, – atvirauja Marija.
Jai skaudu ir dėl to, kaip visuomenės stigmos veikia kitus seksualinių paslaugų teikėjus, kai nepavyksta kreiptis dėl medicininės ar teisinės pagalbos.
„Pripranti prie slėpimo, prie klientų analizavimo, nors su klientais mažiausiai problemų būna. Net pas ginekologę norėtųsi tiesiog pakalbėti, pasakyti, kuo užsiimu. Turėtum normaliai pašnekėti apie tai, ko tau reikia. Aš dažnai tiriuosi dėl lytiškai plintančių ligų. Ginekologė vis klausia: „Kam tau to reikia? Kas tau yra?“ – sako Marija.
Jos teigimu, seksualinių paslaugų teikėjai, esant reikalui, negali kreiptis į teisėsaugą, nes žino, kad bus nubausti.
Jokių baudų nei klientams, nei parduodantiems paslaugas?
Vienas asociacijos „SOMA teisės“ įkūrėjų Donatas Damarodas mano, kad už seksualines paslaugas nereikėtų bausti nei tokias paslaugas teikiančių žmonių, nei jas perkančių: „Mes esame už seksualinių paslaugų dekriminalizaciją.“
D. Damarodo teigimu, baudžiant ir seksualinių paslaugų teikėjus, ir klientus, labiausiai nukenčia paslaugų teikėjai. Pasak jo, tokiu būdu seksualinės paslaugos yra nustumiamos į šešėlį, o žmonės – persekiojami.
„Baudos nelabai skatina paslaugų pirkėjus teisėsaugos institucijoms pranešti apie išnaudojimo ir prekybos žmonėmis atvejus. Represinės priemonės toliau didina neigiamą visuomenės požiūrį į seksualines paslaugas teikiančius asmenis, juos stigmatizuoja ir didina socialinę atskirtį. Taip ši veikla yra mažiau matoma ir mažiau kontroliuojama, o tai mažina žmonių galimybes kreiptis pagalbos į teisėsaugos ar kitas institucijas“, – LRT.lt komentuoja D. Damarodas.
„SOMA teisės“ asociacijos įkūrėjas sutinka, kad būna įvairių atvejų, tačiau pabrėžia, kad „nemažai žmonių“ seksualines paslaugas teikia savo noru, todėl negalima sakyti, kad visi žmonės yra išnaudojami.
„Būna įvairiausių nutikimų, bet mes stengiamės klausytis pačių seksualinių paslaugų teikėjų balso. <…> Šiuo atveju liečiamos tam tikrų žmonių teisės, bet jų pačių niekas neišklauso. Tai yra keistas būdas spręsti klausimus apie tuos žmones, net negirdint, ką jie sako, arba, juos išgirdus, atsakoma, kad jie patys nežino, ko iš tikrųjų jiems reikia“, – sako D. Damarodas.
Pasak jo, dekriminalizavus seksualines paslaugas, mažėtų ir visuomenės stigmos, o nukentėję žmonės galėtų lengviau kreiptis pagalbos.
Kūnų pramonė ir prievartaujamos moterys
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad pagrindinis prostitucijos variklis – jos pirkėjai, todėl Lietuva neturėtų bausti seksualinių paslaugų teikėjų, nes tuo žmonės užsiima neturėdami kito pasirinkimo. K. Mišinienė taip pat atmeta terminą „seksualinių paslaugų teikėjas“.
„Jeigu mes moteris ir mergaites prostitucijoje vadinsime seksualinių paslaugų teikėjomis, niekaip nesuprasime prostitucijos reiškinio, jo išnaudotojiškos esmės. Savo darbe aš nematau, kad moterys rinktųsi prostituciją, nes ji joms patinka. Atvirkščiai – jos atsiduria prostitucijoje, nes reikia išgyventi.
Kalbamės su moterimis iš Venesuelos, Kolumbijos, Ukrainos, su mūsų tautietėmis, kurias labai įvairios aplinkybės nubloškė į savęs pardavinėjimo tinklus, kurios nei ryt, nei poryt iš jų nepasitrauks, – jos puikiai žino, ką šitas „darbas“ atėmė iš jų, kokius randus paliko, kuo viskas baigsis“, – LRT.lt sako KOPŽI centro vadovė.
Kaip pastebi ji, prekyba moterimis yra kita prostitucijos pusė: „Neretai moterys ir mergaitės buvo apgautos, įviliotos, parduotos konkrečių asmenų. Vienos jų, pasitaikius galimybei, pasitraukė iš prostitucijos, kitos, deja, ten liko, net ir nuteisus jų pardavėjus.“
K. Mišinienė teigia, kad, nors yra moterų, teigiančių, kad prostitucija užsiima savo noru, tai netrukdo šio reiškinio matyti kaip smurto prieš moteris.
„Gerbiu ir noriu suprasti kiekvieną istoriją, tačiau meluočiau, jeigu nekalbėčiau apie sekso pirkėjų ir sutenerių valdomą „kūnų pramonę“, kurios mėsmalę patiria nuolat prievartaujamos moterys. Dirbu su žmonėmis, kurie nesirinko, kuo būti, – žurnaliste, buhaltere ar prostitute.
Man atrodo, tas nuolatinis moterų prostitucijoje vertinimas per pasirinkimo prizmę labiau atskleidžia vertintojų baimę sužinoti kažką baisaus, puritonizmą ir kartu užkerta kelią moterims gauti pagalbą, atskleisti savo tikrąsias istorijas ar priežastis, kodėl jos negali išeiti iš prostitucijos“, – sako K. Mišinienė.
Baudžiame ne pirkėjus, o aukas
KOPŽI centro vadovė stipriai kritikuoja tai, kad prostitucijoje esantys žmonės Lietuvoje patiria teisinį persekiojimą. Tai ekspertė vadina įsišaknijusia baudimo nuostata ir barbarišku bei absoliučiai dviveidišku veiksmu.
„Kad protokolai čia nieko neišsprendžia, matome iš nemažėjančių prostitucijos mastų, tačiau šalyje nėra jokių išėjimo iš prostitucijos programų, faktiškai be fragmentiškų nevyriausybinių organizacijų pastangų moterims prostitucijoje šiandien nėra jokios konkrečios pagalbos. „Mes tik vykdome įstatymą“, – sako pareigūnai, ir moteriai, kurią sumušė ir apiplėšė sekso pirkėjas, pirmiausia išrašo baudą“, – kritikuoja K. Mišinienė.
Ekspertė nesutinka su pozicija, kad ir klientas neturėtų būti baudžiamas. Pasak jos, sekso pirkėjas yra pagrindinė prostitucijos grandinės dalis, dėl kurios ir sukasi visa „galinga sekso pramonės mašina“. Tiesa, apgailestauja K. Mišinienė, šiandien Lietuvoje sekso pirkėjai yra beveik nebaudžiami.
„Jeigu moterų baudimui tinka visos priemonės, kai pareigūnai apsimeta sekso pirkėjais, smagiai derasi, ką gaus už 50 eurų, tai paties sekso pirkėjo staiga jau nebeįmanoma nubausti, jų atžvilgiu imituoti nusikalstamos veikos negalima, nėra tinkamų poįstatyminių aktų, dešimtmečiais jų niekas nepriima“, – stebisi KOPŽI centro vadovė.
Pasak jos, šiandien dar gyvename mitu, kad yra „gerasis sekso pirkėjas“, kuris praneš apie išnaudojimo atvejus, tačiau dažniau matome priešingai: „Štai sekso pirkėjas Marijampolėje, beje, policijos taip niekad ir neidentifikuotas, suteneriui pasiskundė, kad moteris „tik verkšleno ir prašė ją išgelbėti, ji buvo neverta sumokėtų pinigų“. Po tokio skundo sekė moters egzekucija miške.“
K. Mišinienė pabrėžia: visų pirma turime nuspręsti, kaip Lietuvoje apibrėžiame prostituciją – ar kaip paslaugų teikimą, ar kaip smurtą. Taip pat svarbu sudaryti galimybes į prostituciją patekusiems žmonėms iš jos pasitraukti, sukurti specialias programas. Nukentėjusiems žmonėms padedančios organizacijos vadovė taip pat pabrėžia, kaip svarbu stiprinti baudas už suteneriavimą.
„Be šių žingsnių mes ir toliau garsėsime kaip saugi šalis sekso pirkėjams ir prostitucijos organizatoriams“, – pabrėžia K. Mišinienė.
Ministrė pokyčiams nepritaria
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė su tokia nuomone nesutinka ir sako, kad turėtų būti baudžiami ir seksualinių paslaugų teikėjai, ir klientai: „Kitu atveju kalbame apie prostitucijos legalizavimą Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kad visuomenė tai priimtų kaip sveikintiną dalyką.“
Ministrė pasisako už tai, kad tokias paslaugas perkantys žmonės būtų labiau baudžiami ir sulauktų didesnių baudų.
„Įstatymų leidyboje jau yra iniciatyvų, Vyriausybė tikrai pritaria tam žingsniui, kad reikia mažinti ir paklausą, ir paslaugų teikimą. Tai priemonė, kuri turėtų suveikti. Atgrasanti priemonė turėtų būti nustatyta Administracinių nusižengimų kodekse ir siekti 1 000–1 600 eurų už paslaugos pirkimą“, – LRT.lt komentuoja R. Tamašunienė.
Griežtinant atsakomybę klientams, nelogiška kalbėti apie tokios atsakomybės panaikinimą prostitucija užsiimantiems žmonėms, mano ministrė: „Taip iškreiptume situaciją – vieniems būtų galima verstis prostitucija, o klientai būtų baudžiami.“
R. Tamašunienės teigimu, pokyčiai nereikalingi, kadangi per prievartą į prostituciją įtraukti žmonės ar nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis nėra baudžiami.
„Jei žmogus į prostituciją buvo įtrauktas per prievartą, jei prieš jį buvo panaudotas smurtas, jis nuo tokios atsakomybės atleidžiamas, kaip ir atleidžiami nepilnamečiai. <…> Kartu su organizacijomis, kurios gina į prostituciją įtrauktas aukas, galėtume pastiprinti tą dalį, bendradarbiaudami su teisėjų bendruomene, kad atsakomybė būtų skiriama vertinant konkretų asmenį, ar tai tikrai nebuvo pažeidžiamas asmuo.
Pažeidžiamumas gali būti ir socialinis nepriteklius, priklausomybė nuo kito asmens. Mano vertinimu, atsižvelgiame į kiekvieną individualią situaciją“, – teigia teisingumo ministrė.
Pasak R. Tamašunienės, tam, kad nebūtų baudžiami seksualinių paslaugų teikėjai, nepritartų ir visuomenė, ir politikai: „Turime svarbesnių klausimų ir žmogaus teisių apsaugos srityje nei klausimas apie tokių paslaugų legalizavimą.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2026-08-11, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2996220/eksperte-galinga-sekso-pramones-masina-sukasi-del-jo-pirkeju-bet-jie-beveik-nebaudziami