Baisi situacija – praėjusią savaitę palaidota jauna moteris, pasirinkusi pasitraukti iš gyvenimo dėl jai neįveikiamų aplinkybių.
Be mamos liko visas būrys vaikelių.
Moteris nugyveno tokį sudėtingą, ją giliai traumavusį gyvenimą, jog vien iš pagarbos jos kančioms mes turėtume ne šnabždėtis, rašinėti bet kokius niekus socialiniuose tinkluose ar apsimetinėti, jog nieko apie ją nežinojome.
Visi sutinkame, jog vaikystė yra vienas svarbiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, čia patirti neigiami išgyvenimai turi siaubingų padarinių tolimesniam asmenybės vystymuisi, pasirinkimams ar santykiui su savimi.
Šios jaunos moters labai anksti patirta prievarta, beje, artimoje aplinkoje, liko kaip ir be atsako, ta prasme, jog ji tuo metu, toje šalyje, kurioje gyveno, negavo jokios pagalbos, smurtautojas liko nenubaustas.
Atvirkščiai, būtent mažamete auka tada niekas nepatikėjo. Šiandien su nuostaba klausomės moters artimo žmogaus, betarpiškai dalyvavusio tose praeities situacijose ir nė piršto nepajudinusio apginti mažylės, piktų žodžių tarnyboms socialiniuose tinkluose, regioninėje spaudoje ir suprantame, jog skriaudikai išsisuko, dabar jau visam laikui.
Ir kaip dažniausiai būna nusikaltimų artimoje aplinkoje atvejais, nebaudžiamumas tiems nenubaustiesiems leidžia teisuolių balsais teigti „aš… aš… taip ja rūpinausi, taip ją mylėjau… ji mane taip pat…”
Ką gali čia pasakyti apie tarnybas? Kartais ten dirba žmonės iš didžiosios raidės, kartais nuobodžiaujantys cinikai, nelabai kam ir rūpi, kokius žodžius ir kokiu tonu „ta socialinė” sako savo klientams.
Kol kas šalyje trūksta pajėgumų, kad pakeisti aprašytą situaciją ar užkirsti kelią naujoms nelaimėms.