Dingusių žmonių istorijos visada jaudina, norisi juos surasti, sužinoti, kas įvyko, nubausti skriaudėjus…
Prieš lygiai 15 metų sulaukėme šeimos skambučio, jog jų dukra išvyko į Vokietiją ir dingo. Paskambinusi moteris verkė, maldavo jiems padėti.
Labai susijaudinome ir mes, negailėdamos pastangų, per tarptautinius partnerius pakėlėme tiek mūsų, tiek vokiečių policiją ant kojų. Nesiplėsime čia, kaip tai buvo nelengva.
Netrukus dingusią merginą vokiečiai surado, gyvą, sveiką, besidarbuojančią vienoje iš gydymo įstaigų. Ji nepaaiškino, kodėl nutraukė ryšius su šeima, labai nesmalsavome ir mes, juk nesame šeimyninių santykių terapeutės.
Ir štai vėl kitame ragelio gale girdime moters verksmą, prašymus padėti surasti tą pačią jau 40-metę dukrelę. Ji vėl dingusi, nutraukusi kasmėnesines perlaidas tėvams, „o taip gerai viskas buvo, jau ji buvo mums atleidusi…”
Šį kartą suklūstame – ką atleidusi?
To nesužinome, tik ilgai klausomės apie galimą įtraukimą į prostituciją, o gal būt ir „pardavimą ant organų”.
Moters paieškoje nebedalyvaujame.
Kartais skeletai pasprunka iš spintų, o kartais lieka jose visam laikui.
Tenka gerbti žmonių pasirinkimus ir susitaikyti su jais.