Praėjo daug metų nuo šios prekybos žmonėmis bylos, bet Rūtos paveikslas nuolat iškyla prieš akis.
Šiemet jai būtų sukakę 32 metai.
Prieš 6 metus jos neliko, anksti ryte Rūtos kūną praeiviai rado šalia vieno pakaunės motelių.
O susipažinome prieš gerus 15 metų, kai gavome žinią iš mūsų atstovybės Amsterdame, kad pas juos atklydo paauglė, sunkiai besiorientuojanti ir negalinti pasakyti, kas su ja atsitiko.
Panevėžio kriminalistai, vadovaujami tuometinės vietos prokurorės Nidos Grunskienės, metė visas pajėgas, kad išsiaiškintų baisią tiesą – didelė nusikaltėlių gauja, identifikuota buvo 30 vyrų, verbavo ir vežė paaugles į prostituciją, prekiavo narkotikais.
Nusikaltimai nešė milijonines pajamas, narkotikai buvo sveriami kilogramais…
Pats mergaičių verbavimas buvęs siaubingas – gaujos nariai pirma jas prievartaudavo patys, kad „įsitikintų, ko verta prekė”.
Rūta buvo pardavinėjama Olandijoje ir gretimose šalyse, ji vis kartodavo mums, kad nėra tokių žodžių, kuriais būtų galima papasakoti, ką jai teko patirti..
Panevėžiečiai procesą laimėjo – jie tokių bylų nepralošdavo niekad – tačiau Rūtos gyvenimas nenumaldomai ritosi žemyn.
Švelni, vaikiškos išvaizdos trapi mergina neapsakomai kentėjo nuo vis dažnėjančių neapykantos sau priepuolių, naikino save visais įmanomais būdais.
Vienas jų buvo nuolatinė paieška trumpalaikių partnerių, kuriems leisdavo save kankinti, žeminti.
Kai atsigaudavo – planuodavo susigrąžinti dukrelę, svarstydavome galimybę mokytis, išvažiuoti į kitą šalį…
Tai tamsus mūsų šalies istorijos puslapis, aukų istorijos šaukiasi viešumo, išgyvenusieji iki šiol verkia naktimis…