Turime dar vieną temą valstybės saugumui – tai reali asmenų su negalia integracija.
Situacija tokia prasta, jog jaučiame tą ir savo lauke.
Veiksmas vyksta tolimų tolimiausiame LT pakraštyje, čia nuo kūdikystės per globėjus keliavusi jaunutė mergina šiandien gūžiasi vien nuo minties, kad galėtų susitikti bent su vienu jų.
Vos skaito rašo, nepažįsta laikrodžio, pinigų, apie kažkokias darbines galimybes net nesvajoja.
„Šita nenormali, viena vaikšto gatvėmis, šneka su savimi”, apibūdina ją mūsų užkalbintas kaimynas.
Ji ne tik vaikšto gatvėmis, bet yra jose ir gyvenusi.
Prieš kažkiek laiko į tėvus jai tinkantis nepažįstamasis „draugiškai” priglaudė ją savo namelyje ant ratų, ten abu ir įsikūrė. „O tai gerai, ten šilta, pavalgiusi”, džiaugiasi vietinės tarnybos. „Ką jis ten lįs prie jos, jie tiesiog draugai”, tikina jos mus.
Kiek ilgiau pabendravę su dvidešimtmete, pastebime, jog ji nuolat kalba apie kokį tai žmogų, „mano vyras tą, mano vyras aną”… Pasirodo, taip ji vadina Pakistano gyventoją, su kuriuo nuolat bendrauja per telefoną, kuris ją „be proto myli, vieną dieną atvažiuos ir jiedu susituoks”.
O kol kas jam reikia pinigų, nes blogi žmonės jam grasina, tik vieno kito tūkstančio. Bet kur jai jų gauti?
Kaip mes iš viso sužinojome apie šią merginą iš atokaus Lietuvos kaimelio?
Pagalvojote teisingai, vienas iš bandymų ją parduoti buvo užfiksuotas budrios teisėsaugos, ji yra nukentėjusi prekybos žmonėmis byloje.
Nėra jokių kol kas galimybių nupurtyti parazitus nuo pažeidžiamų vaikų ar suaugusiųjų, iš visų pasaulio kampelių jie ropoja link jų, sučiupę – jau nebepaleidžia.
Būtinai reikia didinti apsaugos ir pagalbos lygį, bet tą realųjį, popierinė išmintis tegu keliauja sau į …