Dešimt aukų. Trys bylos. Keleri metai „edukacinių“ kelionių, kurios berniukams tapo seksualiniu kalėjimu. Kaip atsitiko, kad nuteistas asmuo ir toliau sėkmingai varstė mokyklų duris?
Nuoseklus elgesio modelis
Tai nėra istorija apie vieną atsitiktinį nusikaltimą, vieną auką ar vieną klaidingą posūkį. Tai pasakojimas apie kraupų dėsningumą. Apie tai, kaip žmogus, jausdamas lytinį potraukį nepilnamečiams, tris kartus peržengė tą pačią ribą ir visus tris kartus sistema jį įvertino ne kaip akivaizdžią grėsmę, o veikiau kaip pavienį atvejį.
Savo sėkmės istorija kadaise garsėjęs Remigijus Jakštys pernai gruodį išgirdo jau trečią nuosprendį. Už trijų jaunesnių nei šešiolikos metų moksleivių tvirkinimą kauniečiui skirta vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ją subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais, galutinė bausmė pasiekė ketverius metus ir tris mėnesius. Šis sprendimas dar negalutinis – jį apskundė abi pusės: ir nuteistasis, ir prokuroras.
Tačiau ar tai tik dar vienas eilinis nuosprendis, tarsi rutininė darbo diena biure? Per ketverius metus R. Jakštys sulaukė trijų apkaltinamųjų nuosprendžių. Trys bylos, dešimt nukentėjusiųjų, beveik identiški nusikaltimų epizodai. Skirtumas tik vienas – bėgant laikui R. Jakščio veiksmai darėsi vis drąsesni ir agresyvesni.
Ši seka leidžia daryti aiškią išvadą: kalbame ne apie klaidą, o apie nuoseklų elgesio modelį. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad R. Jakščio veiksmų nepakanka vertinti vien sausais teisiniais terminais ar pripažinti jį recidyvistu. Pasak jos, pati teisinė sistema pedofilą traktuoja pernelyg atlaidžiai.
„Šios bylos laiko prasme nenuoseklios. Antroji byla pagal nusikaltimų laiką iš tiesų buvo paskutinė, o trečioji turėtų būti antra, – painų eiliškumą aiškina K. Mišinienė. – Iš turimos medžiagos matome, kaip šis asmuo savo nusikalstamą kelią pradėjo nuo nedrąsių bandymų tvirkinti, kol galiausiai viskas virto berniukų prievartavimu.“
Šokiruoja ir nuteistojo pozicija. Iš pradžių R. Jakštys dar rodė bent dalį nuoširdaus kaltės pripažinimo, o trečiojoje byloje atgailos ženklų nebeliko. Tačiau K. Mišinienė pabrėžia, kad ne atgaila čia svarbiausia: „Esmė ne tai, kiek jis pripažįsta kaltę, o tai, kad, aktyviai nestabdant ir neužkertant kelio, jo veiksmai darėsi vis žiauresni.“
KOPŽI vadovė atvira – sistemoje trūksta esminio supratimo: „Kalbame apie labai sutrikusį, pažeistą ir klastingą žmogų. Jo veiksmai rodo, kad jis nevaldė savo potraukio, buvo persiėmęs geismu, kurio net nemėgino kontroliuoti.“
Tokių pavyzdžių Lietuvoje jau buvo. Dabar jau miręs Ervydas Čekanavičius, daugybę kartų teistas už seksualinius nusikaltimus vaikams, niekada nesiliovė skriaudęs mažamečių. Vos atlikęs bausmę, jis grįždavo prie to paties – vaistais svaigindavo berniukus ir juos išnaudodavo.
Ramus, atlaidus tonas skambėjo ne kaip bausmė, o kaip mandagus prašymas nesiartinti prie vaikų.
Švelnus pabarimas
Ypač iškalbinga pirmoji R. Jakščio byla. Akivaizdžiai švelni bausmė ne tik neatliko prevencinės funkcijos, bet, priešingai, suteikė nebaudžiamumo jausmą. Kai valstybė į tokį smurtą reaguoja atsainiai, siunčiamas pavojingas signalas: nusikaltėliui tai skamba kaip tylus leidimas tęsti, o aukoms – kaip ženklas, kad jų skausmas – nepakankamai svarbus.
2021 m. už keturių berniukų tvirkinimą teismas R. Jakščiui skyrė vos vienų metų laisvės apribojimą. Vietoj intensyvios priežiūros jam tiesiog buvo uždrausta lankytis vaikų ugdymo įstaigose ir bendrauti su nepilnamečiais.
„Visas šių įvykių mazgas slypi būtent pirmojoje byloje, – sako K. Mišinienė ir akcentuoja nepagrįstą atlaidumą. – Drįsiu pasakyti, galbūt ką nors ir įžeisiu, bet atrodo, kad teismui trūksta žinių apie šį sutrikimą ir apie tai, koks pavojingas gali būti asmuo, turintis sutrikusį seksualinį polinkį. Tai nėra eilinis viešosios tvarkos pažeidimas ar impulsyvus poelgis.“
Ekspertės teigimu, skaitant pirmąjį nuosprendį susidaro įspūdis, kad pavojaus mastas buvo visiškai ignoruojamas: „Ramus, atlaidus tonas skambėjo ne kaip bausmė, o kaip mandagus prašymas nesiartinti prie vaikų. Žmogui nebuvo nurodyta ieškoti profesionalios pagalbos, nors be jos jis tampa mirtinai pavojingas aplinkai.“
Pirmąjį nuosprendį R. Jakštys išgirdo 2021-ųjų gruodį. Nors buvo skirta vienų metų ir aštuonių mėnesių bausmė, ją sumažinus trečdaliu, liko metai laisvės apribojimo. Už keturis sugriautus gyvenimus – tik draudimas lankytis mokyklose.
„Man skauda širdį, kad tame nuosprendyje neišgirdome jokių pavojaus signalų, – tęsia K. Mišinienė. – Socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsauga, švietimo įstaigos – niekas neužkirto kelio. Galbūt, matydami tokį lengvą teismo požiūrį, jie ir negalėjo to padaryti. Susidarė įspūdis, tarsi surinkti berniukus į „edukacinę stovyklą“ ir juos tvirkinti būtų beveik normalu.“
Naktimis, sėkmės mokytoju prisistatančio R. Jakščio masažais „užliūliuoti“ berniukai nedrįso priešintis. Rankos, kurios turėjo rodyti kelią, persikėlė į intymiausias vietas. Tada sekė pedofilo kuždesiai: „Tegu tai lieka tik tarp mūsų.“ Vaikai liko vieni – išnaudoti ir sutrikę.
Manipuliacijų meistras
Pasikartojantys beveik identiški R. Jakščio nusikaltimai apnuogino dar vieną sisteminę žaizdą – visišką rizikos veiksnių ignoravimą. Asmuo jau pirmojoje byloje demonstravo aiškų seksualinį interesą nepilnamečiams ir teisinė sistema privalėjo tai vertinti kaip ilgalaikę grėsmę, o ne kaip atsitiktinį kluptelėjimą. Tokiais atvejais bausmė turi ne tik nubausti, bet ir tapti skydu, saugančiu būsimas aukas. Šiuo atveju skydas buvo skylėtas.
2023-iųjų birželį R. Jakštys išgirdo antrąjį apkaltinamąjį nuosprendį. Šįkart sąrašas buvo dar šiurpesnis: trijų nepilnamečių tvirkinimas, privertimas lytiškai santykiauti ir aplaidus buhalterijos tvarkymas. Paradoksalu, bet tų pačių metų balandį, kol dar vyko šios bylos tyrimas, už pirmuosius nusikaltimus skirta švelni bausmė – laisvės apribojimas pakeistas 90 parų areštu. Tačiau laikas buvo prarastas – naujus nusikaltimus R. Jakštys vykdė jau po pirmojo teismo nuosprendžio, puikiai suprasdamas, kad jo elgesys nusikalstamas.
„Šie nusikaltimai neįvyko socialiniame vakuume. R. Jakštys labai tiksliai žinojo, kur ieškoti aukų, – sako K. Mišinienė. – Jo nedomino socialiai pažeidžiami vaikai ar globos namų auklėtiniai. Jis nusitaikė į gabius moksleivius, kuriems pasiūlė patrauklų jauką – patirtinius užsiėmimus apie jauno žmogaus lyderystę. Jis pats labai aiškiai apsibrėžė savo medžioklės lauką.“
Būdamas nuteistas, R. Jakštys tiesiog ignoravo draudimą artintis prie vaikų. Jis ir toliau sėkmingai lankėsi mokyklose, kurių duris jam svetingai atverdavo nieko neįtariantys vadovai.
„Jis turėjo daug netiesioginių pagalbininkų, kurie padėjo jam patekti į šią erdvę, – pastebi KOPŽI vadovė. – Kalbu apie Švietimo skyrių, mokyklų ir gimnazijų vadovybę, kurie įsileido R. Jakštį net nepatikrinę, kas jis toks. Mes juk klausiame savęs, ką įsileidžiame į savo namus, tačiau mokyklos slenkstį jis peržengdavo be jokių kliūčių. Niekam nekilo abejonių.“
Scenarijus kartojosi: surinktas berniukų būrelis, „edukacinės“ kelionės po Europą, tik šįkart R. Jakščio veiksmai tapo gerokai įžūlesni. Masažus pakeitė tiesioginė prievarta. Antroji byla atskleidė kraupią tiesą – nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą fiziniu kontaktu ir manipuliacijomis.
R. Jakščio manipuliaciniai gebėjimai pasiekė viršūnę, kai jis įtikino tėvus leisti vaikams atlikti „praktiką“ jo paties namuose. Tai, kas turėjo būti sėkmės pamoka, virto seksualiniu kalėjimu, iš kurio vaikus vėliau teko traukti jėga. Pajutęs, kad berniukai pradeda suprasti tiesą ir nori atsitraukti, „mentorius“ griebėsi grasinimų susidoroti.
Seksualinė prievarta ir tvirkinimas palieka milžiniškų traumų, kurias jauni žmonės gydysis visą gyvenimą.
Seksualinis kalėjimas
Antrojoje byloje stebina R. Jakščio drąsa. Nors buvo oficialiai įpareigotas nesirodyti ten, kur būna vaikų, jis naršė po Kauno ir kitų miestų ugdymo įstaigas. Jo susikurtas sėkmės lydimo verslininko ir lyderio įvaizdis veikė kaip visraktis.
„Mes dirbame su aukomis, todėl nusikaltėlio paveikslą matome klausydamiesi jų pasakojimų, – aiškina K. Mišinienė. – Sunku pasakyti, kiek tas įvaizdis buvo kuriamas sąmoningai, o kiek tai diktavo jo liga. Jis nenaudojo brutalių smūgių, jis buvo manipuliacijų meistras. Jis puikiai išmanė paauglių psichologiją ir žinojo, kaip įtikinti berniukus, kad jiems jo reikia. Rezultatai kalba patys už save.“
Ekspertė remiasi šiurpiais pavyzdžiais iš stovyklų Europoje: „Dieną vyksta įvairios veiklos, o vakare R. Jakštys jau sukiojasi prie berniukų kambarių durų, lenda po antklodėmis. Apie kokią mentorystę galime kalbėti, kai vienintelis tikrasis „mokytojo“ tikslas – naktį atsidurti vaiko lovoje?“
Teisme R. Jakštys kaltę pripažino visiškai. Jis bandė teisintis praeities šešėliais – esą pats vaikystėje patyrė tvirkinimą, todėl per anksti susidomėjo lytinėmis funkcijomis. Jis tvirtino teismui, kad gydosi ir žada tai tęsti, nes supranta, kad jo elgesys nepriimtinas. Tikino, kad nusikaltimų metu dar nebuvo suvokęs savo veiksmų žalos.
Tačiau teismas į šiuos vojažus pažvelgė griežčiau: dalį nusikaltimų R. Jakštys įvykdė po pirmojo nuosprendžio, o kitus – jau vykstant antrosios bylos tyrimui. Tai rodė visišką nepagarbą įstatymui ir aukoms.
Už nepilnamečių tvirkinimą, privertimą lytiškai santykiauti ir finansines aferas teismas skyrė subendrintą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau čia vėl suveikė Baudžiamojo kodekso taisyklė – bausmė automatiškai sumažinta trečdaliu, iki trejų metų. Galiausiai, pridėjus ankstesnę neatliktą bausmę, galutinis verdiktas – treji metai ir mėnuo už grotų.
„Pirmoji R. Jakščio byla praslydo nepastebėta. Kodėl jis turėjo sustoti, jei išgirdo tik švelnų raginimą daugiau taip nedaryti, o mokyklos vėl jam tiesė kelius prie vaikų? – retoriškai klausia K. Mišinienė. – Kur visų šių grandžių atsakomybė? Tėvų, bendruomenės, mokyklos? Atrodo, kad gyvybiškai svarbi informacija apie grėsmę nuo jų tiesiog buvo nuslėpta.“
Padrąsino viešumas
Kaip jau minėta, pagal įvykdytų nusikaltimų datas ši – trečioji – byla chronologiškai turėjo būti antroji. Tačiau prabilti dar tris nuo R. Jakščio nukentėjusius berniukus paskatino ne teisėsaugos veiksmai, o viešumas – publikacija naujienų portale delfi.lt.
„Žurnalistikos galia yra milžiniška ir tai skatina mane kalbėti, – sako KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Trečioji byla parodė, koks svarbus yra viešas diskursas. Į mus kreipėsi vaikinai, kurie žiniasklaidoje perskaitė apie R. Jakščio bylas ir suprato – jie ne vieni.“
Ši byla, kurią nagrinėti baigta praėjusių metų gruodį, atskleidžia R. Jakščio „evoliuciją“ – čia jo elgesys jau drąsesnis, nors dar ne toks įžūlus kaip vėlesniuose epizoduose. Tačiau nuteistojo pozicija pasikeitė: dėl dviejų vaikų jis kaltės nepripažino, o elgesį su trečiuoju nukentėjusiuoju atsisakė komentuoti.
„Buvo apklausiami visi vaikai, važiavę į R. Jakščio organizuojamas stovyklas. Žinoma, jų buvo gerokai daugiau nei oficialių nukentėjusiųjų, tačiau kiti neatsivėrė. Tik pasirodžius straipsniui, kuriame aukos nebuvo smerkiamos, vaikinai išdrįso prabilti. Jie pajuto, kad gali saugiai pasidalyti savo nemalonia, jiems gėdinga patirtimi. Juk kalbėti apie tai, kas nutiko, yra be galo sunku, – pabrėžia K. Mišinienė, ragindama visus nelikti nuošalyje. – Jei tik lauksime, kol teisėsauga nubaus ar dirbs prevenciškai, niekas nepasikeis. Man irgi sunku kalbėti apie šiuos nusikaltimus, tikiu, kad ir rašyti apie tai nemalonu, bet mes tai darome tam, kad visi žinotų – yra žmonių, kuriems rūpi.“
Oficialiai nuo R. Jakščio nukentėjo dešimt berniukų, tačiau ekspertė šį skaičių linkusi dauginti iš dviejų ar net trijų. Ji neabejoja, kad daugybė aukų vis dar tyli, nes bijo dėl savo ateities ar šeimų ramybės. Tai sukuria pavojingą iliuziją, kad problema išspręsta, nors po kelerių metų galime vėl atsidurti tame pačiame taške.
Atsakomybė ir atsiprašymas
Analizuojant šias bylas, ryškėja praraja tarp individualios nusikaltėlio atsakomybės ir sisteminės kaltės. Niekas neabejoja R. Jakščio kalte, tačiau kyla esminis klausimas: ar sistema padarė viską, kad jį sustabdytų? Ar procedūrinis švelnumas netapo prioritetu, paliekant aukų saugumą nuošalyje?
Dalis ekspertų teigia, kad bausmių griežtinimas – ne išeitis, tačiau K. Mišinienė, remdamasi 25-erių metų darbo su aukomis patirtimi, laikosi kitokios nuomonės. Jos teigimu, Baudžiamojo kodekso 153-iasis straipsnis dėl nepilnamečių tvirkinimo yra per švelnus.
„Seksualinė prievarta ir tvirkinimas palieka milžiniškų traumų, kurias jauni žmonės gydysis visą gyvenimą. Kai pamatinis vaiko pasitikėjimas suaugusiuoju, lyderiu, mokytoju yra sutrypiamas tokiu žlugdančiu būdu, dabartinės bausmės atrodo kaip pasityčiojimas iš aukų ir jų šeimų. Nuteisti iškrypėliai žino, kad greitai išeis į laisvę ir vėl galės netrukdomi medžioti naujas aukas“, – sako KOPŽI vadovė.
Ji pirštu duria į institucijų bedantiškumą: „Švietimo įstaigoms pasisekė – joms neteko atsakyti. Jų abejingumas tiesiogiai drąsino nusikaltėlį. Kur buvo Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Kodėl Švietimo skyrius ir mokyklos, jau žinodami apie R. Jakščio veiksmus, vis atverdavo jam duris?“
K. Mišinienė pabrėžia, kad mums trūksta ne tik teisinės, bet ir moralinės atsakomybės. Tik prisiėmę atsakomybę ir atsiprašę aukų suprasime, kas įvyko iš tiesų. „Tokių jakščių yra daug. Galbūt ir šiandien jie naršo po mokyklas, stovyklas ar sporto būrelius. Jei užsidengsime akis ir užsikimšime ausis, vaikų neapsaugosime. Tikslas yra vienas – jų saugumas.“
Anot K. Mišinienės, dabar matome tik pašėlusį neigimą: ne aš dirbau, visų neapsaugosi, prie kiekvieno sargybinio nepastatysi. Tačiau nepripažinus klaidos neįmanoma imtis realių priemonių. Ši istorija primena – kiekviena per švelni bausmė, kiekvienas nusuktas žvilgsnis tokiose bylose nėra gailestingumas. Tai aplaidumas, už kurį vėliau vaikai moka savo sudaužytais gyvenimais.
Mėgaujasi atostogomis nuo kalėjimo?
„Kauno dienos“ skaitytojai dalijasi nerimu – jie teigia matantys Remigijų Jakštį laisvėje. Žmonės neslepia nusivylimo šalies teisine sistema ir stebisi, kaip asmuo, tris kartus teistas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, gali vaikščioti laisvas. Kyla klausimas, ar trys pedofilijos bylos dar per maža grėsmė visuomenei.
Kalėjimų tarnyba atsakydama „Kauno dienai“ nurodė, kad pats nuteistasis atsisakė komentuoti savo bausmės atlikimą ir su tuo susijusias sąlygas, todėl institucija detalių apie jo buvimą laisvėje neatskleidžia.
Tačiau institucija paaiškino bendruosius principus, leidžiančius nusikaltėliams laikinai palikti įkalinimo įstaigą. Pagal galiojantį Bausmių vykdymo kodeksą, pusiau atviro tipo įstaigose bausmę atliekantiems asmenims gali būti suteikiamos trumpalaikės išvykos į namus, jei tai nekelia pavojaus visuomenei ir padeda nuteistojo resocializacijai. Sprendimas laikinai išleisti asmenį į laisvę priimamas individualiai, įvertinus jo elgesį, motyvaciją bei tai, ar jo nusikalstamo elgesio rizika yra sumažėjusi.
Teisė laikinai grįžti į namus nuteistiesiems atsiranda tik atlikus tam tikrą bausmės dalį, pavyzdžiui, asmenys, nuteisti daugiau nei dešimčiai metų, tokios galimybės gali tikėtis po dvejų metų kalėjimo. Papildomi reikalavimai numato, kad nuteistasis privalo neturėti galiojančių drausminių nuobaudų ir bent paskutinius tris mėnesius iki išvykos nuosekliai dirbti. Išvykų dažnumas taip pat griežtai reglamentuotas: priklausomai nuo paskirtos bausmės trukmės ir likusio laiko iki jos pabaigos, nuteistieji gali būti išleidžiami nuo vieno karto per kelis mėnesius iki dviejų kartų per mėnesį, kai iki bausmės pabaigos lieka mažiau nei metai.
Nors visuomenė tokį laisvės suteikimą vertina kaip nepateisinamą nuolaidą, pareigūnai pabrėžia, kad tai yra teisinės sistemos dalis, skirta nuteistųjų integracijai.
Kur kreiptis pagalbos?
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI): +370 679 61 617 (visą parą)
Vaikų linija: 116 111
Jaunimo linija: 8 800 28 888
Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/nusikaltimai-ir-nelaimes/remigijaus-jakscio-byla-taps-pamoka-ar-uzdaru-ratu-1740116
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2026-02-02, https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/nusikaltimai-ir-nelaimes/remigijaus-jakscio-byla-taps-pamoka-ar-uzdaru-ratu-1740116