Rita Grigalienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, www.voruta.lt
2025 metų vasario mėnesio pradžioje Lietuvos apeliacinis teismas padėjo tašką baudžiamojoje byloje, kurioje trys užsienio, tai yra Čekijos Respublikos, piliečiai nuteisti dėl prekybos žmonėmis. Nuteistieji, sutuoktiniai František Kolomazniček ir Marta Kolomazničkova, taip pat jų sūnus František Kolomazniček, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, vykdė prekybą žmonėmis daugiau nei dviejų nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Nukentėjusieji – du Čekijos Respublikos piliečiai bei vienas Lenkijos Respublikos pilietis.
Pasinaudodami nukentėjusiųjų priklausomumu bei pažeidžiamumu, naudodami fizinį bei psichologinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis, paminėtieji asmenys nukentėjusiuosius išnaudojo vergijos ar panašiomis į tai sąlygomis. Tai konstatavo Apeliacinis teismas, nors pirmosios instancijos priimtą nuosprendį nusikaltimą padariusieji skundė.
Teisėjas Aurelijus Gutauskas: „Visuomenė dar nesuvokia šio reiškinio pavojingumo“
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas, iki 2024-ųjų buvęs Europos Tarybos kovos su prekyba žmonėmis ekspertų grupės (Group of Experts on Action against Trafficking in Human Beings, GRETA) nariu, apie tokias bylas pasisakė: „Su prekybos žmonėmis bylomis tiesiogiai susidūriau dirbdamas praktinį teisėjo darbą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Nuo 2013 iki 2023 metų betarpiškai nagrinėjau tokio pobūdžio baudžiamąsias bylas kasacinėje instancijoje. Baudžiamųjų bylų, susijusių su prekyba žmonėmis, nagrinėjimas kasacinės instancijos teismo praktikoje nėra dažnas atvejis, tačiau nepaisant to, teko prisidėti suformuojant kai kuriuos šios normos taikymo standartus (taisykles) ir įtvirtinti juos teisminiuose precedentuose (pvz., baudžiamosiose bylose dėl žmonių seksualinio išnaudojimo, dėl nepilnamečių išnaudojimo nusikalstamų veikų darymui, dėl prekybos vaikais suaugusiems asmenims, dėl prekybos žmonėmis kitokiam seksualiniam išnaudojimui, dėl merginų išnaudojimo internete pornografijai, dėl išnaudojimo priverstiniam darbui). Šia tema rašau mokslinius straipsnius, komentarus, skaitau pranešimus mokslinėse – praktinėse konferencijose, vedu mokymus įvairių sričių specialistams, dirbantiems su prekyba žmonėmis. Šiuo metu turime įvertinti tai, kad viena vertus, prekybos žmonėmis, kaip nusikaltimo, suvokimo indeksas visuomenės tarpe vis dar yra žemas. Tai rodo, kad visuomenė dar nelabai supranta šį reiškinį, nesuvokia jo pavojingumo ir ypač padarinių nukentėjusiesiems bei jų artimiesiems. Kita vertus, tai rodo, kad ir pati valstybė nevertina ir neįvertina (bent jau pastaruoju metu) prekybos žmonėmis nusikaltimo bei nelaiko prioritetine kovos su nusikalstamumu kryptimi. Įžvelgtina nepakankama politinė motyvacija. Galiausiai valstybės lėšos, žmogiškieji ir kiti resursai yra nepakankami, kad būtų užtikrintas kovos su prekyba žmonėmis priemonių įgyvendinimas, kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo administracinės teisinės priemonės yra nekokybiškos (netikslios, neišsamios, nenustatytos procedūros ir pan.)“.
Žadėjo gerai apmokamą darbą, pažadų neištesėjo
Minėtoji byla ypatinga tuo, kad nukentėjusiaisiais buvo pripažinti užsienio valstybės piliečiai, prekeiviai žmonėmis – Čekijos Respublikos gyventojai, o žmonių išnaudojimo faktas buvo konstatuotas Lietuvoje. Kolomazniček šeima užsiėmė atrakcionų verslu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2019 metų pavasarį Prahoje, Čekijos Respublikoje, apgaule, siekdamas finansinės naudos, 41-erių František Kolomazniček užverbavo socialiai pažeidžiamus Čekijos Respublikos piliečius D. M. bei R. L., Lenkijos Respublikos pilietį K. S., žadėdamas jiems gerai apmokamą darbą prie atrakcionų, taip pat socialines garantijas, maitinimą, apgyvendinimą. Tų pačių metų birželio mėnesį trys nukentėjusieji buvo atgabenti į Lietuvą, kur Palangoje, Šventosios gatvėje, veikė Kolomazniček šeimai priklausantys atrakcionai. Byloje nustatyta, jog visi trys minėti socialiai pažeidžiami užsienio šalių piliečiai buvo laikomi nelaisvėje ir išnaudojami į vergiją panašiomis sąlygomis. Františeko žmona Marta naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį bei psichologinį smurtą – grasino, žemino, paėmė dokumentus. Vyriausiasis sutuoktinių Kolomazniček sūnus František (tėvo bendravardis) tuo metu buvo nepilnametis, tik 17-os, tačiau taip pat prieš sudėtingoje situacijoje atsidūrusius žmones naudojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Lenkui K. S. buvo sumušta krūtinės ląsta, lūžo VIII ir IX šonkauliai, kas įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apžiūrint čeką R. L., rastas randas pakaušio – viršugalvio kairėje pusėje, kraujosruvos nugaroje, rankos viršutinėje dalyje, klubų srityje. Tai pripažinta nežymiu sveikatos sutrikdymu. Trečiajam atrakcionų „darbuotojui“ smurto žymių nestatyti nepavyko, nes iki tol, kol atsakingos institucijos apžiūrėjo kitus du nukentėjusiuosius, šis asmuo išvyko iš Lietuvos.
Nepavydėtinos sąlygos
Iš dviejų nuosprendžių aiškėja, kokios nežmoniškos buvo sąlygos „darbe“ prie Kolomazniček atrakcionų. Išnaudojamų vyrų trijulė gyveno vagonėlyje bei sunkvežimio priekaboje. Nakčiai jie būdavo užrakinami, kad nepabėgtų. Tuo metu vyrams tekdavo šlapintis į ten buvusią tuščią tarą arba kibirą. Atrakcionais šie „darbuotojai“ rūpinosi beveik be poilsio, prastu oru, be tinkamos aprangos, apsaugos priemonių. „Darbo“ valandos buvo ilgos, žmonės neturėjo sąlygų pasirūpinti higiena, negalėjo tinkamai maitintis. Darbo užmokestis jiems nebuvo mokamas, nors kaltinamieji prekyba žmonėmis teigė, jog buvo sutarę, kad darbo užmokestį sumokės, pasibaigus sezonui. Esą taip pinigai buvo saugomi nuo nukentėjusiųjų išlaidumo. Nukentėjusiesiems buvo uždrausta bendrauti su žmonėmis, dirbančiais prie kitų atrakcionų, tačiau būtent jie, matydami skriaudžiamus žmones, kreipėsi į atsakingas institucijas, policiją, kad toks išnaudojimas būtų sustabdytas.
Situacija sujaudino aplinkinių atrakcionų darbuotojus
Netoli nuo čekų atrakcionų Palangoje dirbo ir lietuviai. Byloje yra užrašyti jų, kaip liudytojų, parodymai. Viena toje pačioje atrakcionų aikštelėje netoli Kolomazniček dirbusi moteris D. L. liudijo: „Jie (nukentėjusieji – aut. pastaba) atrodė kaip „bomžai“, visi purvini, apiplyšę kaip girtuokliai, nors niekada nemačiau jokių girtavimų ten“. Liudytoja tvirtino mačiusi, kaip šie žmonės buvo mušami, vaikščiojo su mėlynėmis, vienas nešiojo juodus akinius nuo saulės, kad tokių žymių veide nesimatytų. Taip pat D. L. pasakojo, kad nerimavo dėl skriaudžiamų vyrų likimo, apie tai, jog reikia kažką daryti dėl jų, kalbėjo ir kiti ten dirbę žmonės. Prie nukentėjusiųjų būdavę sunku prieiti pasikalbėti, paduoti maisto, nes bent vienas iš Kolomazniček šeimos stengdavosi būti šalia jų, kontroliuoti, kad „darbininkai“ su niekuo nesikalbėtų. Liudytojų pasakojimuose – prekybą žmonėmis įrodančios detalės: prie atrakcionų dirbę vyrai rausdavosi šiukšlėse, kad rastų valgio, rinko nuorūkas, vogčiomis valgė rastus netoliese laukinius obuoliukus, prausdavosi šaltu vandeniu iš laistymo žarnos, buvo nuolat skubinami, dirbo sunkius ir nemalonius darbus, būdavo menkai apsirengę lyjant ir šaltesniu oru…
Moteris apie išnaudojimą pranešė policijai
Minėtai liudytoja apklaustai moteriai kantrybė išseko, pamačius, kad priekaboje gyvenęs vyriausias vyras ėjo svyruodamas tarsi girtas ir iš po jo marškinėlių tekėjo kraujas. Moteris išsigando ir kreipėsi į kitus atrakcionų parko lietuvius, kad reikia tuo žmogumi pasirūpinti. Ji norėjusi atgauti vyro dokumentus bei pasirūpinti jo kelione atgal į Čekiją. D. L. kreipėsi į Františeką Kolomazničeką vyresnįjį, prašė atiduoti to žmogaus dokumentus, žadėjo pati jam nupirkti kelionės į Čekiją bilietus, tačiau „darbdavys“ atrėžęs, kad tai yra jo darbuotojai ir jis su jais darąs ką norįs, o atrakcionų kaimynė esą galinti kreiptis į policiją, tačiau nieko nepešianti, nes jis neva turi gerus advokatus, kurie „ištrauks“. Nors čekas atrodė savimi pasitikintis, tačiau po šio pokalbio esą sukruto: su žarna nuprausė D. L. užstotą vyriškį, jo šeimyna „lakstė tai šen, tai ten“, o vakare prieš darbo pabaigą išjungė šviesas atrakcionuose ir kažkur išvežė akivaizdžiai sužalotą vyrą. Ryte Kolomazniček šeima elgėsi lyg niekur nieko, tačiau to vyro, dėl kurio kilo rūpesčių (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo čekas D. M.), nebebuvo, o jo likimo draugai buvo išsigandę, liudytojai D. L. žadėjo nebijoti liudyti policijai apie Kolomazničekų elgesį. Atrakcionų parko bendruomenė nebuvo abejinga skriaudžiamų vyrų likimui, tačiau buvo ir baimės, kad esą Kolomazničekai gali pasamdyti „bomžą“, kuris jiems atkeršys, galbūt nušaus.
Skirtos laisvės atėmimo bausmės
Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžiu Čekijos Respublikos piliečius František Kolomazniček (tėvą ir sūnų) bei Martą Kolomazničkovą pripažino kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje (dėl prekybos žmonėmis, šią veiką padarius prieš du ir daugiau asmenų). Už šį nusikaltimą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo nuo ketverių iki dvylikos metų bausmę. Pirmosios instancijos teismas Františeką Kolomazničeką (vyresnįjį) nubaudė 6 metų laisvės atėmimo bausme, Martą Kolomazničkovą – 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, o Františeką Kolomazničeką, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, – 2 metų laisvės atėmimu. Iš visų trijų nuteistųjų solidariai buvo priteistos lėšos nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti: Lenkijos Respublikos piliečiui K. S. – 10 000 Eur, Čekijos Respublikos piliečiui R. L. – 8 000 Eur. Tokį teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui skundė tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, tiek visi trys nuteistieji Kolomazničekai.
Atrakcionų savininkai melavo ir išsisukinėjo
Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo jokio pagrindo skirti bausmes, artimas sankcijos minimumui, kadangi nuteistieji kaltės nepripažino, dėl savo nusikalstamų veiksmų nesigailėjo, o jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Kaip ir minėta, tiek teikdami parodymus pirmos instancijos teismui, tiek apeliaciniuose skunduose nuteistieji savo kaltės nepripažino. Pasak jų, nukentėjusiųjų parodymai apie patirtą smurtą, panašias į vergiją sąlygas buvę įtakoti konkurentų, tai yra, kitų atrakcionų savininkų, norinčių gauti daugiau vietos savo įrenginiams statyti. František Kolomazniček (vyresnysis) savo skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neteisingai traktavo nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Esą prekybos žmonėmis aukos turėję galimybę šauktis pagalbos, jeigu manė, kad su jais žiauriai elgiamasi – jie dirbo viešoje vietoje, prie atrakcionų, kur lankėsi žmonės, vaikščiojo policija. Savaip nuteistieji aiškino ir ant nukentėjusiųjų kūnų atsiradusius sužalojimus – esą jie atsirado dėl to, kad buvo dirbama su didelėmis metalinėmis konstrukcijomis ir neatsargiai su jomis elgiamasi. Taip pat buvo neigiama, kad nukentėjusieji į Lietuvą atvežti apgaule, per prievartą, nuteistieji tvirtino, kad gyvenimo sąlygas savo „darbuotojams“ sudarė tinkamas.
Apeliacinis teismas pasigailėjo tik sūnaus
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė. Vis tik Kolomazničekams sulaukti išteisinimo nepavyko. Iš dalies pasisekė tik Františekui Kolomazničekui jaunesniajam, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis – ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui, skirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių. Kita Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis liko nepakeista.
Prekybos žmonėmis bylas lydi daugybė sunkumų
„Dabar dažnai matome, girdime ar skaitome tik gražius lozungus – stiprinti, didinti, gerinti, užtikrinti, parengti… O visa tai suponuoja tik fragmentišką kovą (net ne kovą, o tik bandymą pristabdyti) su prekyba žmonėmis. Dažnai sunku surinkti tinkamus įrodymus, nes prekeiviai žmonėmis vis dažniau naudoja internetinius metodus, kurie neapima fizinės prievartos, policija dažnai pradeda, bet galiausiai nutraukia ikiteisminius tyrimus, ypač kaimo vietovėse, teismai pernelyg plačiai aiškina atskirus prekybos žmonėmis objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, nepagrindžia išnaudojimo mechanizmo, o socialinės institucijos susiduria su logistikos problemomis ir nepakankamais profesiniais gebėjimais teikti paramą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, vadovaujamasi vyraujančiais stereotipais apie šį reiškinį, pareigūnams tiriantiems tokias bylas, ypač trūksta jautraus, į auką orientuoto požiūrio, neįvertinama tai, kad aukos nepasitiki teisėsauga…‚ – vardijo sunkumus prekybos žmonėmis bylose teisėjas A. Gutauskas. Taip pat jis pažymėjo, jog labai dažnai liudytojai tokiose bylose būna nepastovūs, stokoja patikimumo, o kaltinamieji turi galimybę savo naudai išnaudoti šiuos ypatumus, kadangi turi lėšų pasisamdyti gerus advokatus, kurie taikliai apeliuoja į silpnus kaltinimo taškus, išryškina visus prieštaravimus ir taip dažnai laimi procesą.
A. Gutauskas: „Patikimų aukų“ tokiose bylose nebūna“
Konstitucinio teismo teisėjas A. Gutauskas kaip iššūkį nagrinėjant tokias bylas, paminėjo tai, kad niekas nenori būti nuteistas dėl prekybos žmonėmis ir deda visas jėgas siekti arba išteisinimo, arba veikos perkvalifikavimo. „Tokiu atveju gynyba (ypač stipri) visais būdais bando įvykius ir faktus interpretuoti taip, kad teismai nematytų jokio varžymo: teigiama, kad žmogus buvo laisvas, bet kada galėjo nuo kaltininkų pabėgti, bet nepabėgo; galėjo kviestis (ieškoti) pagalbos, bet to nedarė ir pan. Šioje vietoje naudojamas aukos reputaciją menkinančių argumentų arsenalas, juolab, kad aukos iš tiesų dažnai nėra moralinis pavyzdys kitiems. Kaip įrodymų šaltinis prekybos žmonėmis aukos taip pat nėra patikimos – jie labai prieštaringi, dažnai tai blogos reputacijos asmenys. Teisėjai neturėtų to labai sureikšminti, nes „patikimų aukų“ tokiose bylose nebūna“, – sakė gerai išmanantis prekybos žmonėmis problemą teisėjas.
Svarbiausias – išnaudojimo ir patirtų kančių faktas
Kalbėdamas apie prekybos žmonėmis bylas, teisėjas A. Gutauskas išskyrė panašias į paminėtąjį atvejį situacijas: „Akivaizdūs iššūkiai teismams kyla, vertinant atvejus, kai asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Dėl šių požymių turinio kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes. Kad būtų galima taikyti šį požymį, turėtų būti nustatytas faktas, jog nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam buvo sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių, tokių kaip miegas, poilsis, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt.“
Dar viena prekybos žmonėmis rūšių – prekyba žmonėmis nusikalstama išnaudojimui
Viena iš mažiau žinomų ir pažintų prekybos žmonėmis reiškinio rūšių – prekyba žmonėmis nusikalstamam išnaudojimui. Tokiu atveju prekyba žmonėmis vykdoma, siekiant priversti aukas daryti nusikalstamas veikas, įtraukti jas į nusikalstamą veiklą apskritai. Kaip minėjo teisėjas A. Gutauskas, šios prekybos žmonėmis rūšies aukos nukenčia dvigubai: pirma, dėl jų išnaudojimo, ir antra, dėl to, kad sistema (valstybė, baudžiamasis procesas) nesugeba jų atpažinti kaip aukų. Tokie žmonės paprastai laikomi nusikaltėliais ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn už veikas, kurias jie padarė prekybos žmonėmis proceso išnaudojimo etape. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog išnaudojimas nusikaltimams daryti buvo pripažintas kaip prekybos žmonėmis forma tada, kai 2012 metais ši forma buvo įtraukta į Baudžiamojo kodekso 147 straipsnį.
Kai sudėtinga rasti ribą tarp išnaudojimo ir bendrininkavimo
Didžiausia problema tokiose bylose A. Gutauskas įvardijo prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų darymui atribojimą nuo bendrininkavimo instituto. Aukos dažnai būna anksčiau teistos už panašius nusikaltimus, todėl nėra paprasta jomis tikėti bei surinkti įrodymų, kad šį kartą žmonės buvo išnaudojami, o ne patys pasirinko nusikaltėlio kelią. Pasak Konstitucinio teismo teisėjo, seniai nagrinėjančio prekybos žmonėmis teisinius aspektus, labai sudėtinga rasti ribą tarp išnaudojimo ir bendrininkavimo. „Labai dažnai aukos, suvokdamos, kad yra padariusios nusikalstamas veikas, už kurias gali grėsti laisvės atėmimas, bijo kreiptis pagalbos iki tol, kol būna sulaikytos nusikaltimo vietoje. Tokiu atveju atkreipčiau dėmesį į išnaudojimo tikslą. Tikslas šiuo atveju turėtų būti aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus ir pan.). Išnaudojimo tikslas, kaip prekybos žmonėmis sudedamasis elementas, siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis“, – atsakydamas į klausimus, rašė A. Gutauskas.
Teismai tinkamai nustatė prekybos žmonėmis požymius
Aptariamą bylą šis teisėjas apibūdino kaip rezonansinio pobūdžio, kadangi nukentėjusieji bei nuteistieji – užsienio valstybės piliečiai, o šis išskirtinis išnaudojimo faktas buvo nušviestas ir žiniasklaidos priemonėse. „Pagirtina, jog šioje baudžiamojoje byloje teismai tinkamai nustatė prekybos žmonėmis tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius bei savo išvadas pagrindė teisiniais argumentais. Nekyla abejonių dėl daugiau nei dviejų nukentėjusiųjų asmenų išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Tinkamai konstatuoti ir kiti prekybos žmonėmis požymiai: nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumas ir priklausomumas, jų verbavimas ir gabenimas, apgaulės panaudojimas, laikymas nelaisvėje, fizinio bei psichologinio smurto naudojimas“, – reziumavo A. Gutauskas.
Prokurorą stebino nuteistųjų požiūris į žmones
Besispecializuojantis prekybos žmonėmis bylose Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Ušinskas sudėliojo šios bylos akcentus: „Ši byla – vienas įdomesnių atvejų. Užsienio piliečiai, atsivežę į Lietuvą, išnaudojo kitus užsienio piliečius. Tokių bylų Lietuvoje, berods, nesame turėję. Kitas dalykas – nuteistųjų elgesys su nukentėjusiaisiais specifinis, nedažnai pasitaikantis. Nuteistieji nukentėjusiuosius išnaudojo kaip vergus, rodos, netgi nelabai vertino kaip žmones. Nakčiai jie būdavo užrakinami vagonėlyje – iš išorės uždėta pakabinama spyna, kad jie nepabėgtų. Ryte spyna būdavo atrakinama, žmonės išleidžiami. Gyvenamoji vieta nebuvo pritaikyta gyventi žmonėms – tik pora čiužinių numesti ant žemės. Švelniai tariant, spartietiškos sąlygos. Nuteistųjų melavimas – gynybinė versija. Akivaizdu, kad išnaudojami žmonės gyveno vagonėlyje (vienas – puspriekabėje) ir būdavo užrakinami. Na, o naktį juk žmogus gali užsimanyti į tualetą. Vietoje jo – kibiras arba tuščia tara. Prausdavosi nukentėjusieji tik po šaltu vandeniu lauke, skalbti rūbus taip pat nebuvo galimybių. Dėl šių priežasčių šie vyrai vaikščiodavo murzini, smirdantys, nešvariais rūbais. Tokios buvo jų gyvenimo sąlygos. Kai prie kitų atrakcionų dirbantys žmonės nuteistiesiems ėmė priekaištauti dėl tokio elgesio, šie sakė: „O tai ką, jūs savo darbuotojų nemušat, nerakinat? Čia normalu. Mes visą laiką taip elgiamės“. Nuteistieji laikė norma mušti jiems dirbančius žmones, tyčiotis iš jų, neduoti valgyti, nakčiai rakinti. Buvo nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo lūžę šonkauliai, likę randai, sumušimai. Kas po ranka pakliūdavo, su tuo nuteistieji ir mušdavo nukentėjusiuosius, per lietų liepdavo jiems plauti atrakcionus. Stebino toks netipinis nuteistųjų požiūris į žmones. Atliekant procesinius veiksmus, nuteistųjų ir jų gynėjo elgesys buvo ganėtinai atsainus – jie nelabai rodė norą bendrauti“.
Paklausus, kaip atrakcionų savininkai Kolomazničekai elgėsi, atliekant procesinius veiksmus, prokuroras pažymėjo, jog apklausiant nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tuo metu įtariamųjų statusą turėjusių Kolomazničekų gynėjas darė spaudimą vergišką išnaudojimą patyrusiems – stengėsi juos nufotografuoti, prieiti. Taip pat yra žinoma, kad jis skambino globos įstaigoms, prieglaudoms, ten ieškodamas nukentėjusiųjų, klausinėjo, ar jie ten gyvena. „Mūsų laimei, daryti poveikio nepavyko“, – džiaugėsi savo darbo sėkme R. Ušinskas. Buvo įdomus ir trečiojo nukentėjusiojo, kurio teisėsaugos pareigūnams apklausti nepavyko, likimas. „Dėl trečiojo nukentėjusiojo asmens, kurio išvykimu pasirūpino nuteistoji Marta, – tai buvo padaryta, siekiant, kad neišaiškėtų sumušimo aplinkybės. Su juo susisiekti ir pabendrauti mums nepavyko. Byloje yra duomenys, kad jis buvo gana smarkiai sumuštas“, – informavo prokuroras. Valstybės kaltinimą palaikęs R. Ušinskas patvirtino, kad daugiau bylų, kur atrakcionuose būtų išnaudojami žmonės, jam turėti neteko. Manoma, kad bausmę nuteistieji turėtų atlikti Čekijoje.
Nemažai prie šio nusikaltimo išaiškinimo bei proceso sėkmės prisidėjo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Jo vadovė Kristina Mišinienė pasidalino tuo, ką teko šioje byloje patirti: „Šiandien, jau įsiteisėjus nuosprendžiui, kai galime atsisukę atgal įsivertinti ir suprasti, kam ir kodėl teko teikti pagalbą, galiu drąsiai tvirtinti, kad šį sudėtingą egzaminą išlaikėme. O sudėtingas jis visų pirma buvo dėl savo pobūdžio – vienos Europos Sąjungos šalies gyventojai pavertė vergais kitos Europos Sąjungos šalies gyventojus trečios šalies, taip pat ES narės, teritorijoje…
Išnaudotus vyrus pamatėme labai iškankintus, išbadėjusius, sumuštus, nešvarius – žmonės buvo taip išgąsdinti, jog bijojo net akis pakelti. Mūsų saugiame prieglobstyje jie glaudėsi kartu viename kambarėlyje, valandų valandas sustingę vienoje pozoje… Randai, mėlynės, išluptų plaukų plotai galvose – ir visa tai padarė ne kokie banditų gaujos nariai, o eiline, ramia šeima save teisme pristatinėję vyras, žmona ir jų nepilnametis sūnus.
Dideliu iššūkiu užmegzti kontaktą, teikti pagalbą tapo ir kalbiniai barjerai. Negalėjome rasti vertėjų iš lenkų, čekų kalbų, tad reikėjo ieškoti būdų susikalbėti, įgauti aukų pasitikėjimą, užtikrinant jiems saugumą. Kaip visada tokiais atvejais, mums daug padėjo centro savanoriai, kiti geros valios asmenys – be jų būtume sunkiai išsivertę.
Mūsų centro ypatinga paskirtis, sakyčiau, net specializacija, yra kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas norintiems duoti parodymus ikiteisminiuose tyrimuose ar teismuose. Taigi, ir šiuo atveju nukentėjusiems vyrams pasamdėme patyrusį prekybos žmonėmis bylose advokatą, kuris atkakliai gynė jų interesus visuose teisminiuose procesuose.
Kartu su nuostaba galiu prisiminti įtariamųjų gynėjo piktinančius veiksmus, kai jis bandė surasti, kurgi mes slepiame aukas, skambino į įstaigas, apsimesdamas kitu asmeniu, ieškojo su tikslu „susitarti“, „pasikalbėti“. Galima įsivaizduoti, kad situacijose, kai liudytojai lieka vieni, be jokios pagalbos, juos tikriausiai ir suranda, ir „pasikalba“…
Džiaugiamės, kad mūsų šalies pareigūnai, prokurorai, teisėjai garbingai išlaikė šį išties nelengvą egzaminą, nuteisė prekeivius žmonėmis. Kartu tai mums visiems įspėjimas likti budriems, pilietiškiems – vergovės apraiškas galime atrasti net tokiose netikėtose vietose kaip atrakcionų parkai…“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2026-01-29, https://www.voruta.lt/atrakcionu-parko-byla-patirtys-ir-issukiai/