Du „kasdienybės anti-herojai” – kunigas ir jaunimo lyderis.
Abu jau teisti, regimai nevaldantys savo potraukio nepilnamečiams.
Kas dar juos vienija, suteikia jėgų žiūrėti į mus kiaulės akimis ir kartoti „aš nekaltas, mane apšmeižė?”
Ogi milžiniškas aplinkos palaikymas.
Neapsigaukite, komentarai internete ar viešajame transporte visiškai neatspindi šių veikėjų patiriamos realybės.
Vienas buvo palaikomas visos švietimo sistemos, bendražygių, kitu jautriai rūpinasi bažnyčios hierarchai.
Šitame palaikyme tiek daug melo, kad reikia sau įsignybti, pradėjus abejoti ar tikrai gerai supranti tariamus, pavyzdžiui, kai kurių klerikalų, žodžius.
„Mes nieko apie tai nežinojome” – žvelgia į mus iš ekrano dvasininkas, neabejotinai laikantis mus kvailais ir nevertais tiesos. Už poros valandų prokuratūra paneigia jo teiginius, priminusi, kad įtariamo kunigo namuose atliekant kratą, dalyvavo kurijos teisininkas.
Vieniems – juos žlugdančių geismų antkakliai, kitiems – juos iš vidaus pūdančio melo aklini maišai.
Nenorime kas rytą laukti naujo skandalo, bet kol egzistuos „mažytis melas vardan didesnio gėrio”, tol aukos apie savo kančias galės mums pranešti tik tokiu būdu.