Nuo didelius pinigus uždirbančių „OnlyFans“ žvaigždžių iki stoties rajone klientų ieškančių priklausomų moterų – į prostituciją patenka skirtingų likimų žmonės. Dekriminalizuoti ar griežčiau bausti – visuomenė šiuo klausimu pasiskirsčiusi į dvi stovyklas.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad šiuo metu Lietuvoje didelę dalį parsidavinėjančių asmenų sudaro migrantės moterys, o sekso pirkėjai jaučiasi visiškai nebaudžiami ir saugūs.
Anot jos, visuomenėje vyrauja daug mitų susijusių su prostitucija: „Vienas kvailiausių mitų šitoje srityje yra tai, kad asmenys prostitucijoje yra hiperseksualios mašinos, kad jiems patinka parsidavinėti, kad jie laimingi, galėdami, atsiprašant, kokiam susmirdėliui tarpuvartėje atlikti oralinį sekso aktą už 10 eurų.“
K. Mišinienė sako, kad absoliuti dauguma asmenų – tiek moterų, tiek vyrų – užsiimančių prostitucija, yra pardavinėjami jų šeimininkų. Jie, pašnekovės teigimu, stengiasi išgyventi komercinio seksualinio išnaudojimo lauke, nes nemato kitos išeities, kaip išspręsti savo ekonomines, psichologines problemas.
K. Mišinienė nepritaria prostitucijos legalizavimui, nes nemato, kad tai galėtų palengvinti išnaudojamų asmenų gyvenimą. Ji netiki kalbomis apie smurto nebuvimą, sveikatos kontrolę.
,,Legali prostitucija naudinga sekso pirkėjų patogumui, jų saugumo ir anonimiškumo užtikrinimui. Ir dabar prekybos moterimis bylose gerai matome, kad sekso pirkėjui yra tas pats, ar prostitutė jam pristatoma kaip savanoriškai su juo santykiaujanti, ar ji yra verčiama kitame kambaryje besislepiančių prekeivių žmonėmis“, – tvirtina pašnekovė.
Prostitucija – smurtas spąstuose
Daugiau kaip dvidešimt metų su seksualinio išnaudojimo aukomis dirbanti psichoterapeutė Dalia Puidokienė kasdien mato, kokia sudėtinga ir skaudi prostitucijos realybė Lietuvoje.
Jos teigimu, šis reiškinys niekada nėra žmogaus laisvas pasirinkimas, o visuomenėje vis dar gajus stereotipai trukdo matyti tikrąją problemos esmę.
D. Puidokienė yra Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro „Veda vidus” direktorė. Ši organizacija teikia kompleksinę pagalbą – nuo psichologo konsultacijų iki socialinės paramos. Kasmet sulaukiama per trisdešimt naujų atvejų.
„Nėra dviejų vienodų istorijų – kiekvienas atvejis unikalus. Ypač sunku kreiptis vyrams, nes jiems itin sudėtinga pripažinti ir identifikuoti patirtą seksualinę prievartą”, – pasakoja pašnekovė.
D. Puidokienė pabrėžia, kad prostitucija neatsiejama nuo seksualinio išnaudojimo:,,Prostitucija tikrai nėra žmogaus laisvas pasirinkimas. Žmonės dažniausiai yra įtraukiami ar įviliojami į šią veiklą. Tai – smurtas spąstuose, prievartos ir galios nelygybės išraiška.”
Anot jos, įtraukti į prostituciją galima ir labai subtiliais būdais – viliojant pažadais, melu ar manipuliacijomis. „Dažnai žmogus iš pradžių nesupranta, kas jo laukia. Tik vėliau suvokia, kad iš to ištrūkti ir integruotis atgal į visuomenę bus be galo sunku”, – teigia Puidokienė.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad seksualinis išnaudojimas yra viena pelningiausių industrijų pasaulyje. „Ekspertai kalba apie 500 procentų pelną be jokių investicijų, nes „prekė“ čia yra žmogus – jo kūnas”, – sako ji.
Pašnekovė pastebi, kad net ir kalbant apie prostituciją internete, situacija iš esmės nesiskiria nuo gatvės prostitucijos. „Už to visada slypi, jei ne konkretus žmogus, kuris išnaudoja ir pelnosi, tai bent jau tinklas – pavyzdžiui, „OnlyFans”. Išnaudojimo esmė ta pati, tik forma – modernesnė”, – pabrėžia ji.
Visuomenės požiūris trukdo grįžti į gyvenimą
Visuomenės požiūris į prostituciją, pasak D. Puidokienės, vis dar grindžiamas klaidingais įsitikinimais. „Daugelis mano, kad žmogus pats pasirinko pardavinėti savo kūną, kad tai – profesija ar darbas. Vartojama sąvoka „seksualinės paslaugos”, manau, yra klaidinga ir palaiko neteisingas nuostatas”, – teigia ji.
Pasak specialistės, toks požiūris trukdo nukentėjusiųjų reabilitacijai bei integracijai, stiprina jų izoliaciją ir gėdos jausmą. „Vis dar trūksta empatijos ir tolerancijos. O be jų pagalba tampa fragmentiška – Lietuvoje nėra veikiančios kompleksinės sistemos, kuri padėtų prostitucijoje atsidūrusiems žmonėms sugrįžti į gyvenimą”, – sako D. Puidokienė.
Specialistė įsitikinusi, kad baudimas už prostituciją tik palaiko šį reiškinį, todėl būtina sukurti išėjimo programą. „Su baudimu mes tik įtvirtiname prostitucijos ratą – žmogus, gavęs baudą, negali kreiptis pagalbos, nes turi toliau „dirbti“, kad ją sumokėtų. Turi būti baudžiamas tik tas, kuris naudojasi ar organizuoja – suteneris. Tačiau su tuo nesutinka, mano spėjimu, tie politikai, kuriems paranku, kad prostitucija toliau gyvuotų – galbūt patys tuo naudojasi”, – sako ji.
Moterys prostitucijoje – visuomenės veidrodis
Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė Viktorija Kolbešnikova pritaria, kad prostitucija susijusi su seksualiniu išnaudojimu. Ji teigia, kad prostitucija reiškia beveik šimtaprocentinę smurto ir prievartos riziką.
V. Kolbešnikova atkreipia dėmesį, jog prostitucija dažniau užsiima moterys, nors yra ir vyrų bei translyčių žmonių. „Didesnis moterų į(si)traukimas yra ir visuomenės veidrodis. Moterų kūnai sudaiktinami reklamose, filmuose ir apskritai viešojoje erdvėje. Be to, moterys neproporcingai dažnai susiduria su seksualiniu smurtu kasdienybėje”, – priduria V. Kolbešnikova.
Ji mano, kad neteisinga apie žmones prostitucijoje kalbėti tik kaip apie aukas: „Tai irgi sudaiktinimas. Kita vertus, kartais seksualinė veikla už atlygį glamūrizuojama – įgarsinami moterų pasakojimai, kad jos mėgaujasi šia veikla, nes tai leidžia susikurti patogų gyvenimą. Toks požiūris irgi pavojingas, nes paslepia smurto ir pažeminimo patirtis. Tikrasis paveikslas turi daug daugiau žmogiškų niuansų ir konteksto.”
Pašnekovė teigia, kad žmonės, besiverčiantys seksualine veikla už atlygį, susiduria ir su niekinančiu visuomenės požiūriu, net ir tuomet, kai nori palikti šią veiklą, išeiti iš prostitucijos.
,,Lieka šleifas – kartais gandai, kartais vaizdo įrašai. Artimieji, kaimynai ar net policijos pareigūnai, matantys tam tikrus įrašus, ima nuvertinti, diskriminuoti. Tokiais atvejais nesigilinama į priežastis, kurios atvedė iki prostitucijos”, – sako pašnekovė.
Lietuvoje egzistuoja abiejų pusių kriminalizavimo praktika – seksualines paslaugas perkantys ir jas teikiantys žmonės laikomi darančiais nusikaltimą. Ji pritaria Daliai Puidokienei, kad bausti žmones, užsiimančius prostitucija, nėra geras sprendimas, nes tai neveikia, be to, nukentėjusieji nesikreipia pagalbos, kadangi patys laikomi darantys nusikaltimą. Priešingas tam požiūris – siūlyti teisinį reguliavimą.
Siūlo dekriminalizuoti prostituciją
Pašnekovė mano, kad reikia keisti teisinę sistemą link dekriminalizacijos, kitaip tariant – siekti, kad seksualinė veikla už atlygį būtų legali.
„Toks kelias irgi turi savų trūkumų – tai neišsprendžia smurto rizikos, atskirties visuomenėje ir kitų problemų savaime. Tai nemažina prostitucijos masto ir nepaveikia prekybos žmonėmis situacijos”, – sako Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė.
Tačiau tai, anot jos, tik ledkalnio viršūnė. Pamatas – bendras atskirties ir skurdo mažinimas, moterų teisių apsauga, vyriškumo normų kaita.
V. Kolbešnikova pamini ir būtinybę keisti visuomenės požiūrį bei užtikrinti prieinamą socialinę pagalbą norintiems išeiti iš prostitucijos. Ji šiuo metu nemato tobulo sprendimo, tačiau siūlo, kad sprendimų priėmime dalyvautų žmonės, esantys prostitucijoje, nes jie geriausiai žino, ką tai reiškia. Visuomenei, anot jos, reikia nustoti juos kaltinti.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-10-19, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prostitucija-lietuvoje-bausti-nereikia-padeti-kur-dedame-kableli-120162403