Noriu kalbėti apie seksualinį smurtą prieš vaikus. Tiksliau, tą momentą, kai dėl pranešimo užsisuka teisiniai procesai, vaikui teikiama psichologinė, socialinė pagalba, kartais net saugus būstas.
Kadangi dauguma šių baisių nusikaltimų įvyksta vaiko artimoje aplinkoje, trumpai tariant, namuose, atsiranda tam tikra tiek pačio nusikaltimo, tiek bandymo vėliau padėti specifika.
Visų pirma – trukmė. Tvirkinimas, prievartavimas, žaginimas čia gali vykti neįtikėtinai ilgai, taip ilgai, jog mūsų, suaugusiųjų, protas neretai negali to net suvokti – trejus, penkerius, dešimt, dvylika metų…
Šis požymis dažnai traktuojamas kaip smurto artimoje aplinkoje duotybė – „čia juk namai, niekas nesikišome, vaikai tylėjo“… Teismuose nerausdami liudija vietos socialiniai darbuotojai, mokytojai – „o iš kur mes galėjome žinoti, visokių buvo kalbų, bet mergaitė neprašė pagalbos“.
Eina metai, vystosi humanitarinių mokslų programos kolegijose, universitetuose, tačiau niekas nesikeičia seksualinio smurto atpažinimo fronte – gali išvaikščioti mūsų šalį kiaurai išilgai, beveik visur girdėsi tas pačias praktikų aimanas – „bet mūsų niekas nemokė, neturiu žinių, tai ką man daryti?“
Šis skundas, beje, gali būti gana klastingi spąstai likusiems partneriams pagalbos teikimo lauke – mes ir pačios esame organizavusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų mokymus, seminarus, konferencijas, per kurias neriesi iš kailio, kad tik kolegos gautų žinių, galų gale sužinotų tai, ko jiems taip trūksta ir dėl ko jie metų metais nepastebi tiesiog panosėje prievartaujamų vaikų.
Bet praeina koks pusmetis ir su siaubu vėl girdi tuos pačius skundus – „o labiausiai tai mums trūksta žinių, kaip atpažinti, ką daryti, reikia mokymų, daug mokymų…“
Tiek to, keliaukime toliau, po penkerius metus trukusio vaiko kankinimo, pagaliau tai pamatyta, atpažinta, prie tyrimo ir pagalbos prisijungia visai nemažos vietos pajėgos.
Psichosocialinė parama čia veikia visai pusėtinai, o teisinis nukentėjusio vaikelio atstovavimas vis dar yra tragiškoje padėtyje.
Kalbėtis apie tai reikia ne su didelių nacionalinių tarnybų vadovais – šie padarys viską, kad įtikintų jus „dideliu proveržiu“, „sistema yra ir ji veikia“, „vaikai mums svarbiausia, mes dėl jų viską“ ir t. t., ir pan.
Seksualinės prievartos bylose vaikų advokatai dažniausiai yra paskiriami „automatiškai“, tyrimą vykdančio pareigūno sprendimu. Praktika, deja, iš karto pasmerkta – atliekant paskyrimą nedalyvauja nei vaikas, nei jo atstovai, tiesiog „taip reikia, advokatas turi būti“.
Vieno teisinio proceso metu gali, o dažniausiai taip ir įvyksta, pasikeisti keli vaiko advokatai – „aš paskirtas tik vienai apklausai, nieko daugiau nežinau, klauskite ne manęs“.
Tenka apsiprasti su ta savotiška „niekas nieko nežino“ šiose vaikų bylose – tėvai, globėjai, socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai teigia nežinantys, kas yra nukentėjusio vaiko advokatas, kokie dabar procesiniai veiksmai yra atliekami ir pan. Ši kurioziška situacija tampa dramatiška, kai tyrimas ar bylos nagrinėjimas teisme įgauna nepalankią vaikui baigtį, reiktų ją skųsti, tačiau valstybės visai neprastai apmokamas teisininkas pradeda samprotrauti – „nieko čia nepadarysi, taip teismas nusprendė, nematau už ko užsikabinti, aš ir pats tuo vaiku nelabai tikiu…“
Tokį kol kas turime vaiko geriausių interesų supratimą, kovą už juos.
Tai, kad vaikas teisiniame procese yra nematomas, nesvarbus, jo balsas, jo skausmas galų gale yra niekis palyginus su suaugusiųjų tarpusavio solidarumu. Tai gerai matoma dabartinėje situacijoje dėl vaikų psichiatrinių ekspertizių. Visi puikiai supranta, kad patyręs seksualinę prievartą vaikelis negali, neturi mėnesių mėnesiais, metais laukti tos palaimingos ekspertizės – stoja ikiteisminis tyrimas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tačiau nei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, nei LR Seimo nariai neįveikia slidžių teismo psichiatrijos ekspertų išvedžiojimų.
Yra specializuoti nukentėjusių vaikų advokatai? Bet šiandien toks advokatas ryte atstovauja iškankintam vaikeliui, o po pietų gina sadistą prievartautoją – šalies įstatymai tą leidžia.
Kaip padaryti, kad vaiko balsas taptų svarbus? Kad jis būtų ne tik priemonė tyrėjui ir prokurorui įrodyti savo tiesą ir atneštų ant lėkštelės dar vieną trofėjų, laimėtą bylą?
Greitų pokyčių nebus, nes kol kas labai stipriai veikia ilgai puoselėtos simuliacinės sistemos. Yra specializuoti nukentėjusių vaikų advokatai? Bet šiandien toks advokatas ryte atstovauja iškankintam vaikeliui, o po pietų gina sadistą prievartautoją – šalies įstatymai tą leidžia. Vaikas gavo profesionalaus psichologo konsultacijas? Atsiprašome, šitas negavo, tame regione jau antri metai nėra tokių specialistų. Viskuo pasirūpins vaiko teisių apsaugos tarnyba? Bet jie nėra net girdėję apie tokią bylą, nieko nežino apie paskirtą advokatą, pala, o kodėl jie turėtų tuo rūpintis, siųskit skundus į Vilnių.
Iš savo darbinės patirties galiu pastebėti, jog turime tikrai nemažai vaikų prievartautojų, tvirkintojų, kurie dėl įvairiausių priežasčių nebuvo patraukti atsakomybėn.
Nepakeitę dabartinio požiūrio į nukentėjusio vaiko vietą, svarbą teisiniame procese, bylų nelaimėsime.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-08-27, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2656324/kristina-misiniene-ordinas-sistemai-kurios-nera