Teismo salėje žiūrime į dvi vyresnio amžiaus moteris, seseris.
Kažkada buvusios geromis draugėmis, ramybės ir palaikymo šaltiniu viena kitai, šiandien jos – mirtinai persipykusios, sėdi skirtingose barjero pusėse.
Viena jų augina neįgalią globotinę, kurią, kaip netikėtai paaiškėjo, kitos mylimas vyras ilgai persekiojo, o atsiradus progai – išprievartavo.
„Jeigu ne ta durnė, mūsų šeima toliau laimingai gyventų, kam jos iš viso reikėjo… Man užtektų tik jo atsiprašymo, jei nuoširdžiai gailėtųsi, atleisčiau” – rauda prievartautojo žmona.
O šis lemena apie jį pastoviai gundžiusios globotinės „prisirpusias formas”, kad „ji pati ant manęs lipo” … bet žmonos neatsiprašo, pyksta, jog būtent ji, emocijų pagauta, tąkart iškvietė policiją.
Kokie santykiai turi klostytis šeimoje, jog neįgalaus artimojo išprievartavimas gali būti prilyginamas … neištikimybei? Kurią „atleisčiau, jei tik jis pasižadėtų mane gerbti ir branginti?”
Daug tamsos, menkos savivertės, bejėgiškumo.
Nesugalvojame, kokių čia prevencinių programų reiktų, kad taisyti visa tai?
p.s. „Dėl labai rimtų priežasčių negalėjęs tada susivaldyti” prievartautojas nuteistas, ilgam.