Seksualinė patėvio prievarta, mušimas rykštėmis ir dilgėlėmis, apleistumas – tokiais išgyvenimais dalijasi Ugnė. Jai prireikė ne vienerių metų, kol išdrįso prabilti apie patirtą smurtą ir prievartą. „Atrodo, nori, kad visi žinotų ir padėtų, bet bijai, ką pagalvos“, – interviu LRT.lt sako Ugnė.
Su Ugne susitinkame Marijampolės apskrityje esančiame miestelyje. Siekiant apsaugoti Ugnę ir jos artimuosius, straipsnyje pakeistas tikrasis jos vardas ir neatskleidžiama tiksli gyvenamoji vieta.
Siaubingą patėvio smurtą bei seksualinę prievartą patyrusi Ugnė ir šiandien kovoja su praeities traumomis, o kalbėti apie praeitį jai labai sunku, tačiau jauna mergina tikisi, kad jos istorija padės tiems, kurie dabar kenčia seksualinį smurtą ir bijo kreiptis pagalbos. Tai Ugnę skatina dalintis savo pasakojimu.
Pirmasis patėvio bandymas seksualiai smurtauti prieš mažametę Ugnę nutiko, kai jai buvo penkeri. Po kelerių metų seksualinis smurtas pasikartojo ir truko penkerius metus. Patėvis liesdavo Ugnės lytinius organus, krūtinę, trindavo savo lytinį organą į Ugnės nuogą pilvą, krūtinę, prievartavo ją oraliniu ir analiniu būdu.
Ugnei patėvis taip pat liepdavo stovėti nuogai, kol pats jos akivaizdoje masturbuodavosi, kompiuterio ekrane jis demonstruodavo nepilnametei pornografiją. Seksualinis patėvio smurtas paprastai kartodavosi kas kelias dienas, jis smurtaudavo naktį arba anksti ryte, kol kiti miegodavo.
Už savo veiksmus Ugnės patėvis įkalintas vienuolikai metų.
Šiandien Ugnė gyvena su mylinčiu vaikinu, dirba ir planuoja bendrą ateitį. Ateities planuose – ir grožio procedūrų kursai, ir darbas grožio salone, tačiau dar neseniai svajonės apie ateitį buvo nedrąsios.
Patyrusi seksualinį ir kitokį patėvio smurtą, Ugnė iki šiol jaučia stiprias jo pasekmes. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo sunku ne tik megzti santykius su kitais žmonėmis, bet ir dirbti.
„Labai ilgai buvau be darbo, buvau labai užsisėdėjusi, atrodo, nieko nepasieksi, nieko nenori daryti. Niekaip neišeidavo pasilikti darbe. Dėl to, kad sugadinti nervai, labai sunku ir labai baisu bendrauti su žmonėmis. Kažkas šiek tiek ne taip, o aš jau nervinuosi, nes tiesiog taip esu įpratusi“, – pasakoja Ugnė.
Visgi mergina pastebi, kad stabilus darbas padeda psichologiškai ir leidžia pajausti kontrolę: „Nors ir grįžtu žiauriai pavargusi, bet suprantu, kad kažkur judu, kažką darau. Iš tikrųjų darbas šiek tiek padeda galvai.“
„Žinau, kad man taip buvo“
Savo vaikystę ir gyvenimą su smurtavusiu patėviu Ugnė prisimena miglotai. Kaip pati sako, tikriausiai tai – apsauginė organizmo reakcija, kai pasąmoningai išstumiami labiausiai skaudinę prisiminimai.
„Žinau, kad man taip buvo, bet dažniausiai to neatsimenu vaizdu. Kartais sugrįžta tokie prisiminimai, vaizdiniai. Nėra taip, kad nuolat apie tai galvočiau, tiesiog žinau, kad man taip buvo. Neatsimenu, nes nenoriu to prisiminti. Lengviau, kai apsigauni, kad nieko nebuvo, ir viskas. Labai ilgai taip gyvenau“, – LRT.lt pasakoja Ugnė.
Viskas pasikeitė, kai Ugnė sužinojo apie tai, kad ir mažoji sesutė patyrė tą patį. Nors tada Ugnė galvojo, kad tik padės sesei, o apie savo patirtis nieko nepasakos, netyčia apie tai prasitarė vaikinui.
„Su vaikinu kalbėjome apie sesę, svarstėme, kad vaiku teisėsauga gali nepatikėti. Verkiau, viską spaudė ir pasakiau, kad gal labiau patikėtų, jei apie tai papasakotų ne tik vaikas, bet ir suaugęs žmogus. Supratau, kad leptelėjau tai, ko nenorėjau sakyti. Tai buvo pirmas žingsnis – vaikinas pats suprato.
Žliumbiu, guliu nusisukusi ir negaliu nieko pasakyti, o jis tik guodžia ir nieko nesako – o ką tokiu atveju pasakysi? Tada dar nesupratau, ar pasakius man pasunkėjo, ar palengvėjo. Įsivaizdavau, kad jei kažkas apie tai sužinos, tam žmogui būsiu šlykšti. Labai sudėtinga. Atrodo, nori, kad visi žinotų ir padėtų, bet bijai, ką pagalvos“, – sako Ugnė.
Žinia apie mažąją sesutę paskatino ir pačią Ugnę kreiptis pagalbos – lankytis pas psichologus ir psichiatrus, taip pat – krizių centre.
„Tada supratau – jei apsimetu, kad nieko nebuvo ir apie tai negalvoju, nereiškia, kad tai tiesa“, – pažymi Ugnė.
Mergina atvira – tik po kelerių metų, kai ji išėjo iš smurtaujančio patėvio namų, suprato, kad praeities traumos ją persekioja.
„Žinojau, kad man kažkas yra, bet to nesureikšmindavau, o visi įsivaizduodavo, kad esu kažkokia isterikė. Ir niekam negalėjau papasakoti, dėl ko taip yra, nes ir pati to nesupratau. Vis blogėjo, blogėjo, blogėjo, gyvenimas pradėjo čiuožti žemyn, gyvenime atsirado labai negerų dalykų – narkotikai, rūkymas, gėrimas… Tai buvo labai sunkus etapas“, – prisimena Ugnė.
„Nenorėjau, kad kiti žinotų, kad man blogai. Labai sunku. Atrodo, nori būti normalus, bet žinai, kad taip nėra, nežinai, ką dėl to daryti, esi labai pasimetęs“, – priduria ji.
Pradėjus kalbėti apie vaikystėje patirtą prievartą ir smurtą, atsirado ne tik daugiau vidinės ramybės, bet ir pagerėjo santykiai su vaikinu.
„Jis suprato, kodėl aš tokia nenormali, kodėl nuolatos žliumbiu, isterikuoju. Anksčiau vaikinas nesuprato, kas vyksta. Aš jam sakydavau, kad mano gyvenimas buvo sunkus, buvau užsiminusi, kad buvo priekabiavimų, bet jis visko nežinojo“, – sako Ugnė.
Rykštės, dilgėlės ir vaikymasis su kirviu
„Skaičiau, kad iš išvaizdos neįmanoma pamatyti pedofilo, bet šiuo atveju tai buvo tikrai įmanoma. Iš to, kaip mes atrodėme, kaip bendraudavome ir elgdavomės, matėsi, kad kažkas negerai, bet niekas nenorėjo to pamatyti ir nepamatė“, – apgailestauja Ugnė.
Nepilnametės mergaitės gyveno viename kambaryje su smurtavusiu ir girtavusiu patėviu, name nebuvo vandentiekio, todėl visi prausdavosi į indą pripylę vandens. Privatumo namuose nebuvo – mergaitės ir persirengdavo, ir prausdavosi tame pačiame kambaryje.
„Prausdavomės bliūde. Praustis eidavome į koridorių, į verandą, priestatą“, – prisimena Ugnė.
Iš pradžių kartu su mergaitėmis name gyveno ir jų mama: „Jie abu dirbo, todėl pinigų kaip ir būdavo. Aišku, dviese jie daug pragerdavo. Į darbą eidavo ir girti, bet vis tiek dirbdavo. Teoriškai pinigų buvo, praktiškai – ne. Į mokyklą eidavome su senais rūbais ir daiktais, batus mums nuolatos pirkdavo iš turgaus į skolą. Dėl to mokykloje buvo patyčių.“
Viskas dar pablogėjo, kai mama išsikraustė ir mergaites paliko su patėviu: „Kai mama išėjo, nebuvo visai nieko gero. Visiškai. Jis pradėjo dar daugiau gerti, nes niekas nestabdė. Kai išgerdavo, jis būdavo labai agresyvus. Kartą jis mus su kirviu aplink namus gaudė.“
„Diržai, dilgėlės, rykštės, pagaliai, laidai, šlangos – viskas, kas įmanoma, visas komplektas buvo. Nieko smagaus“, – priduria Ugnė.
Šeimoje nuolatos lankėsi socialiniai darbuotojai. Tiesa, šiandien apgailestauja Ugnė, socialiniai darbuotojai žinojo, kad namuose „nieko gero“, bet veiksmų nesiėmė.
„Buvo nuolatinis gėrimas, neprižiūrimi vaikai, nuolatos smirdančios eidavome į mokyklą, purvinos – jos viską žinojo. Todėl ir lankydavosi namuose, bet dėl to nieko nedarydavo. Viename kambaryje su patėviu gyveno dvi dukros, bet joms tai nepasirodė keista. Jei patėvis būdavo girtas, pasikalbėti ateidavo močiutė. Ir viskas. Joms nerūpėjo“, – socialinių darbuotojų abejingumu stebisi Ugnė.
O patėvis mergaites prigąsdindavo, kad tikrosios situacijos tarnyboms neatskleistų: „Atvažiuodavo kažkokios tetos, kurios patikrindavo, kaip mes gyvename. Prie jų turėjome apsimesti, kad viskas gerai, nes mus prigąsdindavo, kad kitu atveju mus išveš.“
Pirmieji patėvio veiksmai – penkerių
Šalia apleistumo ir fizinio smurto patėvis seksualiai išnaudojo mergaites – Ugnę, o vėliau ir jos jaunesnę sesutę. Kai patėvis pirmą kartą ėmėsi seksualiai smurtauti, Ugnei buvo penkeri. Tada patėvis ragino palaikyti jo lytinius organus, o už tai žadėjo šokoladuką.
„Nesupratau, ar čia gerai, ar blogai – man buvo penkeri“, – sako Ugnė.
Apie tokį patėvio prašymą mergaitė papasakojo mamai. Ši apie tai paklausė patėvio, bet jis viską paaiškino lakia mergaitės fantazija.
„Viskas tuo pasibaigė. Mama nieko daugiau nepadarė. Jei man vaikas pasakytų tokį dalyką, tai nesvarbu, tiesa tai ar ne, vyrą mesčiau per bortą, ir viskas – kam tokio reikia, jei vaikui kyla tokių minčių? Iš kur jos? O mano mama patikėjo juo, o ne savo vaiku. Mama taip ir liko su juo gyventi, o vėliau pradėjo lakti ir mus su juo paliko“, – pasakoja Ugnė.
Vėliau patėvio prievarta pasikartojo jau po kelerių metų ir truko penkerius metus iki tol, kai Ugnė, būdama nepilnametė, paliko jo namus. Apie patėvio prievartą sužinojo ir Ugnės močiutė, tik dėl to nieko nedarė, o mergaitę ragino tylėti. Vieną naktį, patėviui bandant išžaginti Ugnę, tai išgirdo už sienos miegojusi močiutė.
„Aš apsižliumbiau, mane tokia isterija apėmė. Man atrodo, ta isterija buvo pirmoji, nuo to laiko jos ir prasidėjo. Pradėjau žliumbti, o močiutė pradėjo barškinti į sieną, klausė, kas yra. Patėvis pasakė, kad susapnavau košmarą ir apsiverkiau“, – pasakoja Ugnė.
Vėliau ji močiutei viską papasakojo. Tai mergaitei buvo labai sudėtingas ir baisus žingsnis. Tą naktį močiutė ją priėmė nakvoti savo kambaryje, tačiau pasakė, kad mergaitė viską išsigalvoja, ir pagrasino, kad, apie tai papasakojus kitiems, patėvį uždarys.
„Mane morališkai užspaudė, kad nebenorėčiau kalbėti. Ir kaip tu vėliau dar gali kažkam apie tai sakyti? Man buvo didžiulis žingsnis, kad močiutė to nesureikšmino, kad jai nerūpėjo. Pasidarė dar blogiau. Daugeliui metų užsisklendžiau ir niekam nieko nesakiau.
Man, kaip vaikui, močiutė atrodė artimiausias žmogus – aš ją gerbiau, visada tikėjausi pagalbos, nors jos ir nebuvo. Atrodė, jei močiutė nesureagavo, tai kam aš dar galiu sakyti? Mokykloje niekam nerūpės, draugams irgi. O jei nusisuks? Tai niekam nieko ir nesakai“, – svarsto Ugnė.
Savigrauža ir mamos kaltinimai
Šiandien atsigauti po vaikystėje ir paauglystėje patirtų traumų Ugnei padeda specialistų pagalba, taip pat – seserų ir vaikino palaikymas. Tačiau skaudina santykiai su mama ir jos kaltinimai. Apie patiriamą prievartą sesuo Ugnei užsiminė dar anksčiau. Tuomet Ugnė, pati būdama paauglė, nesuprato situacijos rimtumo ir sesers žodžių nesureikšmino.
Visgi mama, anksčiau pati nesiėmusi veiksmų dėl Ugnės patiriamos prievartos, dabar ją dėl to kaltina.
„Tuo metu aš nesupratau, kad jis darys tą patį. Žiauriai graužiausi dėl to“, – apie jaučiamą kaltę pasakoja Ugnė.
Apie tai ji daug kalbėjosi su psichologais, bandė įsisąmoninti, kad sesers patirtys – ne jos kaltė, tačiau mamos žodžiai skaudina.
„Kai mama pasako tokius žodžius, žiauriai skaudu, žiauriai. Atrodo, pamiršti, ką kalbėjaisi su psichologais, ir viskas iš naujo. Daryk, ką nori, – pabendrauji su mama ir ji vėl viską sugrąžina, vėl viską sugriauna, ką tu statei“, – apgailestauja Ugnė.
Ilgas kelias iki pasveikimo
Už pagalbą stojantis ant kojų Ugnė dėkinga ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centrui, kurio socialinė darbuotoja Danutė palaikė ne tik teismo salėje, bet ir dabar. Padėjo ir kitų specialistų pagalba.
„Matau biškutį grožio gyvenime, kažkokią ateitį. Anksčiau atrodydavo lengviau nusižudyti nei kažką keisti, atrodė neįmanoma to pakeisti, atrodė, kad visą gyvenimą bus taip blogai“, – atvirauja Ugnė.
Tiesa, kelias sveikimo link buvo ilgas, o ir šiandien ne viskas paprasta.
„Dar būna sunku išlipti iš lovos, su vaikinu daryti fizinius dalykus – taip grįžta visos nesąmonės. Labai sunku per tai perlipti. Kankina nemiga, isterija, nervai, nuolatiniai prisikabinėjimai dėl visokių nesąmonių, smulkmenų. Aš ieškau smulkmenų, nes man reikėjo, kad kažkada, kai man buvo blogai, kažkas ieškotų smulkmenų.
Man sunku bendrauti, nes mokykloje patyriau nuolatinių patyčių, taip ir neišmokau normaliai bendrauti. Dabar jau esu prasijudinusi, bet buvo žiauriai sunku per tai perlipti. Nepasitikiu savimi – niekada nepasitikėjau“, – pasakoja Ugnė.
Jai taip pat sunku valdyti savo emocijas – vaikystės namuose jausmai buvo nepageidaujami.
„Buvau labai uždara, isterikė, nuolatos dėl visko žliumbdavau. Arba nešneku, arba žliumbiu, arba žvengiu. Viduriuko niekada nebuvo, būdavo tik viena emocija arba visos emocijos užplūsdavo iš karto. Tada nežinai, ką su jomis daryti, jautiesi labai pasimetusi.
Tuose namuose mums neleisdavo rodyti emocijų, niekam nerūpėdavo. Parodydavai emocijas, tai tave mušdavo, aprėkdavo“, – prisimena Ugnė.
Dabar – laisvė
Šiandien Ugnė svajoja dirbti grožio srityje. Tai merginą domino visą laiką, tačiau patėvio namuose tokios svajonės nebuvo leidžiamos.
„Paauglystėje merginos pradeda dažytis, dažosi antakius, blakstienas, o man to neleisdavo. Aš su paprastu juodu pieštuku bandydavau pasiryškinti antakius. Prieš išeidama į mokyklą arba autobuse pasidažydavau, o prieš grįždama į namus viską nusivalydavau.
Ilgai nieko nesiekiau, nes atrodė – kokia prasmė, niekam neįdomu, niekam nerūpės, kažkam nepatiks. Taip ir buvo visą vaikystę, patėvis nugesindavo visas svajones ir norus. Dėl to buvo labai sunku. Gal dėl to dabar ši sritis taip ir traukia, nes turiu laisvę, niekas neaiškina. Ten negalėjau būti savimi, sakyti, ką noriu, daryti, ką noriu. Nieko negalėjai daryti“, – sako Ugnė.
Dabar Ugnė leidžia sau svajoti ir galvoti apie ateitį. Kartu ragina ir kitus seksualinį smurtą patiriančius žmones apie tai pranešti ir ieškoti pagalbos.
„Žinau, kad žiauriai sunku, atrodo, kad niekas nesupras ir visi tik smerks. Žinau tai iš patirties, bet būtinai reikia kažkam pasakyti. Man atrodė, kad mokykloje nieko nepadarys, mama ir močiutė nepalaikė, bet reikia bandyti, kažkur kreiptis. Galiu rekomenduoti KOPŽI centrą – galite ten skambinti.
Nereikia to laikyti savyje, nes tai į niekur nenuves. Visada galvojau, kad tai tiesiog dings, praeis ir užmiršiu, bet ne. Tai nedingsta“, – pabrėžia Ugnė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-08-11, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2627274/skaudi-ugnes-istorija-penkerius-metus-trukusi-patevio-prievarta-rykstes-ir-abejinga-mama