Ypatingas pastebėjimas dėl seksualinės prievartos prieš vaikus situacijos Pietų Lietuvoje.
Nežinome, gal būt tai sutapimas, bet paskutiniai mūsų gauti atvejai, kai pagalbą tenka teikti vaikams, užpultiems, išnaudotiems artimoje aplinkoje, yra iš šių kraštų.
Tėvai, patėviai, retai – persekiotojas iš tarpuvartės.
Miestuose ir kaimeliuose, alio Marijampole, Kalvarija, Šakiai ir Vilkaviški, ilgamečiai vaikų kankintojai egzistuoja bendruomenėse, saugiai pridengiami žmonų, mamų ir kaimynų, na ir žinoma, ypatingai čia snūduriuojančių, amžinai nieko nematančių, turinčių vaikus ginti tarnybų.
Neapleidžia tik viena mintis – gerai, nemoka tos valdiškos tetos atpažinti seksualinio smurto, bet tai negi taip sunku pedagogams susivokti, kai nuolat matai savo auklėtinius supjaustytais dilbiais, nelaimingus, bėgančius iš namų, bijančius net savo šešėlio?!
Tiesa, šį postą norėjome rašyti apie tvirkintojus ir prievartautojus, apie monstrą, kuris, su kaimynais pagurkšnojęs alutį, solidariai pakeikęs valdžią, užsirakina savo namuose ir – puota prasideda…
Tikime, kad tie, kas skaito mūsų mintis, negalėtų žiūrėti smurtinių filmų apie sadistus prievartautojus, tad neaprašinėsime, ką metų metais (!) tenka patirti šių nusikaltėlių aukoms.
Trūksta žinių, geros vadybos, žmogiškos užuojautos, kad tam užkirstume kelią.
Ko dar?