Po netrumpų derinimų gauname leidimą aplankyti Pasieniečių mokyklos teritorijoje Medininkuose įsikūrusius migrantus.
Mūsų tikslas yra identifikuoti prekybos žmonėmis aukas, organizuoti joms pagalbą.
Migrantų istorijos yra sukrečiančios – tai ir Irake susprogdintos mokyklos, elementarios sveikatos pagalbos vaikams nebuvimas, gaujų reketas…
Sutinkame čia mokytojus, inžinierius, moteris, puikiai kalbančias angliškai, bet nenorinčias „išsišokti”, todėl nuolankiai sėdinčias kambarėliuose…
Mums talkina 16-metis iš Nasirijos, niekada nelankęs mokyklos, pats visko pramokęs. Perduodame linkėjimus jo šeimai, užauginusiai tokį šaunų sūnų. Paauglys susigraudina, dairosi žvilgančiomis akimis: „pagaliau aš pamatysiu, kaip atrodo tikras gyvenimas”…
Didžiulė padėka čia plušantiems savanoriams iš tarptautinių organizacijų, būreliui darbuotojų – jų psichologiniai ir fiziniai krūviai yra milžiniški, manome, kad jie sunkiai pakeliami.
Ministre, nereikia „penkių žvaigždučių viešbučių”, tik nekurkite koncentracijos stovyklų. Mūsų visų vardu.