Vis grįžtame į vietas, iš kur yra kilę prekybos žmonėmis aukos, ieškome čia atsakymų.
Neretai jie tokie akivaizdūs…
Mažeikiai – miestas, kuriame, kaip jau sakėme, gera gyventi nebent politikams.
Arba tiems, kurie nieko nemato, negirdi, „man baisu jūsų klausytis, netikiu, kad mano mieste tokie dalykai dedasi…”
Nuotraukoje – būstas, kuriame kažkokiu būdu užaugo 11 vaikų.
Klausiame atsakingų tarnybų, kodėl nesikišo, kaip čia vaikai galėjo gyventi ir mokytis, įgyti nors kokius įgūdžius. Juk ne karo metas, galų gale.
„Nežinome” – drebulėmis suošia sprendimų priėmėjai, „negalime atsakyti, nežinome”.
Gaila, nes tai, kas sulaužyta, ne visada gali suklijuoti.
Ypač, jei tai yra jaunų žmonių gyvenimai.