Viena bjauriausių, niekieno netaisomų melagysčių mūsų socialiniame gyvenime yra apie prostituciją LT.
Net karas Ukrainoje neprivertė nė vieno politinio flango krūptelėti ir paklausti socialinės politikos formuotojų – tai kas čia per velniava darosi, kodėl tokie srautai moterų plūstelėjo į viešnamius?
Vietoje to, klausomės neįtikėtino vulgarumo policijos suvestinių apie „laimingas” prostitutes iš karo alinamos šalies, jų didelius uždarbius, ai, dar apie nugirdytus ir apšvarintus klientus.
Nekalbėjome apie „jas” prieš 10 metų, nekalbame ir dabar – kas jos iš tikrųjų yra, patenkintos verslininkės ar kūno ertmes priverstos pardavinėti aukos?
Nesukame galvos nei dėl lietuvaičių, nei dėl atvykusiųjų. O šių situacija yra tokia nepavydėtina, jog nebeaišku, kaip stabdyti jų skrajojančius desantus Europoje, kaip sutraukyti „savų”, iš tos pačios Ukrainos suvažiavusių sutenerių spąstus, mažinti šių apetitus.
Bet net apsukriausių sutenerių karteliai taps bejėgiais, jeigu nebus, kas perka.
Grįžtame į pradžią, tai apie ką yra prostitucija?
Paskutiniame policijos reide sutikome moteris, kurios neapsvaigusios negali pradėti dienos ar šypsotis savo pirkėjams, kurios mūsų šelteriuose staugdamos raičiojasi ant grindų, bet lieka prostitucijoje – „mamytė išvažiavo į Europą uždirbti pinigėlių, tuoj pervesiu, pasiilgau jūsų, negaliu dabar sugrįžti…”