200 tūkst. JAV dolerių – tokią sumą organų prekeiviai gali gauti iš paciento. Tiesa, nors donorui žadama sumokėti ir 10 tūkst. JAV dolerių, neretais atvejais jis būna apgautas ir už organą negauna nė 700 dolerių, portalui LRT.lt sako Liverpulio universiteto Teisės ir socialinio teisingumo fakulteto dėstytojas dr. Seanas Columbas.
S. Columbas pasakoja, kad prekyba organais vis dar yra gana užslėptas nusikaltimas – neturime tikslių skaičių, kiek tokių atvejų būna per metus, o viešai jų žinoma nedaug. Vis dėlto prekyba organais, dažniausiai – inkstais, paprastai vyksta tose šalyse, kurios turi tam pritaikytą infrastruktūrą, taip pat paklausą ir potencialių donorų, priduria ekspertas.
Egiptas, Pakistanas, Indija ir Kinija, Turkija, Šri Lanka – dalį šalių, kuriose vyksta prekyba žmonėmis, vardija Liverpulio universiteto dėstytojas. Pavyzdžiui, išskiria S. Columbas, Egipte yra daug žmonių, kurie yra pasiryžę parduoti organą, taip pat gerai įrengtų medicinos centrų, todėl dėl transplantacijos į Egiptą atvyksta ir žmonių iš kaimyninių valstybių. Medicininis turizmas taip pat vyksta Turkijoje.
S. Columbas nėra girdėjęs apie prekybos organais atvejus Europoje, tačiau, teigia jis, yra pacientų, kurie dėl transplantacijos iš Europos vyksta svetur.
„Manau, Europoje didesnė problema yra transplantacijos turizmas. Pacientai organo laukia trejus–ketverius metus, negali jo gauti, jaučiasi turintys veikti ir kontroliuoti savo gyvenimą, todėl keliauja į užsienį, ten įsigyja inkstą“, – dalijasi Liverpulio universiteto ekspertas.
Dažniausiai nukenčia migrantai
„Žmonės, kurie sutiko parduoti organą, tai darė dėl ekonominių priežasčių, tai darė matydami paskutinę galimybę, nes jautėsi neturintys kitų išeičių. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjau Egipte, buvo migrantai, prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai.
Didžioji dalis jų buvo prieglobsčio prašytojai, kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Jie neturėjo prieigos prie darbo, legalaus leidimo gyventi šalyje, tad jautėsi neturintys kito varianto, kaip parduoti savo inkstą, kad išlaikytų save ir savo šeimas“, – aiškina S. Columbas.
Pasak jo, Egipte prieglobsčio ieškosi daug žmonių, pavyzdžiui, iš Sudano, Eritrėjos ar Etiopijos. Migrantai siekia įgyti pabėgėlio statusą ir nebūtinai gauna jiems reikalingos pagalbos, todėl sutinka parduoti savo organą.
„Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjau, sutiko parduoti inkstą už pinigus, bet jie niekada nebūtų sutikę to padaryti, jei būtų galėję susirasti darbą. Jie jautėsi turintys apsvarstyti šią galimybę dėl patiriamo skurdo“, – LRT.lt sako S. Columbas.
Tyrėjo teigimu, migrantai be dokumentų yra labiau pažeidžiami dėl savo statuso, tačiau yra ir kitų socialinių grupių, kurios sutinka parduoti organą dėl finansinės situacijos. Apie tokius atvejus, sako jis, kalbama ir Afganistane: „Jiems tai yra išgyvenimo mechanizmas.“
Dauguma žmonių, su kuriais bendravo Liverpulio universiteto dėstytojas, susidūrė su finansiniais sunkumais arba problemomis dėl teisinio statuso, dauguma jų buvo pabėgėliai, kurie šalyje gyveno 5–6 metus, tačiau negalėjo dirbti arba jų darbas nebūdavo formalus ar ilgalaikis, tad žmonės neturėjo jokių garantijų.
Vengia kreiptis pagalbos, baiminasi deportacijos
Nors prekyba organais yra prekybos žmonėmis forma, ne visi organą pardavę žmonės institucijų būtų traktuojami kaip nukentėjusieji, tvirtina S. Columbas. Dėl šios priežasties, pabrėžia pašnekovas, žmonės vengia apie tai pranešti.
„Žmonės sutiko parduoti inkstą dėl tam tikrų aplinkybių – jie buvo išnaudoti, o kiti pasinaudojo jų situacija. Bet žmonės bijo kreiptis į institucijas, nes parduoti inkstą yra nusikaltimas. Turi įrodyti, kad buvai išnaudotas ir tapai prekybos žmonėmis auka, o tai gali būti labai sudėtinga, ypač jei esi migrantas, neturintis dokumentų. Tada vengi kreiptis pagalbos, nes gali būti sulaikytas, gali grėsti deportacija“, – pasakoja tyrėjas.
Kartais donorams ir grasinama, kad, kam nors apie tai prasitarę, patys donorai bus teisiami. Tokių atvejų taip pat yra – pavyzdžiui, Singapūre buvo nuteisti keli asmenys, pardavę organus, nors jie turėjo būti vertinami kaip nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis, akcentuoja S. Columbas.
„Parduodi inkstą ne dėl to, kad nori padaryti nusikaltimą – parduodi inkstą, nes neturi kitų pasirinkimų, kurie tau prieinami“, – portalui LRT.lt sako Liverpulio universiteto ekspertas.
Jis taip pat priduria, kad organų transplantacija yra legali, tai tampa nelegalu tik tada, kai sumokami pinigai, o įrodyti, kad transplantacija nebuvo altruistiška, nėra paprasta.
„Labai sudėtinga duoti apgalvotą sutikimą, kai tarsi neturi kito pasirinkimo ir jauteisi taip, kad parduoti organą yra viskas, ką gali padaryti, kad padėtum sau ir savo šeimai. (…) Žmonės bijo apie tai pasakoti, jei bus matomi kaip nusikaltėliai, o ne kaip aukos“, – kalba S. Columbas.
Sumoka ir 200 tūkst. dolerių
Kaip pasakoja S. Columbas, kaina už parduotą organą priklauso nuo susitarimo, dėl to ir siekiama verbuoti migrantus, kuriems tokioje pozicijoje sunkiau derėtis.
Paprastai už organą donorui siūloma 5–10 tūkst. JAV dolerių, tačiau daugumai buvo sumokėta daug mažiau. Pavyzdžiui, žmogui buvo pažadėta 10 tūkst. JAV dolerių, bet sumokėta 10 tūkst. Egipto svarų, kas nesiekia nė 700 JAV dolerių.
Kaina brokeriui, tarpininkaujančiam tarp donoro ir recipiento, taip pat svyruoja ir gali siekti nuo 50 tūkst. iki 200 tūkst. JAV dolerių, informuoja tyrėjas.
Organą pardavusiems žmonėms neretai ne tik sumokama mažiau, nei buvo žadėta, – daug žmonių po operacijos nesulaukia reikalingų medicinos paslaugų, teigia S. Columbas.
Anot jo, nors po transplantacijos kelias savaites donoras turėtų būti stebimas ir jam turėtų būti atliekami tyrimai, daugelis donorų iš ligoninės išrašomi beveik iš karto po transplantacijos.
Verbuoja ir internete, socialiniuose tinkluose
Pasak Liverpulio universiteto eksperto, kai kurie donorai patys ieško tarpininkų, nes nori parduoti organą ir užsidirbti, o kiti būna užverbuojami.
„Brokeriai lankosi įvairiose vietose, kuriose yra daugiau šansų ką nors užverbuoti. (…) Kai kurie verbuoja svetimose šalyse – tose vietose, kuriose yra skurdo ir nėra prieigos prie darbo“, – pastebi S. Columbas.
Jo teigimu, kartais informacija apie organų prekybą perduodama iš lūpų į lūpas, randama internete, socialiniuose tinkluose ar įvairiuose forumuose. Donorai gali būti verbuojami įvairiais būdais, o pacientai paprastai patys ieško galimybių nusipirkti organą, nes yra kilusi grėsmė jų gyvybei.
„Jie kovoja su mirtina liga – tai nėra prabangos dalykas kaip sekso turizmas, tai visiškai kas kita – bandai išgyventi. Donoras taip pat bando išgyventi, tačiau dėl kitų priežasčių – dėl finansinių“, – pažymi pašnekovas.
Jaučia gėdą ir nusivylimą
Kai kuriems donorams po operacijos kyla infekcijų, daugelis skundžiasi praradę energiją, dar skaudesnės pasekmės – psichologinės, kai žmonės jaučia gėdą ir nusivylimą, pasakoja S. Columbas.
Pasak jo, nors parduoti inkstą žmonės pasiryžta dėl pinigų stygiaus, vėliau susiduria su daugiau problemų – už organą negauna pinigų, o po operacijos nebegali dirbti.
„Vyrai paprastai būdavo dirbę sunkius fizinius darbus, o po operacijos nebegalėjo to daryti, turėjo ieškoti kitų darbų. Darbą susirasti ir taip nėra paprasta, o operacija galimybių ratą dar labiau susiaurino. Kai kurie jaunesni, 19–20 metų amžiaus, žmonės sakė nebeturintys tiek energijos, kiek anksčiau. Operacija pakeitė jų gyvenimo kokybę“, – priduria tyrėjas.
Paprastai pacientams neleidžiama susipažinti su organo pardavėjais, bet dauguma jų norėjo pasikalbėti ir padėkoti, pasakoja S. Columbas. Anot jo, kai kurie pacientai mano, kad donoras pasielgė kilniai, jiems atrodo etiškiau už organą sumokėti nepažįstamam žmogui, nei prašyti paaukoti organą šeimos nario.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-05-22, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1610313/uzsleptas-turizmas-organu-prekeiviai-verbuoja-ir-internete-pacientas-sumoka-iki-200-tukst-doleriu