Mušimas grandinėmis ir lazdomis, vidaus organų plyšimai ir kaulų lūžiai. Tai – smurtą išgyvenusios moters patyrimai. Nors šiuo atveju smurtavęs sutuoktinis nubaustas, ekspertės pabrėžia, kad traumos pasekmės išlieka ilgai ir suardo žmogaus būseną.
Apie konkrečią smurto istoriją portalui LRT.lt pasakoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Pasak jos, moteris sutuoktinio buvo spardoma, mušama grandine ir lazdomis, fiksuoti jos vidaus organų plyšimai ir veido kaulų lūžiai.
„Ši skaudi istorija, bylojanti apie žmogaus gyvenimo sulaužymą, „apšviečia“ ir šalutinius „herojus“, savo neveiklumu ar abejingumu prisidėjusius prie ilgus metus siautusio smurtautojo savotiško triumfo“, – pabrėžia K. Mišinienė.
Ji priduria, kad nors vyras nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jis bandė slapstytis užsienyje: „Didelei visų nuostabai, apsižiūrėta, jog šio žmogaus ir pėdos ataušusios. Prireikė kelių mėnesių, kol teisėsaugininkai surado nuteistąjį, remontuojantį mašinas Vokietijoje, šiandien jis jau pargabentas į Lietuvą.“
Anot KOPŽI vadovės, smurtautojas ne tik „su piktdžiugiška gaidele teisme dėstė būtas ir nebūtas istorijas apie moters palūžimą, alkoholizmą, organizavo netikrų liudininkų parodymus“, bet ir sugebėjo iš moters atimti sūnų – ir fiziškai, ir morališkai.
„Neįsivaizduojama, tačiau pasakodamas, ką išdarinėjo su žmona, jis nuotoliniame teismo posėdyje laikė šalia savęs paauglį sūnų, kol teisėjas paprašė vaiką išsiųsti į kitą kambarį“, – sako K. Mišinienė.
Ji turi kritikos ir vietinei Vaiko teisių apsaugos tarnybai: „Apie kokį vaiko geriausią interesą galima kalbėti, pritariant vaiko apgyvendinimui kartu su teisiamu sadistu? Visiškas neprofesionalumas, cinizmas. Bet už tai juk niekas nebaudžia, ar ne?“
KOPŽI vadovė taip pat tvirtina, kad bendradarbiavimas tarp pareigūnų ir pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje teikiančių organizacijų yra netvirtas. Nesužinosime, svarsto ekspertė, ar specializuotam centrui iš viso būdavo pranešama apie kiekvieno iškvietimo metu rastą kruviną moterį, tačiau „rezultatai yra akivaizdūs“.
„Ilgamečio fizinio, seksualinio, psichologinio smurto pasekmės yra negrįžtamos, tą skaudančia širdimi turime pripažinti – apie orumo, savivertės atgavimą dar negalime kalbėti“, – pastebi K. Mišinienė.
Psichologinės žaizdos neužgyja ilgai
Traumos pasekmės paprastai išlieka ilgą laiką, gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Kaip LRT.lt sako Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė, nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučiasi vienišas ir nieko vertas, taip pat jaučiama stigma, kad tarsi esu kitoks, paženklintas.
„Prievartos trauma lemia ir santykių pokytį su kitais žmonėmis. Dažnai žmogus traukiasi, izoliuojasi, galbūt buvo bandymų kreiptis pagalbos ir daug kartų nusivilta, kad kažkas supras ir palaikys“, – svarsto pagalbos centro vadovė.
Ji pabrėžia – jei žmogus patyrė ilgalaikę prievartą ir negavo pagalbos, smurto žaizdos savaime negyja. D. Puidokienė pastebi, kad neretai žmonės naudoja įvairius gynybos mechanizmus ir nuo sunkių, nepakeliamų išgyvenimų ginasi juos išstumdami į šalį.
„Būna, kad moterys ateina pasikalbėti vienu klausimu, o prabyla apie prievartą, kurią patyrė, pavyzdžiui, penkerių metų. Tuomet moteris pati nustemba, kad apie tai prabilo. (…) Labai svarbu, kad būtų specialisto, kuris išmano traumos kontekstą, pagalba“, – atkreipia dėmesį pagalbos centro vadovė.
D. Puidokienė pasakoja pagalbos grupei vadovaujanti dvyliktus metus – kai kurios moterys grupę lanko jau 10 metų, tačiau nors jų savijauta pagerėjo, nėra taip, kad visos jų žaizdos yra užgijusios.
„Kūnas viską įsirašo – kaip programa. Tada tą programą turi perrašyti, ištrinti. Tai užtrunka ir trejus, penkerius metus nuolatinio darbo einant į psichoterapijos seansus. (…) Smurtas labai suardo visą žmogaus būseną“, – tvirtina D. Puidokienė.
Kova dviem frontais ir gėdos jausmas
Kuo ilgiau žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, tuo sunkiau iš jų išeiti, aiškina ir Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė, – jei smurtas patirtas ir vaikystėje, o vėliau smurtauja partneris, žmogus neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.
„Visos pastangos sutelkiamos į bandymą išgyventi tuo metu. (…) Jei nuo pirmų savo gyvenimo dienų žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, jis tiesiog neidentifikuoja, kad tai yra smurtas, tai jam yra įprasta kasdienybė“, – teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.
Pasak jos, paprastai tokiais atvejais be specialistų pagalbos žmogus negali išeiti iš smurtinių santykių. Kaip toliau LRT.lt pasakoja J. Cinskienė, situaciją apsunkina ir tai, jei asmuo yra bandęs kreiptis pagalbos, bet jos nesulaukė.
„Labai gaila, bet gana dažnai Lietuvoje žmonės sulaukia tiesioginio ar netiesioginio institucijų pasmerkimo, kaltinimo. Vietoj klausimo, kuo galima padėti, klausiama, ką tu padarei, kad prieš tave pakėlė ranką ir žemino, kad tiek laiko leidaisi taip žeminamas ar mušamas. Tokiu atveju žmogus iš karto prisiima kaltę, atsitraukia atgal į santykius ir pagalbos nebeieško“, – pastebi ekspertė.
J. Cinskienė taip pat priduria, kad neretai teisėsauga identifikuoja tik fizinio pobūdžio smurtą, o tuomet, kai žmogus patiria psichologinį, ekonominį ar seksualinį smurtą, pagalbos sulaukti sudėtingiau.
Žinoma, akcentuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, kreiptis pagalbos atgraso ir visuomenės požiūris ir polinkis kaltinti ne smurtautoją, o nukentėjusį žmogų, taip pat šaipymasis iš nukentėjusiojo.
„Šie momentai, ypač kai jie išsakomi viešumoje, tikrai nepadrąsina nukentėjusių žmonių kreiptis pagalbos, todėl jie tyli ir nepajėgia kovoti dviem frontais – ir su smurtaujančiu artimu žmogumi, ir dar su institucijomis, visuomene, kuri smerkia ar abejoja“, – vardija J. Cinskienė ir priduria, kad veikia ir begalinis kaltės bei gėdos jausmas.
Viešumas – didžiausias prievartos priešas
Anot D. Puidokienės, kreiptis pagalbos trukdo įvairios priežastys, tačiau neretai veikia baimė. Ji pabrėžia, kad patiriamas smurtas žmogų įbaugina, sukuria įtampą, nerimą, gėdą, taip pat kaltę. Dėl šių jausmų nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučia didžiulę baimę, kad apie patiriamą smurtą sužinos kiti, jie kaltins ne smurtautoją, o apie tai prabilusį žmogų.
„Prievartą patyręs žmogus, ypač jei tai sisteminė prievarta, jaučia didelį nepasitikėjimą savimi, nuolatinę abejonę, jam gali būti sunku identifikuoti jausmus, jis dvejoja, kad gal ne taip suprato situaciją. Tai trukdo išnešti savo patirtį į viešumą, o viešumas yra didžiausias prievartos priešas“, – argumentuoja D. Puidokienė.
Jos vertinimu, žmogų dar labiau smukdo artimiausios aplinkos nepalaikymas ir jaučiami stereotipai, raginimas nusileisti ar keisti savo elgesį, taip pat – jaučiamas bejėgiškumas.
„Smurto situacijoje žmogus patiria daug pokyčių, ypač jei vyko sisteminis smurtas. (…) Kai kurie mokslininkai šiuos pokyčius įvardija kaip kompleksinį potrauminio streso sutrikimą. Vienas iš pokyčių – prasmės sistemų pokyčiai. Žmogus nebetiki, sugriūna jo tikėjimas, kad kažkas gali suprasti, palaikyti, paremti“, – LRT.lt pasakoja pagalbos centro vadovė.
Teisinamas smurtautojas ir kaltės prisiėmimas
Kai kuriais atvejais nukentėjęs žmogus gali iš karto nepripažinti, kad patiria partnerio smurtą, sakyti, kad, pavyzdžiui, sumušė nepažįstami žmonės. Tai – traumos pasekmė, teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė J. Cinskienė.
„Žmogus pradeda ginti jį skriaudžiantį asmenį – tai yra vadinamasis aukos sindromas, kai moteris, nepaisant to, kad yra skriaudžiama vyro, jį gina ir bando pateisinti, dalį kaltės prisiimti sau. Taip yra, nes jaučiama begalinė gėda, baimė, kad niekas nepalaikys, nesuvoks, kokioje ji yra situacijoje“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Su tuo sutinka ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė: „Tokiu būdu nukentėjęs žmogus bando išsaugoti ir išlaikyti galią, kuri yra labai svarbi. (…) Smurtas galią sunaikina, todėl tada, kai negaliu pasipriešinti įprastu būdu, priešinuosi gindama smurtautoją.“
Būna ir tokių situacijų, pastebi D. Puidokienė, kai nukentėjusio žmogaus sąmonė tarsi skyla į dvi dalis – viena dalis supranta realybę, tačiau kita, nepakeldama skausmingų išgyvenimų, ją neigia.
J. Cinskienės teigimu, iki tol, kol pradedama smurtauti fiziškai, paprastai nukentėjusysis patiria daug psichologinio smurto, yra atribojamas nuo bet kokių išorinių ryšių – nutrūksta santykiai su artimaisiais, šeima, draugais ar kolegomis, su tais žmonėmis, į kuriuos asmuo galėtų kreiptis pagalbos. Kaip aiškina specialistė, smurtautojas gali tapti vieninteliu žmogumi, kuris ir skriaudžia, ir kažkiek padidina savivertę.
„Tik kraštutiniais atvejais nukentėjęs žmogus nė vieno pozityvaus žodžio nebegirdi. Paprastai sukasi toks ratas – įvyksta smurtinis epizodas, tuomet dovanojamos dovanos, atsiprašinėjama, skiriami pažadai – vadinamasis medaus mėnuo.
Tuomet – vėl auganti įtampa ir vėl naujas smurtinis epizodas. Būna šviesesnių momentų, už kurių moteris paprastai ir kabinasi, bando išvengti bet kokio įsikišimo iš išorės ir tvarkytis pati“, – LRT.lt sako J. Cinskienė.
Kaip pažymi ji, nepasakoti visos tiesos gali raginti ir baimė, kai smurtautojas daro įtaką, grasina, kad niekas nepatikės ir nepadės, o tuo atveju, jei bus kreiptasi pagalbos, „bus dar blogiau“. Šeimoje augantys nepilnamečiai vaikai taip pat gali tapti smurtautojo koziriu, kai gąsdinama, kad atvykusios tarnybos atims vaikus.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-11-13, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1804987/sutuoktine-vyras-muse-grandinemis-lazdomis-nors-fizines-zaizdos-sugyja-psichologine-trauma-lieka-ilgam