Straipsniai - 2011

SUNKŪS PAAUGLIAI PASMERKTI NUSIKALSTI ("L.ZINIOS.LT", 2011-01-19)

Publikuota 2011 m. sausio 19 d.

Nors krašte veikia daugybė valstybinių institucijų ir tarnybų, turinčių padėti sunkiems paaugliams, dažnam jų tenka vienintelis pasirinkimas – gatvės patirtis, gresianti nusikaltimais. 


Kristina gyvena su mama, patėviu ir dviem broliais. Aurelija auga vaikų namuose. Čia ji atsidūrė motinos, neapsikentusios dukters įpročio nešti iš namų daiktus, iniciatyva. „Formule 1” tarp bendraamžių vadinama paauglė su mama gyveno iki dvejų metų. Vėliau mergaitė atsidūrė vaikų namuose, iš kur ją paėmė laikina globėja. Nuo 13 metų Aurelija vėl gyveno su mama. Bet neilgai.


Noras būti „kietoms” 

Su Kristina Aurelija susipažino gatvėje. Šeimoje auganti Kristina čia pradėjo ieškoti dėmesio, kai tėvai išsiskyrė. Tėtis išvyko dirbti į Londoną, o Kaune likusi mama susirado draugą. „Kai prieš dvejus metus namie atsirado patėvis, ėmėme bartis arba išvis nesikalbėti, kartais bėgdavau iš namų”, – savo istoriją pasakojo Kristina. Pastebėjusi, kad nei mama, nei patėvis nesugeba jos suvaldyti, paauglė ėmė vis rečiau lankyti Jaunimo mokyklą. Ji susižavėjo svaigalais ir galimybe būti „kieta”.Kristina susipažino su Luku, šis išmokė vagiliauti. Trijulė ne kartą gatvėje užpuolė pagyvenusias moteris. Kelis sykius reikalaudami pinigų paaugliai įsiveržė į vienišų senučių namus. „Viena močiutė vos nenualpo, kai ėmėme jai grasinti”, – kraupias nuotykių detales šypsodamasi pasakojo Kristina. Ji pridūrė, kad nė sykio esą nenorėjo nieko nuskriausti.
Kristina puikiai prisimena ir atvejį, kai užpuolikų nepabūgusi moteriškė ją taip aptalžė krepšiu, kad ant kojos ir šono atsiradusias žaizdas teko gydytis ne vieną dieną. 

Dėmesys bet kokia kaina 

Kristina ir Aurelija atiminėja mobiliuosius telefonus iš gerokai mažesnių vaikų. Esą šiuos pardavusios jos nusiperka klijų ir juos uosto. „Prisiuostome ir atsijungiame”, – juokėsi abi pasakotojos ir teigė, kad klijai sukelia neįtikimų vaizdinių. „Nuo klijų viską užmiršti. Dabar stengiamės jų pauostyti kasdien”, – tikino Aurelija.Itin įžūlias ir bebaimes vaidinančios merginos svajoja baigti profesines mokyklas ir susirasti mėgstamą darbą. Jos neslėpė kartais pagalvojančios apie tai, kad turėdamos, kas jomis pasirūpintų ir apgaubtų dėmesiu, „apsiramintų”.”Bėgdavau iš namų, persipjaudavau venas. Mama džiaugdavosi, kad esu gyva, bet nieko man negalėdavo padaryti”, – pasakojo Kristina. Paklausta apie svajonę, mergaitė atsakė besivilianti, kad mama kada nors susitaikys su tėčiu ir jis grįš į namus. „Noriu pasitaisyti. Mokytis. Kartais pradedu pati prašyti, kad mane išvežtų į Vilniuje esantį socializacijos centrą. Tada nesutikčiau savo draugų, su kuriais visa tai dariau”, – sakė Kristina. Ji užsiminė, kad staiga pakeisti gyvenimo būdo Kaune negalėtų, nes nenorėtų būti „lieva” (nevykėlė – aut.).Kalbėdamos merginos ne viską gali pasakoti. Jos yra patyrusios tokių dalykų, apie kuriuos net viena kitai užsiminti nedrįsta. 

Mama vertina kitaip 

Kristinos mama stengiasi bendrauti su dukra, tačiau susiklosčiusią padėtį vertina savaip. Jos nuomone, dukra netinkamai elgtis pradėjo ne tada, kai namuose apsigyveno patėvis, bet grįžusi iš atostogų, praleistų pas tėtį.”Ji labai džiaugėsi. Tikino išmokusi užsidirbti pinigų ir pamačiusi, kad tai labai sunku”, – pasakojo motina. Tris vaikus auginanti moteris teigė nesuprantanti, kas nutiko Kristinai. Esą su ja nuolat bendrauta, mergaitei nieko netrūksta. „Kristina charizmatiška, traukia kitus. Gaila, kad šiuo metu prie jos limpa netinkami draugai. Nebeišgalime jai padėti, tad, manau, tuo turėtų užsiimti specialistai”, – sakė pašnekovė.Pirmieji signalai apie grėsmę dukters ateičiai atskriejo iš mokyklos. Kristina apie savo gyvenimo vingius papasakojo psichologei. „Kad ji ką nors mums pasakytų… Draudi – bėga, rėki – priešinasi, kalbi – tyli”, – guodėsi sunkią paauglystę išgyvenančios mergaitės mama. Jai ne sykį iš namų teko išvyti Kristinos draugus, bet paskui dukra namo negrįždavo po kelias paras.Moteriai atrodo, kad dukra nori keistis, tik neišmano, kaip tai padaryti. „Nežinome ir mes. Mokykla, policija negali jos sutramdyti. Vaikų teisių apsaugos tarnyba į mūsų bėdą žiūri pro pirštus. O mes neišmanome, kur dar galėtume kreiptis”, – guodėsi Kristinos mama. 

Pasigenda naujų pagalbos formų 

Kristinai ir Aurelijai padėti suskubo tik Lietuvos „Carito” darbuotojai. Jie mergaitėms dažnai skambina, kviečia jas bendrauti.”Kuo šiais laikais gali užsiimti keturiolikos metų vaikas, jei jo niekas nedomina? Taip padaroma smulkių nusikaltimų, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu”, – svarstė Lietuvos „Carito” socialinė darbuotoja Lina Mačiulytė. Anot jos, emocinių sutrikimų turintys paaugliai niekam nebūna įdomūs tol, kol padaro sunkų nusikaltimą.”Tačiau problemą reikia spręsti vos jai kilus. Galbūt surasti veiklos, kuri sudomintų paauglį, o gal padėti jam pakeisti aplinką. Šeimynos, kurios laikinai rūpintųsi meilės, dėmesio ir supratimo trokštančiais paaugliais, būtų puiki išeitis”, – svarstė L.Mačiulytė.Jos nuomone, šiuo metu nėra institucijų, galinčių realiai padėti sunkiam paaugliui. Yra tik tokios, kuriose, jau įrodžius vaiko padarytus nusikaltimus, jis atskiriamas nuo visuomenės.Kauno Jaunimo mokyklos psichologė Oksana Slapšienė įsitikinusi, kad praradusiems psichologinį imunitetą vaikams būtina kuo skubiau padėti. „Tačiau tikroji prevencija nevykdoma, o sukurtas modelis tėra teorinis”, – LŽ tvirtino pašnekovė. Jos teigimu, kiekvienoje savivaldybėje turėtų realiai dirbti pagalbos vaikui specialistai, kuriems bet kokią nerimą keliančią informaciją galėtų perduoti tėvai, mokytojai, psichologai ar pareigūnai. Anot psichologės, socialinę atskirtį patiriančiam vaikui reikia kompleksinės pagalbos. „Prikurta institucijų ir etatų, bet ar žinomas nors vienas atvejis, kai vaikui buvo padėta dar iki jam padarant nusikaltimą?” – svarstė O.Slapšienė. 

Specialistų veiklos nematyti 

Valdininkai yra taip užsiėmę, kad apie tokį darbą nieko nenori nė girdėti. Tuo įsitikino Kauno miesto tarybos narys Kęstutis Mikėnas. Jis pasiūlė peržiūrėti savivaldybės administracijoje esamus etatus ir kuriam nors darbuotojui priskirti pagalbos vaikui funkciją, kad bėdų turintis paauglys žinotų į ką kreiptis.”Gavau atsakymą, kad vaikams galinčių padėti specialistų savivaldybėje yra pakankamai. Tačiau kodėl niekas Kaune nežino, kur derėtų kreiptis, kai kyla problemų dėl sunkaus paauglio, kai jam prireikia pagalbos?” – stebėjosi K.Mikėnas. Tik iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus (ŠUS) vedėjo Antano Bagdono atsiųsto rašto politikas sužinojo apie savivaldybės administracijoje veikiančią prevencinio darbo grupę. Be to, paaiškėjo, kad neformaliojo švietimo poskyryje dirba net du specialistai, atsakingi už prevenciją, minimalios ir vidutinės priežiūros vaikams skyrimą, sudėtingų atvejų sprendimą. Būtent į juos turėtų kreiptis problemiškų paauglių tėvai ar mokytojai. Tačiau informacija apie pagalbos vaikui specialistus neskelbiama nei mokyklose, nei savivaldybės interneto tinklalapyje. 

Pyksta, kai daugėja darbo 

Kauno savivaldybės administracijos ŠUS vedėjas A.Bagdonas LŽ aiškino, jog prevencinio darbo grupės yra ir savivaldybėje, ir mokyklose, tačiau pripažino, kad apčiuopiamų rezultatų joms sunku pasiekti. Pasak A.Bagdono, įstatymais yra numatyta vaiko minimali ir vidutinė priežiūra. Tačiau dokumentuose esą nieko nekalbama apie bandymą nukreipti paauglio dėmesį kita linkme.&nbs p;
Jei vaikui skirta minimali priežiūra, su juo kalbasi p sichologas, jis įpareigojamas lankyti dienos centrą, dalyvauti socialinio ugdymo, reabilitacijos, integracijos, prevencijos ir kitose programose. Nustačius vidutinę priežiūrą paauglys (nuo 14 metų) atiduodamas į stacionaraus pobūdžio vaikų socializacijos centrą.”Savivaldybėje dirbanti grupė kontroliuoja įstatymo vykdymą, tikrina, ką veikia mokyklose dirbantys specialistai. Taip pat analizuojame pamokų nelankymo priežastis”, – naiviai skamba ŠUS vedėjo žodžiai. Su problemišku vaiku susitinkama tik tokiais atvejais, kai norima nustatyti priežiūros laipsnį – minimalų ar vidutinį. A.Bagdonas neslėpė, kad paaugliui skyrus minimalią priežiūrą specialistai pyksta, jog padidėja jų darbo krūvis. Mat tada jie privalo kontroliuoti, ar vaikas eina į mokyklą, dienos centrą, reabilitacijos užsiėmimus. Tai reikalauja daug laiko ir sąnaudų. 

Konkretūs darbai – ne jų kompetencija 

Kad valstybės dėmesio problemiškiems vaikams trūksta, konstatuoja ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (VTAKĮ) atstovė spaudai Olga Malaškevičienė. „Tokie vaikai yra problema, kurią vis dar esame linkę spręsti tiesiog jos atsikratydami, nustumdami į šalį, primesdami kitam, o ne ieškodami visų galimų sprendimo būdų”, – pripažįsta ji. Į LŽ klausimus raštu atsakę specialistai įsitikinę, kad padėti reikia kompleksiškai – ir vaikui, ir šeimai. „Pagalbos šeimai teikimas, socialinių paslaugų poreikio nustatymas ir jų teikimas, vaiko ugdymo problemų sprendimas, atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus taikymas nesutelktas į vienos institucijos rankas”, – akcentuoja VTAKĮ darbuotojai. 

Jie pripažįsta, kad sprendžiant vaiko problemas įvairioms institucijoms būtina bendradarbiauti. Tačiau kol kas tai nevyksta, nes vieni specialistai darbo užduotis perleidžia kitiems teisindamiesi dideliu darbo krūviu. Arba paprasčiausiai tvirtina, kad konkreti parama paaugliui – ne jų kompetencija.



Kristina Kučinskaitė

(Lietuvos žinios, Nr. 15 (12842)