Prekyba žmonėmis, žmonių išnaudojimas – pasaulio problema, kuri nemažėja. Prieš keliolika metų nuo prekeivių žmonėmis nukentėjo ir Dovilė (vardas pakeistas). Jos atvira istorija nuskambėjo LRT RADIJO laidoje „10–12“. Sužavėta sąlygų Dovilė išvyko į Ispaniją dirbti padavėja. Prieš kertant Lietuvos sieną sulauktas mamos skambutis, nors neįtikino, buvo įspėjantis: „Ji pradėjo rėkti: tave veža parduoti.“
Savo istoriją moteris papasakojo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto analitinės žurnalistikos studentei Redai Petrikaitei, dalyvaujančiai tarptautiniame konkurse prekybos žmonėmis tema THALIA.
Tai – stipri, jautri, atvira istorija apie sudėtingus, kartais – žiaurius dalykus, tačiau ji gali padėti geriau atpažinti ženklus, kada žmogui gresia būti parduotam ir kodėl patekus į šį nelegalų pelningą verslą sudėtinga ir psichologiškai, ir kitomis prasmėmis iš jo ištrūkti.
Dovilės istorija nutiko prieš keliolika metų, galbūt dėl to ji šiandien ir gali taip drąsiai apie tai kalbėti, pasakojimą pradeda analitinės žurnalistikos studentė R. Petrikaitė. Moteris pateko į prekybos žmonėmis pinkles ir sutiko papasakoti apie skaudžią savo patirtį tam, kad padėtų kitiems atpažinti pavojaus signalus ir suprasti, kokius sudėtingus dalykus tenka išgyventi atsidūrus tokioje situacijoje, kaip tie išgyvenimai gali pakreipti žmogaus likimą.
Dažnai panašias istorijas lydi kritiški komentarai: „pati norėjo“, „galėjo pabėgti“. Visgi tokių problemų priežastys slypi kur kas giliau. Dovilės pasakojimas sukrečia, bet kartu patvirtina, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa socialiai labiausiai pažeidžiami, dažnai – vieniši arba gyvenime aklavietę priėję žmonės. Patekus į prekybos žmonėmis tinklus vilties suteikia tik jausmas, kad nesi vienas. Dovilės patirtis rodo, kaip svarbu parduotam žmogui išdrįsti ieškoti pagalbos.
„Buvau gal 18 metų, gyvenau su mama, labai su ja nesutarėme. Mamai buvo depresija, ji neturėjo darbo. Aš profesinėje mokykloje gaudavau vadinamąją stipendiją – kelis eurus. Mama sėdi namie, nedirba, nieko nedaro, guli. Vieną kartą užkniso – negrįžau į namus ir draugai neleido, nes tuo metu buvau su draugais. Bijojau, kad man blogai baigsis, tai išvažiavau pagyventi pas buvusią klasiokę. Tuo metu buvo gyvas senelis, padėdavo finansiškai, duodavo pinigėlių už išlaikymą.
Išgyvenau gal metus, paskui jie turėjo kraustytis, daryti remontą – išsikrausčiau pas kitą klasiokę. Ten pagyvenau kažkiek laiko ir galiausiai… Negali taip lakstyti. Susiradau darbą, jau buvau baigusi profesinę, turėjau siuvėjos specialybę. Teko ieškotis, kur gyventi, nuomotis tą vieną kambarį. Atlyginimas mažas, dar buvo momentas, kad papuoliau kontrolei. „Žalia“ mergaitė, tiek tegauni, o dar reikia už nuomą mokėti. Nervinausi, dejavau draugams, kad negaliu išgyventi“, – sunkų laikotarpį pamena ji.
Tada draugai Dovilei pasiūlė padirbėti padavėja Ispanijoje. Į darbo pokalbį ėjo ir dar viena mergina. Pasiūlymas pasirodė geras, nei viena nieko neįtarė. Sako, pasakojo taip, tarsi viskas bus labai šaunu: nuveš į vietą, o tai net nieko nekainuos. Pašnekovę kalbinusi R. Petrikaitė teigia klaususi, ar darbą pasiūliusi draugė žinojo, kur jie siunčia. Dovilė sako: „Mes įtariame, kad žinojo.“
Į Ispaniją merginos vyko automobiliu. Nei Dovilė, nei kita mergina dar nesuprato, kad yra parduotos ir vyksta dirbti visai ne padavėjomis. Tiesa, Dovilė pamena, kad kirtus Lietuvos sieną ją apėmė nerimas. Prieš dingstant telefono ryšiui ji dar sulaukė mamos skambučio.
„Ji pradėjo ant manęs rėkti: ką tu dirbi, tave veža parduoti. Aš netikėjau. Netikėjau, kol nenuvažiavome į Ispaniją, Alikantės Alkojaus miestą. Buvome sutrikusios, nesusigaudėme, kas čia vyksta. Namas, vaikšto merginos, jų nemažai. Namo šeimininkė buvo lietuvė. Ji buvo pagyvenusi, mus vežė jos draugas. Po kurio laiko mūsų paprašė dokumentų. Neatsimenu, ar telefonus paėmė, ar ne. Ta draugė paslėpė telefoną, vis tiek SIM kortelė neveikė“, – sako ji.
Dovilė tuo metu ėmė jaudintis. Ji taip pat prisiminė, kad važiuojant į Ispaniją automobiliu su šeimininkės draugu šis kalbėjo apie merginų prekybą ir užsiminė, kad „kitur – dar baisiau“.
„Atvažiavusios dvi lietuvytės pakėlėme triukšmą: kas čia yra, mes čia neliksime, nedirbsime, mes ne prostitutės, važiavome visai kitur. Mums paaiškino: arba liekate čia, arba galime liepti jam parvežti jus atgal į Lietuvą, bet pinigų už mus jis negaus.
Mes su drauge susižvalgėme, davė laiko pagalvoti. Abi vaikščiodamos lauke šnekėjomės, galvojome, ką darome: ar liekame, ar važiuojame atgal. Bet ir mintyse sukosi, ir šnekėjome: neduok Dieve, nuveš, kur baisiau. Jam neapsimoka tiek kelio vežti pirmyn ir atgal. Buvo labai didelė abejonė, ar grįšime į tą Lietuvą sveikos ir gyvos“, – pažymi ji.
Merginoms buvo paaiškinta, kad jos dirbs ne padavėjomis, o turės seksualiai tenkinti vyrus ir taip padengti vadinamąją savo skolą, t. y. tuos pinigus, kuriais už jas buvo sumokėta. Išgąsdintos, likusios be dokumentų, neturėdamos pinigų, nemokėdamos kalbos jos vis dėlto nusprendė pasilikti. Dovilė prisimena, kad buvo parduota už 2000 eurų, kartu važiavusi mergina – už mažesnę sumą.
Draugės tikėjosi, kad atidirbusios už jas sumokėtas sumas bus paleistos ir, svarbiausia, galės sveikos ir gyvos grįžti namo.
„Nelabai geranoriškai žiūriu į merginas, kurios tai atlieka savo noru. Man tai keldavo šleikštulį. Mintyse buvo: į kokį „š“, atsiprašant, papuoliau, nenoriu čia būti, noriu važiuoti namo, kur čia mus atvežė…“ – pamena pašnekovė.
Merginos gyveno name, kurio adresas buvo kruopščiai slepiamas. Namas buvo toliau nuo tos vietos, kur jos dirbdavo.
„Buvo intymūs santykiai. Klientas susimoka pagal tai, kokio nori kambario, pigesnio ar brangesnio. Galėdavai sėdėti prie baro, iš kliento prašyti gėrimo. Jeigu susitari su padavėju, kad tau nepiltų alkoholio, jis paslapčia nepildavo, o klientas mokėdavo visą kainą kaip už kokteilio su alkoholiu. [Alkoholio nepildavo], kad ir pats greitai neapsineštum, o tam tikra suma padengdavo skolą“, – ano gyvenimo peripetijas atskleidžia Dovilė.
Pakėlus vajų ėmė grasinti
Ji pasakoja, kad name gyveno įvairių tautybių moterys. Kai kurios turėdavo daugiau teisių ir laisvių nei kitos. Tas, kurios dirbo seniai, buvo patikimos, kad neišduos sąvadautojų, nuveždavo į miestą apsipirkti, o dar neįgijusias pasitikėjimo laikydavo visiškai uždarytas.
Greitai ir intymus gyvenimas nebebuvo vien jos pačios reikalas. Dovilės lytiniai santykiai buvo aptarinėjami kitų moterų, tapo pagrindiniu kontrolės ir manipuliacijos įrankiu sąvadautojams. Dovilė sako, kad buvo griežtai kontroliuojama, kartą sulaukė ir rimtų grasinimų.
Sykį ją vieną pačią išsivežė šeimininkas, Dovilė jau buvo pramokusi ispanų kalbą, tad suprato, ką aiškino Pedras: jei kels vajų, į tėvynę gali ir visai nebegrįžti, jos apskritai niekas neras, mat jo draugai buvo ir policininkai, jie irgi atvažiuodavo į merginų darbo vietą.
Atsidūrus tokioje padėtyje ilgainiui susiformuoja iškreiptas požiūris, kad kažkas kitas gali daryti įtaką sprendimams, susijusiems su moters lytiniu gyvenimu. Dovilei būdavo leidžiama kartą per savaitę paskambinti namiškiams, tačiau prasitarti, kur pateko, bijojo, įtarė, kad jos pokalbių gali būti klausomasi. „Niekam nesakiau, kur papuoliau, atseit man viskas gerai, dirbu ta padavėja, ko ir išvažiavau“, – kalba Dovilė.
Ji ramiai dirbo ir tikėjosi, kad kuo greičiau atidirbs, kas už ją sumokėta, ir bus paleista. Tačiau klube, kuriame dirbo, moteris susipažino su vienu vyru, Pakistano piliečiu, – jos būsimo vaiko tėvu. Sužinojęs apie Dovilės situaciją būtent jis padėjo jai iš ten išvažiuoti. Pardavinėti savo kūną Dovilė buvo priversta apie pusmetį, o pinigų už tai beveik negavo.
„Pedras bandė mane atkalbėti, kad pakistanietis mane parduos kitiems, kad turėsiu tenkinti visus pakistaniečius… Bet ar man jau neberūpėjo, ar atsibodo to namo visokiausios problemos, nusispjoviau ir su juo išvažiavau. Išvažiuojant Pedras man atidavė likusią sumą. Iš ten išvažiavau su 200 eurų. Pinigai eidavo šeimininkui“, – pasakoja Dovilė.
Ištrūkusi iš sąvadautojų rankų ji vis dėlto liko Ispanijoje, tame pačiame mieste su vyru, kuris jai padėjo užbaigti šį gyvenimo etapą. Ji sako neturėjusi pinigų kelionei į Lietuvą, neapleido ir baimė. Dovilė manė radusi prieglobstį – su vyru Ispanijoje praleido 3 metus, tačiau problemos nesibaigė. Jai dar teko patirti skaudžių išgyvenimų.
„Buvo labai pavydus, bet kai pastojau pirmą kartą, nelabai norėjo. Aš irgi buvau šoke: su musulmonu turėti vaiką… Bet labiausiai nenorėjo jis. Nuėjome pas ginekologą, dar buvo galima panaikinti tą nėštumą, bet kol priėjome eilę, nėštumas jau buvo 3 mėnesių. Tad buvo visas abortas. Jis bandė mane paguosti, o skausmai – didžiausi, nieko nenorėjau.
Bet po mėnesio – vėl nėščia. Tada jau viskam nusileidau: bus musulmonė, lankys musulmonų mokyklą… Įkalbinėjo ir mane keisti religiją. Nežinau, koks dzingt šovė į galvą, bet prieš pat gimdymą paskambinau mamai: aš noriu namo, nenoriu čia vaiko gimdyti“, – pamena moteris.
Tokioje vėlyvoje nėštumo stadijoje keliauti buvo nesaugu, be to, vyras apskritai nesutiko su tuo, kad ji grįžtų namo. Bet tada Dovilė jau slapčia bendravo su artimaisiais Lietuvoje. Ji pasakė vyrui, kad tikrai nedraus bendrauti su vaiku, tačiau šis pasakė: keliauti galėsi, kai mergaitė paaugs. O vėliau, kai Dovilė dar sykį išreiškė norą grįžti į gimtinę, vyras pagrasino: jei pagrobs jo dukrą, susiras ją, jos artimuosius ir nužudys.
Dovilė toliau kontaktavo su mama, tikino, kad nori grįžti, o mama sakė dukrai: kad kreiptųsi į ambasadą, turi žinoti visą tiesą, ar ji nebuvo parduota. Gėdydamasi galiausiai Dovilė papasakojo mamai visą tiesą.
Mama kreipėsi į ambasadą, prašė pagalbos, kad padėtų Dovilei grįžti į Lietuvą su vaiku. Po truputį viskas buvo sutarta, dokumentai sutvarkyti, ji jau žinojo, iki kada turi išvykti, kad spėtų kirsti Ispanijos sieną.
Kodėl buvo svarbu kirsti Ispanijos sieną iki susizgrimbant vaiko tėvui? Prieš tai sykį vyras buvo kreipęsis į policiją, kai Dovilė, nebenorėdama gyventi su dukros tėvu, išvyko į moterų centrą. Tada vyras policijai pareiškė, kad Dovilė pagrobė jo dukrą, dėl to buvo tikimybė, kad jam jos pasigedus ir pranešus policijai ši jos ims ieškoti. Dėl šios minties atsisakyta ir skristi lėktuvu. Dovilė, ilgai slapčia planavusi pabėgimą, palengvėjimą pajuto tik kirtusi Lietuvos sieną.
Po šių įvykių praėjus keliolikai metų Dovilė svarsto, kad bėgti į klube sutikto vyro glėbį ją pastūmėjo baimė, patirtas psichologinis smurtas, emocinis ir finansinis pažeidžiamumas, gėda prisipažinti artimiesiems. Ji matė jį kaip gelbėjimosi ratą, kuris padės ištrūkti iš klubo.
Su prislėgusiomis emocijomis moteriai galiausiai padėjo susitvarkyti tik psichologai, tačiau vėliau ji persikvalifikavo, susirado darbą, grįžo į normalų gyvenimą. Vienintelis jos pasiūlymas visiems – įsiklausyti į tai, ką sako artimieji. „Gal vis dėlto pamokys, gal apsimoka [paklausyti], o ne sakyti: mama, tu nusišneki“, – pažymi gerai pasibaigusios istorijos herojė.
Daug moterų nesugrįžo
Dovilės pasakojimas sukrečia, bet, anot specialistų, tai nėra unikalus atvejis. Deja, panašių istorijų Lietuvoje – daugybė. Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos grupės vyresnioji patarėja Sonata Mickutė pažymi, kad tokias istorijas labai svarbu išgirsti, nes tai padeda kovoje su prekyba žmonėmis, žinoti, kaip organizuoti prevenciją.
„Tai taip pat padeda tiems, kurie yra nukentėję, tie, kas išgirsta tokias istorijas, kartais atpažįsta save. Su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis situacija yra tokia, kad nedažnai žmonės atpažįsta, kad jie yra nukentėję. Dėl to net nevyksta ikiteisminiai tyrimai, neatskleidžiami šie nusikaltimai“, – kalba pašnekovė.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė daugybę metų dirba su nukentėjusiaisiais.
„Prisiminiau tuos laikus, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atėjo labai daug gero, bet ir daug blogų dalykų. Prekeiviai žmonėmis tikrai vežė dideliais būriais mūsų moteris į visos Europos viešnamius, statė gatvėse… Ne paslaptis, Ispanija buvo labai patraukli vieta pardavinėti mūsų moteris. Ši istorija grąžina į tuos laikus. Gal atrodo keistai, bet man buvo savotiškai džiugu jos klausyti, nes ji turėjo tarsi gerą pabaigą. Labai daug istorijų baigėsi blogai, daug moterų iš ten negrįžo“, – tvirtina specialistė.
Pasak K. Mišinienės, nors verbuotojai, sąvadautojai, prekeiviai žmonėmis keičiasi, esmė lieka ta pati – siekis įvilioti aukas į išnaudotojiškus tinklus, išspausti iš žmogaus viską, ką galima. Galiausiai žmogus lieka užribyje, ar sugrįžta į tėvynę, ar ne.
„Norėčiau pasakyti kitą nuomonę: tikrai nemanau, kad aukos nesupranta, jog yra nukentėjusios, ir dėl to mažai pradėta ikiteisminių tyrimų. Kaip tik praktikoje matau – žmonės nėra kvaili, [nėra taip, kad] su jais išdarinėja tokius baisius dalykus, o jie galvoja, kad nenukentėjo. Yra kitų svertų: nepasitikėjimas, baimė, nusivylimas. Neretai šitie žmonės jau anksčiau buvo negavę mūsų pagalbos.
Tikrai didelis uždavinys – prakalbinti aukas, kartu atsakingas tarnybas mokyti atpažinti. Nukentėjusysis tikrai negali prisiimti visos atsakomybės, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mes, šalia jo esantys žmonės, turime tai atpažinti“, – mintimis dalijasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Praėjusiais metasi buvo atliekami 27 ikiteisminiai tyrimai dėl vidaus ir tarptautinės prekybos žmonėmis. Tai – mažėjantis skaičius, palyginti su ankstesniais metais, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mažėja nusikaltimų.
„Situacija su prekyba žmonėmis yra sudėtinga ir kompleksinė. Mūsų ikiteisminių tyrimų institucijos, atlikusios nacionalinio sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo grėsmių vertinimą, išskyrė galimas priežastis, kodėl mažėja pradėtų ikiteisminių tyrimų. Viena iš svarbių priežasčių – vyrauja nukentėjusiojo artimųjų ar nevyriausybinių organizacijų pranešimai apie nukentėjusius asmenis, patys nukentėjusieji nesikreipia.
Vis dar galime išskirti, kad yra silpnas visuomenės informavimas, kur kreiptis, kaip atpažinti išnaudojimą. Tarp rimtesnių priežasčių yra ir tai, kad keičiasi prekybos žmonėmis formos: auga elektroninė prekyba, verbavimo veiksmai būtent elektroninėje erdvėje, ką sudėtinga susekti, sunkiau nustatyti. Auga ir prekeivių savisaugos sugebėjimai. Paskutinė priežastis – didėja nusikalstamumo latentiškumas, nusikaltimus sunkiau identifikuoti“, – pasakoja S. Mickutė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.