Neįgali 16-metė našlaitė iš vieno nedidelio Lietuvos kaimo pateko į siaubingas išnaudotojo pinkles: paauglę suviliojęs 24-erių metų Edvinas N. ją internete pardavinėjo kitiems sekso ištroškusiems vyrams. Už tai teisėsauga vyrui iškėlė bylą dėl vaiko pardavimo, tačiau dėl šio nusikaltimo jis išteisintas, teismai kaltu jį pripažino tik dėl sąvadavimo. Ekspertai tokią situaciją vadina nenormalia ir yra įsitikinę, kad su prekyba vaikais susijusius įstatymus Lietuvoje būtina taisyti.
Ši skaudi istorija, rodanti mūsų teisinės sistemos spragas, prasidėjo 2020-ųjų rudenį. Edvinas N. viename pažinčių portale susipažino su 16-mete mergina.
Pažeidžiamą merginą vyras suviliojo, parsivedė į savo namus, su ja susituokė ir visiškai izoliavo nuo aplinkinių.
„Nuo pat draugystės pradžios Edvinas uždraudė man vartoti vaistus, sakė, kad galiu gyventi ir be jų, – jau liudydama teisme prisiminė nukentėjusioji. – Edvinas man sakydavo neiti į lauką, nes visur blogi žmonės, visur pavojai. Šiandien suprantu, kad jis naudojosi mano baime likti vienai.“
Viskas baigėsi tuo, kad jauną žmoną vyras ėmė pardavinėti sekso pirkėjams: Edvinas N. įkėlė skelbimų į internetą, vežiojo paauglę į susitikimus ir pasiimdavo dalį užmokesčio. Pareigūnai užfiksavo, kad paauglė išnaudota prostitucijai bent 20 kartų, už tai gaudavo nuo 30 iki 50 eurų.
Beveik išsisuko
Pats Edvinas N. teisme kategoriškai neigė, kad visa tai buvo jo idėja: esą taip užsidirbti ir išlaikyti šeimą sugalvojo pati paauglė, o vežiodavo ją tik dėl to, nes ši pati prašydavo.
Ir Klaipėdos apygardos teismas kaltinamuoju beveik patikėjo: bylą išnagrinėjęs Eugenijus Antanauskas ne tik vyrą išteisino dėl vaiko pirkimo bei pardavimo, tačiau ir dėl nepilnamečio išnaudojimo prostitucijai.
Teisėjo įsitikinimu, kai nukentėjusioji susituokė su Edvinu N., ji tapo emancipuota, tai reiškia, kad bent civilinės teisės prasme tapo visiškai veiksnia, todėl nebegali būti laikoma vaiku. Taip nusprendęs teisėjas net neskyrė vyrui realaus laisvės atėmimo, o tik 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimą.
Tiesa, šią klaidą ištaisė Apeliacinio teismo teisėjai, konstatavę, kad emancipacija yra civilinės teisės institutas ir baudžiamajame procese negali būti taikomas.
„Edvinas N. padarė tyčinį nusikaltimą dorovei, susijusį su pelnymusi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, nustatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo trejų iki dešimties metų.
Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, sukeliantis didžiulį pavojų visuomenei, nes buvo pelnomasi iš asmens, kuris yra nepilnametis, sergantis psichikos liga, prostitucijos. Atkreiptinas dėmesys, jog ši nusikalstama veika nebuvo spontaniška, o iš anksto apgalvota, jai buvo atitinkamai pasiruošta (internetiniuose pažinčių portaluose buvo sukurtos anketos, įkelti skelbimai apie už atlygį teikiamas seksualines paslaugas ir kt.)“, – rašoma teismo sprendime.
Prekybos vaikais neįžvelgė
Tačiau tiek Apeliacinės instancijos, tiek ir Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė vyro kaltės dėl vaiko pirkimo ir pardavimo.
„Užsiimti prostitucija ir gauti iš šios veiklos pajamų buvo nukentėjusiosios ir nuteistojo Edvino N. bendras sumanymas, prostitucijos veiklą koordinavo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, abu į interneto pažinčių portalus kėlė skelbimus apie už atlygį teikiamas seksualines paslaugas ir susirašinėjo su potencialiais klientais dėl seksualinių paslaugų teikimo tvarkos bei sąlygų, Edvinas N. veždavo nukentėjusiąją į susitikimus su klientais.
Nustatyta ir tai, kad klientai pinigus už suteiktas seksualines paslaugas sumokėdavo pačiai nukentėjusiajai, o ši pagal susitarimą pinigus pasidalydavo su Edvinu N.
Tokie veiksmai aiškiai pagrindžia Edvino N. pelnymąsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos. Tačiau šie motyvai nerodo, kad nukentėjusioji kiekvienu jos seksualinių paslaugų teikimo atveju buvo parduodama, t. y. iš nuteistojo kontrolės perleidžiama į seksualinių paslaugų klientų kontrolę, o pastarieji įgijo galimybę elgtis su nukentėjusiąja savo nuožiūra, daryti įtaką jos judėjimo laisvei ir jos valiai, spręsti dėl nukentėjusiosios išnaudojimo ir tolesnio disponavimo ja“, – rašoma Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
Šioje byloje nukentėjusiajai padėjo Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centras. Jo vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad nepilnamečio išnaudojimas prostitucijai visada yra prekyba žmonėmis.
„Formuluotė dėl pelnymosi iš nepilnamečių prostitucijos yra visiška atgyvena, dar daugiau, ji turi motyvą parodyti pavojingus, žlugdančius vaiką veiksmus kaip nesunkų nusikaltimą, už kurį nereikia smarkiai bausti. Mano nuomone, nepilnamečių asmenų išnaudojimas visada yra prekyba žmonėmis, tikiu, kad su laiku tai bus įtvirtinta ir šalies teisinėje bazėje.
Mes visada tokio pobūdžio bylose matome desperatiškus prekeivių žmonėmis, sutenerių gynėjų veiksmus sušvelninti padarytą nusikaltimą, įtikinti teismą, kad auka gal ir pati prisidėjo prie savo išnaudojimo, labai nesipriešino, vadinasi, tokia čia ir auka. Laikas keisti pasenusias, mūsų šiandieninio supratimo apie vaiko gerovę neatitinkančias nuostatas“, – komentavo ji.
Situacija – taisytina
Panašiai interviu Delfi kalbėjo ir valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras Ruslanas Ušinskas, jo specializacija – prekybos žmonėmis bylos.
– Kaip jūs vertinate situaciją, kai prekyba vaikais (BK 157 str.) ir nepilnamečio išnaudojimas prostitucijai (BK 307 str. 3 d.) Lietuvoje yra atskirti? – Delfi paklausė R. Ušinsko.
– Manau, situacija yra taisytina. Kartais tarp tų Baudžiamojo kodekso straipsnių būna painiavos. Viena vertus, jie panašūs, nes abu nusikaltimai sunkūs.
Bet, iš kitos pusės, kartais atsiranda painiavos iš tyrėjų pusės, o ir teismams sudėtingiau kvalifikuoti tokius nusikaltimus.
Būna, kad teismui perduodama byla dėl vaiko pardavimo (BK 157 str.), bet kartais teismai tai kvalifikuoja ne kaip vaiko pardavimą, o kaip sąvadavimą, išnaudojimą prostitucijai.
– Sakote, situacija taisytina. Kaip?
– Mano giliu įsitikinimu, bet koks vaiko išnaudojimas, pelnymasis iš jo yra prekyba juo yra vaiko pirkimas arba pardavimas. Neturėtų būti kvalifikuojama kitaip dėl to, ar vaikas sutiko būti išnaudojamas, ar nesutiko, norėjo ar nenorėjo. Jis dėl savo nepilnametystės jau savaime pažeidžiamas ir jo sutikimas neturėtų būti vertinamas kaip realus, atitinkantis tikrovę.
Taigi neturėtų būti Baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 3 d., kur kalbama apie nepilnamečių sąvadavimą, o visa tai perkelta į BK 157 str. ir kvalifikuojama kaip vaiko pirkimas bei pardavimas. Tada nebebūtų jokios painiavos, nebūtų jokių diskusijų ir nereikėtų kvaršinti galvos.
Apie tai užsiminė ir Jungtinių Valstijų valstybės departamentas – jis teikia ataskaitas apie prekybos žmonėmis padėtį įvairiose šalyse. Vienoje ataskaitoje buvo užsiminta, kad situacija pas mus taisytina. Negali būti dviejų panašių nusikaltimų: visi vaikų išnaudojimo atvejai turėtų būti vertinami kaip prekyba žmonėmis. Šiuo atveju su jais visiškai sutinku.
Bet kokį vaiko išnaudojimą vertinu kaip vaiko pirkimą bei pardavimą. Tai susiję su prekyba žmonėmis. Tokia mano nuomonė. Reikia keisti situaciją, kad maišaties ir nesusipratimų būtų kuo mažiau.
– Kokie dabar yra esminiai skirtumai dėl šių straipsnių?
– Kai mes kvalifikuojame pagal BK 157 str., turime įrodyti nusikalstamą sandorį, vaiko pirkimą ir pardavimą.
Taip pat turime įrodinėti, kad vaiku buvo disponuojama kaip daiktu, kad jis gali būti stumdomas bet kur, bet kas su juo daroma, jis priklausomas nuo išnaudotojo.
O sąvadavimu vaikas kaip ir neparduodamas, jis iš dalies sutinka vykdyti nusikalstamą veiką pats, savanoriškai.
Pats nusikaltimo organizatorius vaiku nedisponuoja, o gali dalintis pelną, tarkime, su vaiku. Vaikas daro, ką nori, – kai nori, užsiima ta veika, kada nenori, neužsiima.
– Ir kaip sekasi įrodinėti prekybą vaikais? Dabar matome, kad teisėsauga jau pateikia kaltinimų dėl to, bet dalis bylų žlunga teismuose. Ar, kaip dažnai sakoma, ne per aukštai iškelta įrodinėjimo kartelė?
– Sudėtinga ką nors pasakyti, negaliu kritikuoti teismų dėl jų suvokimo arba nesuvokimo problemos.
Aišku, įrodinėjimo kartelė ne tik šioje srityje, bet ir kitose gal šiek tiek per daug užkelta. Kadangi dirbu su tarptautiniais nusikaltimais, dažnai tenka būti užsienio valstybėse, kalbėti su kolegomis, stebėti teismų procesus, teismo priimtus galutinius sprendimus, taigi galiu konstatuoti: Lietuvoje įrodinėjimo kartelė labai aukšta.
Kitose užsienio valstybėse, kiek man teko susidurti, tokių aukštų įrodinėjimo standartų tikrai nėra. Taigi tokia situacija kartais pakiša koją.
Mes turime surinkti daug daugiau duomenų, kurie teisme tampa arba netampa įrodymais. Būna, renkame daug perteklinių duomenų, kurių galbūt ir nereikia.
Bet yra suformuota tokia teismų praktika ir mes privalome jos laikytis. Tai problemiška situacija.
– Galite sukonkretinti, kokie pertekliniai duomenys yra renkami, ypač lyginant su užsienio valstybėmis?
– Užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, teisėsauga visiškai kitaip žiūri į aukas. Dažniausiai aukai suteikia atitinkamą statusą, ir iki teismo, ypač jei tai byla, susijusi su organizuotu nusikalstamumu, kaip įprasta, nukentėjusysis yra saugomas. Pas mus tai labai reti ir išimtiniai atvejai.
Teismai tose užsienio valstybėse labai atsižvelgia į aukų, nukentėjusiųjų parodymus.
Paprastai auka ne iškart duoda visiškai teisingus parodymus, nes būna išsigandusi, sutrikusi. Ir tik kai auka susigyvena, susivokia, kas įvyko, tik tada, per antrą, trečią apklausą, nukentėjusysis papasakoja realias aplinkybes. Pas mus tai traktuojama kaip nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai.
O užsienio valstybėse į tai žiūrima visiškai kitaip. Ten puikiai suprantama, kad turi praeiti tam tikras laikas, ir kai jau nukentėjusysis atsiduria saugioje aplinkoje, tik tada jis atsiveria ir duoda tokius parodymus, kurie atitinka faktines aplinkybes.
Užsienyje tai yra norma, ten nekritikuoja tokių parodymų, o pas mus – priešingai. Mūsų teismai sako, kad neužtenka vien nukentėjusiojo parodymų, turi būti dar kas nors. O jei to nėra, teismai kartais pasisako, kad nepakanka duomenų, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika.
Toks ir yra įrodinėjimo skirtumas. Aš nevertinu, gerai tai ar blogai, tiesiog konstatuoju, kad taip yra.
– Dėl prekybos vaikais išvis retai keliamos bylos. Ar tai reiškia, kad šis reiškinys nyksta, ar nemokame jo identifikuoti?
– Nėra vienareikšmio atsakymo. Negaliu pasakyti, kad problema nyksta, bet ji keičia formas. Vaikų išnaudojimas nėra tik seksualinis. Jis pasireiškia įvairiomis kitomis formomis: prekyba narkotikais, vagystėmis iš parduotuvių, yra ir daug kitų išnaudojimo formų.
Bet iš dalies jūs teisus: ne visada pavyksta laiku suvokti, ar nukentėjęs yra išnaudojamas. Vaikų namų gyventojai, nepilnamečiai, matome, grįžta į namus turėdami brangių drabužių, telefoną, o to iš esmės negali įsigyti, nes neturi pajamų.
Atvažiuoja tų vaikų kažkas pasiimti, išsiveža, parveža suaugę. Tai vienas iš požymių, kad vaikas gali būti išnaudojamas įvairiomis formomis. Bet ne visada šitai tinkamai vertiname.
Galbūt trūksta apie tai žinių, nors mes vedame daug mokymų, bet gal reiktų veikti dar aktyviau, aiškinti, kad išnaudojama ne tik seksualiai, bet yra ir kitokių formų, ko nepastebi tyrėjai, tirdami vienokius ar kitokius nusikaltimus.
Tiesa, žinių trūkumas nėra pagrindinis kriterijus. Išnaudojimo Lietuvoje gal yra mažiau, nei buvo anksčiau.
Maždaug prieš 10 metų kilo didelė banga priverstinių santuokų, vykdavo mūsų merginos į užsienį, ištekėdavo už trečiųjų šalių piliečių su tikslu, kad jie gautų leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o merginos gautų pinigų. Buvo tokia banga, bet ji atslūgusi.
Paskui – kita banga, kai į užsienį veždavo tiek suaugusius, tiek nepilnamečius vogti iš parduotuvių. Buvo labai aktyvūs 3–4 metai.
Dabar nepilnamečiai išnaudojami daugiau prekybai narkotinėmis medžiagomis, prostitucijai. Tos formos keičiasi. Problema, kad mes patys nesuspėjame sužiūrėti išnaudojimo formų, nesugebame tinkamai ir laiku pastebėti šitų nusikaltimų.
– Problema gal ir ta, kad per mažai apie tai kalbama? Juk pačios aukos dažnai nesuvokia, kad yra aukos.
Esu turėjęs tokių bylų. Pavyzdžiui, nepilnametis buvo išvežtas vogti iš parduotuvių ir jis Norvegijos teisme pareiškė: manęs niekas neišnaudojo, čia mano draugai, mes kartu su jais vogėme, aš buvau gaujos narys.
O gauja buvo tokia: jis eidavo vogti, visi kiti stovėdavo už parduotuvės durų, ir tas vaikinas išnešęs viską aniems atiduodavo. Taigi net nesuprato, kad yra išnaudojamas.
– Gal čia padėtų specializacija prekybos žmonėmis bylose, ir ne tik kalbant apie pareigūnus, bet ir teisėjus? JAV juk turi specializuotus prekybos žmonėmis teismus.
– Mes nesame didelė valstybė. Sutinku, kad JAV specializuojasi tose srityse, nes ten srautai labai dideli, ypač pietinėse valstybėse, kur išnaudojimo pramonė klesti. Mes esame buvę JAV ir kalbėję ta tema.
Mano paties specializacija – prekybos žmonėmis bylos, bet turiu ir kitų specializacijų. Specializuojantis vien tokiose bylose Lietuvos mastu darbo pakaktų, bet regionuose neturime tokios masės bylų. Taigi tiriame ir kitas bylas – prekybą narkotinėmis medžiagomis ir panašiai.
Bet specializacija yra būtina ir turi didelę reikšmę tiriant nusikaltimus, tas pats yra ne tik prekybos žmonėmis bylose, bet ir susijusiose su finansiniais, korupciniais, ekonominiais nusikaltimais.
Gerai, kad ir teismuose būtų tokių dalykų, bet esu realistas ir puikiai suprantu, jog praktiškai tai neįmanoma. Mes neturime tokios masės bylų, kalbant apie prekybą žmonėmis, kad būtų vienas teisėjas, kuris nagrinėtų vien tos kategorijos bylas.
– Ačiū už pokalbį.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-03-28, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/siaubinga-realybe-mazame-lietuvos-kaime-paaugle-suviliojes-vyras-ja-pardavinejo-i-sekso-vergija-96160935