Mergaitės nuo mažens auginamos „išžaginimo tvarkaraščiu“, o šiuo metu Lietuvoje neveikia pagalbos nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto sistema: reikalingi tyrimai mokami, nukentėjusieji pereina kančių kelius, o pagalbos laukia ir kelias savaites. Vis dėlto iš ministerijos tylu, apgailestauja specialistai. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai teisinasi, kad teisės aktai ne stringa, o buvo sustabdyti dėl pandemijos.
Įstatymų bazės nėra, veikiančių ir teisiškai reglamentuotą kompleksinę medicinos pagalbą teikiančių centrų nėra, todėl ir tinkamą medicinos pagalbą seksualinių nusikaltimų aukoms suteikti sudėtinga, sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė, gydytoja akušerė ginekologė Kristina Jarienė.
Gydytoja šį klausimą kelia jau nuo 2012 metų. Kartu su komanda ji yra sukūrusi metodiką, kaip gydytojas turėtų elgtis, jei susiduria su smurto auka, tačiau, apgailestauja K. Jarienė, tos metodikos realiai negalima įgyvendinti, nes nėra tinkamų įstatymų, o gydytojai, norėdami įgyvendinti metodikoje išvardintus veiksmus, turi dar kartą „sužeisti“ auką.
„Didesnė dalis reikalingų tyrimų, prevencija ar gydymas joms kainuos, nes visa tai nėra kompensuojama iš biudžeto, o ir tolesne teisine bei psichologine pagalba jos dažniausiai turi pasirūpinti pačios. Kita vertus, įvairios nevyriausybinės organizacijos kiek gali, tiek padeda moterims, bent jau dėl psichologinės ar teisinės pagalbos“, – kalba gydytoja.
Sprendimai ministerijoje stringa
Nors su SAM pavyko sutarti, kad reikalingi teisės aktai, nurodantys, kaip reikia padėti nuo smurto nukentėjusioms aukoms, sprendimai ministerijoje stringa, tvirtina LSMU docentė.
„Karantinas čia irgi nepadėjo ir vis dar nepadeda. Teisės aktas, dalyvaujant įvairių sričių profesionalams, rengtas bene metus, karantino laikotarpiu buvo siųstas potencialiems kompleksinės medicininės paslaugos tiekėjams, kad jie peržiūrėtų ir pateiktų pasiūlymų. Pastabos lyg ir buvo išsakytos, tačiau ministerijoje kol kas tylu“, – sako K. Jarienė.
Anot jos, šiuo metu seksualinių nusikaltimų aukoms reikia pačioms susimokėti už būtinus medicininius tyrimus, kadangi jie nėra finansuojami: „Tyrimai dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų, kurie turi būti atliekami net ne kartą per kelis mėnesius, nėštumo ar antibiotikų profilaktika, rekomenduojama vakcinacija (išskyrus stabligės) – viskas mokama.
Kita vertus, aukos ir kreiptis neturi kur. Tik į savo šeimos gydytoją ar ginekologą, urologą, proktologą, infektologą ar kitos specialybės gydytoją bendrąja tvarka. Bet tai nereiškia, kad ten joms bus suteikta kvalifikuota pagalba. Ne todėl, kad kas nors nenorėtų padėti, bet todėl, kad galimybės suvaržytos, o kartais ir trūksta žinių“, – pasakoja LSMU docentė.
Gydytoja priduria, kad kartais atrodo, jog sprendimus ministerijoje priimantys žmonės nesupranta problemos masto. Vyrauja klaidingas įsivaizdavimas, kad ateis seksualinio nusikaltimo auka į pirminės sveikatos priežiūros centrą ir gydytojas tikrai suteiks jai visą reikiamą pagalbą, sako ji. Vis dėlto, pabrėžia K. Jarienė, taip nėra.
„Beveik visi tyrimai, kuriuos priklauso atlikti nuo seksualinio smurto nukentėjusiai aukai, yra mokami. Mane užtikrina, kad tyrimai nemokami – priklauso kartą per metus. Negaliu su jais ginčytis dėl SAM patvirtintų tyrimų, kuriuos šeimos gydytojas gali paskirti kartą per metus, pavyzdžiui, bendrąjį kraujo ar šlapimo tyrimą, tyrimus dėl glikemijos ar cholesterolio, kurie šiuo atveju aukai beveik jokios klinikinės reikšmės neturi.
Tačiau kiti tyrimai, tokie kaip hepatitų žymenys, tyrimai dėl ŽIV, chlamidijos ar gonorėjos, – jie juk nekompensuojami. Kita vertus, net jei ir priklausytų nemokamai kartą per metus – ką daryti, jei per einamuosius metus aš juos jau atlikau, o smurtinis aktas įvyko vėliau?“ – klausimus kelia K. Jarienė.
Žingsniai sudėlioti, laukiama SAM sprendimo
Pasak K. Jarienės, šiuo metu pagalba realiai nevyksta niekaip. Jei nukentėjusieji išdrįsta kreiptis į medikus ir įvardija problemą, tai apie šią sritį nusimanantis medikas žinos, ką daryti, tačiau neegzistuoja pagalbos sistema, o medicininė pagalba ir tyrimai dažnai gali būti smarkiai pavėluoti.
Pašnekovė pabrėžia, kad šiuo metu ne visi gydytojai ir žino, kaip elgtis seksualinio smurto atvejais. Pavyzdžiui, dažnai smurtą net sudėtinga atpažinti, kai auka nenori apie jį kalbėti, bet nori pagalbos. Tokiais atvejais nukentėjęs žmogus gali kreiptis lyg ir dėl aiškiai įvardinamos kokios nors ligos.
Jei smurtas vyksta nuolat, neretai pasakojama apie vis kitokius nusiskundimus, tačiau tos menamos organinės ligos nepatvirtina tyrimai, o gydytojas nežino, kaip ją gydyti, sako K. Jarienė.
„Jei taip nutinka, visada reikia pagalvoti, kad gal po šia „liga“ slepiami smurtiniai veiksmai? Kita vertus, bijau, kad medikui, „nenorinčiam nemalonumų“, kartais gal ir patogu neatpažinti smurto, ypač jei realiai nei žinai, ką daryti, nei nori eikvoti savo laisvo laiko bendraudamas su teisėsauga. Tai dviprasmiškas jausmas.
Sulaukiu labai daug skambučių iš gydytojų, kurie su tuo susiduria, ir kartu dėliojame planą. Bet taip neturėtų būti – neturėčiau būti atsakinga už visų Lietuvos gydytojų kuravimą, turėtų būti tam skirtas centras, kaip ir visame pasaulyje“, – teigia gydytoja.
Situacija ženkliai pagerėtų, jei būtų aiški teisinė bazė, aiškūs algoritmai ir realūs medikų mokymai bei nuolatinė pagalba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, sako K. Jarienė. Pasak jos, nesvarbu, kur nukentėjęs žmogus besikreiptų, – kiekviena įstaiga žinotų, ką turi padaryti.
„Centras reikalingas tam, kad visa reikalinga pagalba būtų galima vienoje vietoje. Kad nukentėjusysis būtų apžiūrėtas vieną kartą čia ir dabar, kad tinkamai būtų užpildytas ištyrimo protokolas, kad jis vėliau galiotų ir būtų svarus įrodymas teisme.
Sudėliojame pagalbą – padarome reikalingus tyrimus, ištiriame fiziškai, duodame reikalingų vaistų, sudarome stebėjimo ir tolesnio gydymo planą, suteikiame reikalingų specialistų konsultacijas, išaiškiname teisinę bazę. Svarbu, kad tai būtų daroma viename centre“, – akcentuoja K. Jarienė.
Gydytoja teigia, kad beveik visi žingsniai, dalyvaujant daugybei specialistų, jau yra padaryti, dabar laukiama SAM sprendimo.
Nukentėjusieji pereina kančių kelius
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sutinka, kad mokami tyrimai – problema.
„Galite įsivaizduoti, kokius kančių kelius reikia pereiti, jei nukentėjusieji gyvena toliau nuo didmiesčių, neturi socialinio draudimo… Tačiau neužtenka tik atlikti tyrimus – neretai reikia gydymo, o jam taip pat turime ieškoti rėmėjų, kad paaukotų, kad paremtų, kad pagailėtų“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.
Labdaros ir paramos fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė taip pat įžvelgia problemų – seksualinės prievartos aukos Lietuvoje neturi nė vieno joms skirto pagalbos centro, o šiuo metu veikianti sistema yra orientuota į nukentėjusius nuo smurto artimoje aplinkoje žmones.
Lietuvoje yra 16 centrų, kurie gauna pranešimus iš policijos, susisiekia su aukomis ir organizuoja joms pagalbą, tačiau čia siunčiami nukentėjusieji nuo smurto artimoje aplinkoje, dažniausiai – fizinio arba psichologinio.
„Seksualinio smurto, įvykusio ne tarp susituokusių ar kartu gyvenančių žmonių, atvejais dažniausiai nepatenkama į šiuos centrus. Tad ar nukentėjęs asmuo žino, kur jam reikia kreiptis? Tikrai ne“, – apgailestauja D. Baranauskė.
Tyrimo metodai traumuoja, palaužia aukas
D. Baranauskė taip pat pabrėžia, kad turėtų būti steigiami centrai arba vienas centras, kur būtų teikiama kompleksinė pagalba – ir medicininė, ir psichologinė, ir juridinė. Visos šios pagalbos formos būtinos – nukentėjusiuosius įvykis traumuoja, prasidėjus bylai, smurtautojai visada turi advokatą, o aukos – nebūtinai, neva joms advokato kaip ir nereikia, nes jas palaiko prokuroras, akcentuoja D. Baranauskė.
„Kai tiriama byla, policija eina į akistatas, o akistatos žiauriai traumuoja. Niekas nepasako, kad galime nesutikti, kad nukentėjęs žmogus turi teisę nedalyvauti akistatoje… Advokatas yra be galo reikalingas ir labai padeda aukai“, – tvirtina fondo „Frida“ vadovė.
KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė sutinka, kad akistatos – atgyvenęs metodas, po jo aukos neretai palūžta.
„Tikrai nesuprantame, kodėl seksualinės prievartos bylose pas mus vis dar naudojamas atgyvenęs metodas – aukos akistata su prievartautoju. Ne kartą buvome liudininkėmis, kaip moterys palūžta po tokių akistatų arba žaloja save, kad tik išvengtų to baisaus susitikimo vienoje patalpoje, paprastai nedideliame kambarėlyje, aršiai puolant įtariamojo advokatui ir viską stebint ramiam tyrėjui“, – teigia K. Mišinienė.
Ji priduria, kad teisinės pagalbos trūkumas nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto yra viena seniausių šios srities žaizdų. Jau norėdama inicijuoti ikiteisminį tyrimą auka turi parodyti neeilinį atkaklumą, ji skrupulingai tiriama daugybės akių ir ausų, ar nemeluoja, ar sugeba racionaliai išdėstyti įvykius, ar turi įrodymų, sako KOPŽI centro vadovė.
„Dažna nukentėjusioji neišgali mokėti advokatui, naudojasi nemokamos antrinės teisinės tarnybos paslaugomis, tuo dar labiau padidindama savo kančias (…). Su retomis išimtimis daugybę metų matome čia pavargusius, perdegusius teisininkus, kurie siūlo… susitaikyti, neskųsti sprendimo nutraukti tyrimą, nepalankių nutarčių“, – kalba K. Mišinienė.
Pagalbos laukia ir kelias savaites
Vis dėlto kaip pagrindinę problemą KOPŽI centro vadovė išskiria tai, kad aukos nesiunčiamos kreiptis pagalbos. Galime dangstytis, kuo norime, tačiau neturime jokio centro, koordinuojančio seksualinės prievartos aukų nukreipimą ir pagalbos teikimą, sako K. Mišinienė.
„Neįsivaizduojate, kokius kelius mūsų komanda pati turi nueiti, kad pasiektų nukentėjusią moterį. Prašome, įtikinėjame tyrėjus, prokurorus, žurnalistus, gydytojus, savivaldybių tarnybas, kad reikia padėti, kad perduotų mūsų kontaktus, kad suorganizuotų susitikimą, o galiausiai po daugybės patikinimų, kad „jai pagalba jau suteikta, nesikiškite“, pačios atrandame tą prievartos auką ir sužinome, kad niekas nieko jai nėra net pasiūlęs“, – patirtimi dalijasi K. Mišinienė.
Pasak D. Baranauskės, iš pradžių Lietuvoje užtektų bent vieno pagalbą teikiančio centro – didesnis skaičius centrų būtų siekiamybė, tačiau Lietuva yra maža, todėl nėra sudėtinga nuvykti į kitą miestą, sako D. Baranauskė. Ji prisimena prieš kelerius metus nutikusį įvykį, kai viename bare buvo išžaginta mergina, tačiau užpuolikas buvo jos pažįstamas žmogus, todėl ji sudvejojo ir pareiškimą atsiėmė.
Atsiėmus pareiškimą nukentėjusiajai nebepriklausė nemokama apžiūra, nors mergina ir buvo sužalota. D. Baranauskės teigimu, neskubi pagalba būtų suteikta nemokamai, tačiau jos būtų reikėję laukti kelias savaites. Tokiais atvejais centrų teikiama pagalba būtų itin svarbi.
„Kreipiausi į pažįstamą ginekologę ir ji nurodė – tokia tvarka. Jei su policijos palyda, nukentėjusioji būtų priimta iš karto, bet kadangi atsiėmė pareiškimą, eina privačia tvarka ir jos niekas taip nepriima. (…) Šiuo atveju toks centras būtų pagelbėjęs, ji būtų gavusi pagalbą“, – sako D. Baranauskė.
Mergaitės auginamos „pagal išžaginimo tvarkaraštį“
Fondo „Frida“ vadovė D. Baranauskė taip pat atkreipia dėmesį į vyraujantį visuomenės požiūrį, kuris neretai stabdo kreiptis pagalbos, ir prevencijos stoką.
„Neturime ir prievartos prevencijos – ne tokios, kad dalytume skrajutes, kuriose parašyta „Nu nu nu, smurtauti yra negražu, berniukai, nemuškite mergaičių, neprievartaukite mergaičių“, ne apie tai kalbu. (…) Mergaitės nuo mažens auginamos „pagal išžaginimo tvarkaraštį“.
Mergaitės auklėjamos, kaip nepažeisti tam tikrų taisyklių: negrįžk viena, negrįžk tamsiu paros metu, neik su nepažįstamų kompanija, negerk su nepažįstama kompanija, o dar geriau negerk visai, nesilinksmink su nepažįstamais klubuose, nesirenk provokuojamų drabužių, žiūrėk, kad ko nors neįmestų į gėrimą, – visą laiką būk įsitempusi, nes tave gali išprievartauti. Jei pažeidei išžaginimo tvarkaraštį ir tau kas nors atsitiko – pati kalta“, – teigia D. Baranauskė.
Anot jos, moterys išmokomos bijoti, nors statistika rodo, kad dauguma seksualinės prievartos atvejų smurtautojas yra pažįstamas žmogus.
Visuomenės požiūrį kritikuoja ir KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė. Nors dalis žmonių keičiasi, vis dar girdime apie „melages aukas“, pasakymus, kad „čia ji keršija jam“, o „tikros aukos elgtųsi kitaip“. Pasak jos, net ir specialistų bendruomenėse labai trūksta suvokimo apie traumos pasekmes ir žinių apie aukos psichologiją bei elgesį.
„Esu įsitikinusi, kad šios žinios formuotų ir požiūrį, gal tada nekalbėtume apie tokius mastus nepradėtų ar nutrauktų ikiteisminių tyrimų, išteisintus ir triumfuojančius prievartautojus“, – sako K. Mišinienė.
Ministerija: projektas nestringa
Kaip portalą LRT.lt informuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai, 2019 metų rugsėjį ministro įsakymu sudaryta darbo grupė parengė teisės akto, reglamentuojančio asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusiems asmenims, projektą.
Šių metų liepos 3 dieną projektas siųstas į įvairias ligonines bei organizacijas. Liepos 30 dieną gauti siūlymai projektui tobulinti, jie šiuo metu yra nagrinėjami, o vėliau klausimai bus teikiami svarstyti projektą rengusiai darbo grupei, tvirtinama ministerijos atsakymuose.
Pasak ministerijos atstovų, siekiant užtikrinti kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms, parengtame projekte yra nustatyta, kad tokias paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ) nenutrūkstamai (ištisą parą, 7 dienas per savaitę) teikia kompleksinę pagalbą pacientėms, patyrusioms seksualinį smurtą.
Teigiama, kad kompleksinę pagalbą turėtų teikti penkios ASPĮ – Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė Šiaulių ligoninė ir Respublikinė Panevėžio ligoninė.
„Sveikatos priežiūros specialistui kitoje ASPĮ įtarus arba diagnozavus seksualinį smurtą, pacientė turi būti pervežama į artimiausią pagal teritoriją kompleksines paslaugas teikiančią ASPĮ, kur būtų suteikta visapusiška pagalba.
Seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms paslaugas teikiantys specialistai turi būti išklausę pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms kursą. Be to, yra detaliai aprašyti paslaugų teikimo reikalavimai, bendravimo su paciente tvarka, pildomos formos ir kita“, – rašoma SAM atsakymuose.
Ministerijos atstovai taip pat užtikrina, kad projektas nestringa ir yra rengiamas tokia pat tvarka, kaip ir kiti teisės aktai, tačiau COVID-19 karantino laikotarpiu didžioji dalis planinių darbų buvo sustabdyta, o SAM ištekliai ir darbo laikas iš dalies buvo naudojami išskirtinai su COVID-19 susijusiems teisės aktams rengti ir darbams atlikti, teigia SAM. Pasak ministerijos, šiuo metu toliau atliekami planiniai darbai.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Straipsnio autorė Domantė Platūkytė
Publikuota: 2020m. lapkričio 11d., https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1243992/seksualiniu-auku-situacija-lietuvoje-vis-dar-tragiska-nezino-kur-kreiptis-susimoka-uz-tyrimus-patiria-akistata-su-skriaudeju