Publikuota 2011 m. kovo 12 d.
Menkavertiškumas. Mokykloje jį pašiepdavo mergaitės, todėl užaugęs jis pasąmoningai troško atkeršyti moterims
Žiauriai išprievartautą devyniolikmetę policija dvejus metus laikė melage ir fantazuotoja. Pareigūnams akys atsivėrė tik po to, kai tas pats maniakas toje pačioje vietoje išžagino dar vieną merginą.
Vakare užpulta iš automobilio iššokusio vyro, visą naktį prievartauta ir su maišu ant galvos po apylinkes vežiota jauna mergina patyrė dar vieną smūgį į paširdžius – pareigūnų nepasitikėjimą.
„Tokių istorijų nebūna. Žiūrėk mažiau serialų! Tikriausiai pati apgavai draugą, o dabar kuri pasakas, kaip tave kažkas išprievartavo!” – tokiais žodžiais Plungės policijoje pareigūnas „guodė” merginą.
Dabar jau 21-erių sulaukusios Violetos (tikrasis jos vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.) akyse – siaubas. Mergina ką tik sužinojo, kad jos skriaudikas išprievartavo dar vieną merginą, ir buvo pakviesta į Skuodą atpažinti žagintojo. Nusikaltėlis – aukos bendraamžis Arūnas Viršilas, Skuodo gyventojas.
Dėkinga tik vienam
Iki tol policininkų dėka vietiniame laikraštyje Violeta buvo aprašyta kaip vyrų šmeižikė. „Dvejus metus vaikščiojau su gėdos dėme, nors žinojau, kad dėl nieko nesu kalta”, – atsiduso nusikaltėlio auka. Nukentėjusi mergina dėkinga tik Plungės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojui Juozui Auškalniui. Nors ir abejodamas įvykio aplinkybių tikrumu, jis vis dėlto nukreipė auką į „Caritas” Klaipėdos skyrių.
„Jeigu ne moterys iš „Caritas”, būčiau išprotėjusi ar iš nevilties pasidariusi galą. Jos elgėsi su manimi kaip su pagalbos prašančiu vaiku ir padėjo atsigauti. Jas laikau tikrąja savo šeima”, – atviravo Violeta.
Jautėsi visų atstumta
Violetos gyvenimas – nesaldus. Kaime gyvenantys tėvai buvo linkę į girtuoklystę, todėl mergaitė gyveno su močiute kitame namo gale. Mergina iki šiol turi abu tėvus, vyresnį brolį ir seserį, bet jie nesidomi Violetos gyvenimu. „Buvau nemylimiausias vaikas šeimoje. Motina susilaukė manęs ne su tėvu, o paslydusi – su kažkuo, ko nepažįstu. Šeima neiširo, bet mane vadindavo netikra seserimi, nekviesdavo į giminių suėjimus. „Nuolat jausdavausi dėl visko kalta”, – tyliai pasakojo Violeta. Keisčiausia, kad iš jos tyčiodavosi ne netikras tėvas, o tikra motina.
Jei mergaitė paprašydavo pinigų, ji pašaipiai liepdavo kreiptis į tikrąjį tėvą, kurio Violeta nepažinojo. Mergaitė nuo vaikystės uždarbiaudavo pas ūkininkus, ravėdavo, grėbdavo šieną, melždavo karves. Jos rankos buvo sudiržusios kaip senos moters.
Trečioje klasėje per rugsėjo 1-ąją ji atėjo į mokyklą vilkėdama savo pačios užsidirbta striuke ir kelnėmis. „Kiti gyrėsi naujais drabužiais, kuriuos nupirko tėvai, o aš didžiavausi, kad užsidirbau pati”, – prisiminė Violeta.
Slėpė nuo šeimos
„Buvau visų atstumta. Kai atsitiko nelaimė ir policija manimi nepatikėjo, tai buvo paskutinis lašas. Pareigūnų elgesys mane galutinai palaužė. Iš nieko negalėjau sulaukti pagalbos. Jei būčiau apie tai papasakojusi namuose, manęs niekas nebūtų užjautę”, – kalbėjo mergina. Dėl patirto siaubo Violeta metė mokyklą, kurioje mokėsi virėjos specialybės: „Man buvo gėda vaikščioti gatvėmis, nes atrodė, kad apie mano nelaimę žino visi ir bado pirštais.” Pasikeitė santykiai su draugu – Andrius ėmė labai gerti.
Nelaimės nenujautė
Prieš dvejus metus gražų gegužės rytą Violeta su močiute sodino daržus. Vidurdienį jai paskambino draugas Andrius ir pasiūlė pavakare susitikti. Netoliese gyvenantis vaikinas buvo vyresnis, ja rūpinosi, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms. Leisdavo vairuoti savo automobilį, nes Violeta iš vasaros uždarbių susitaupė pinigų vairuotojo pažymėjimui gauti.
„Vienintelis dalykas, dėl kurio su juo pykdavausi, – gėrimas. Kadangi esu iš geriančios šeimos, negaliu pakęsti girtuokliaujančių žmonių”, – kalbėjo Violeta. Andrius gerdavo retai, bet tomis dienomis Violeta nuo jo nusigręždavo. Lyg tyčia tą pavakarę jis su draugais išgėrė šiek tiek alaus ir paprašė, kad Violeta automobiliu jį ir dar vieną vaikiną nuvežtų į Salantus. Vyrai gėrė ir automobilyje, todėl mergina pakeliui išlipo ir atsisakė vairuoti. Ji nutarė pėsčia grįžti namo.
Užpuolimui buvo pasirengęs
Jau temo. Staiga išniro automobilis. Violeta iš pradžių pamanė, kad vairuoja vienas jos draugų, bet dėl visa ko nutarė elgtis atsargiai – pasislėpė pakelės griovyje. Ir labai išsigando, kai vairuotojas užgesino šviesas ir ėmė jos ieškoti. „Ėmiau bėgti. Klupau. Nepažįstamas vyras prožektoriumi apšvietė mane, besislepiančią griovyje, sučiupo, surišo, nutempė iki automobilio, užmovė maišą ant galvos ir sugrūdo iki bagažinę.
„Įrėmė pistoletą į smilkinį ir liepė nerėkti, nes nušausiąs”, – net praėjus dvejiems metams ji negali ramiai apie tai kalbėti. Mergina įsitikinusi, kad smurtautojas buvo pasirengęs užpuolimui ir sąmoningai ieškojo aukos. Jis turėjo pasiruošęs pistoletą, maišą, prožektorių, virvę. Violeta ilgokai buvo vežiojama po apylinkes. Užpuolikas iš pradžių nusivežė ją ant kažkokio kalno, išrengė, prievartavo ir fotografavo. Iš baimės, skausmo ir išgąsčio mergina nepajėgė atpažinti vietovės. „Paskui mane dar sykį įgrūdo į bagažinę su maišu ant galvos ir naktį atvežė į kažkokią sodybą. Smurtas pasikartojo, dar baisesnis nei iki tol”, – prisiminė Violeta.
Veltui šaukėsi pagalbos
Skubėdamas užpuolikas nepastebėjo, kad Violetos drabužiuose liko mobilusis telefonas. Juo ji siuntinėjo žinutes Andriui iš automobilio bagažinės ir šaukėsi pagalbos. Draugas savo ruožtu skambinėjo policijai kas dešimt minučių, bet pareigūnai juo netikėjo. Prieš aušrą nusikaltėlis skubėjo išvežti auką iš sodybos, kurioje ją prievartavo, kad mergina neatpažintų vietovės. Ją paliko ežero pakrantėje, kur nėra sodybų. Tik tada smurtautojas aptiko Violetos telefoną. Jis ištrynė jos siųstas žinutes ir nuėmė maišą nuo galvos, tačiau pareikalavo, kad auka neatsigręžtų. „Jei pamatysi mano veidą, iškart nušausiu”, – pagrasino.
Pagaliau likusi viena ji paskambino Andriui. Šis šiaip ne taip ją surado.
Buvo išvadinti narkomanais
Kai draugas ją paryčiui nuvežė į policiją, jais niekas nepatikėjo, o Andrių uždarė į vienutę ir net pripurškė į ją dujų, kad susijaudinęs jaunas vyras nurimtų. „Sakė, kad prisirijome narkotikų ir paistome niekus, o Andriui negalėjo atleisti, jog jis visą naktį skambinėjo policininkams ir trukdė miegoti”, – prisimena Violeta. Kvailiais ir debilais išvadinta pora buvo pasiųsta pati ieškoti įkalčių arba kreiptis į prokuratūrą. „Iš pradžių jie lyg ir tikėjo manimi. Tačiau kai aš negalėjau rasti nei sodybos, nei to kalno, kur mane buvo nuvežęs prievartautojas, pradėjo sakyti, kad prasimanau. Aiškinau, kad visą laiką buvau su maišu ant galvos, bet jie sakė, jog tai – televizijos serialų detalės”, – kalbėjo Violeta.
Merginą labiausiai sukrėtė tai, kad policininkai manė, jog ji pati susidėjo su prievartautoju, o nusikaltimo istoriją sugalvojo, kad turėtų kuo pasiteisinti prieš draugą. „Kad ir kaip buvau sukrėsta, išdrįsau policininkams pasakyti: jei įvyks dar vienas toks įvykis, kaltinkite save”, – prisiminė mergina.
Pasinaudojo ta pačia schema
Po dvejų metų policija rado namą, kuriame buvo kankinama Violeta: A.Viršilas jame išniekino nepilnametę mergaitę. Ji buvo išprievartauta pagal tą pačią schemą, tiktai auka į automobilį įsėdo pati. Smurtautojas nepilnametę irgi surišo, užmovė maišą ant galvos, įkišo į bagažinę ir nusivežė į tą pačią tėvų sodybą Skuodo rajone. Tik įvykus šiam nusikaltimui pagal DNR tyrimus buvo išsiaiškintas pirmasis smurto atvejis.
Nusikaltėlis parašė laišką
Kai prievartautojas buvo sulaikytas dėl nepilnametės išprievartavimo ir areštuotas, staiga ėmė „gailėtis”. Violeta iš areštinės gavo graudų laišką, kaip įkalinimas sugadins jo draugystę su kita mergina, suluošins gyvenimą. A.Viršilas skundėsi, kad dėl padaryto nusikaltimo jam sutriko miegas ir apėmė depresija. Kol vaikščiojo laisvėje, tokių požymių nebuvę.
„Manau, parašyti tokį laišką prievartautojui patarė teisininkai. Jeigu būčiau jam atsakiusi, tyrėjams jis būtų galėjęs kurti pasakėles, kad buvome pažįstami ir aš pati sutikau su juo turėti lytinių santykių”, – kalbėjo nukentėjusioji.
Keršijo moterų giminei
Teisėjas Henrikas Albertas Markavičius prisipažino, kad šis įvykis – vienas sadistiškiausių ir žiauriausių nusikaltimų iš jo praktikos. Išoriškai smurtautojas atrodo ramus ir kultūringas. Jis kilęs iš normalios šeimos, bet yra užguitas ir nepasitiki savimi. A.Viršilas prisipažino, kad mokykloje jį pašiepdavo mergaitės, todėl jis pasąmoningai troškęs moterims atkeršyti. Kelyje pamatytą merginą užpuolęs todėl, kad kaip tik tą vakarą susipykęs su drauge. Nors nusikaltėlis aiškino, jog labai gailisi, teisėjui susidarė įspūdis, kad jis nesuvokia savo atsakomybės ir ne itin atgailauja.
Įtarinėti auką – lengviausias kelias
Kristina Mišinienė
„Lietuvos Caritas” projektų vadovė
„Ši istorija atskleidžia dramą, kurią turi išgyventi lytinio nusikaltimo auka. Neretai ikiteisminio tyrimo pareigūnų požiūris būna vienaprasmiškas – nebuvo jokio išprievartavimo. Įsivaizduokite situaciją, kai po susidūrimo su užpuoliku sukrėsta auka turi viską smulkiai pasakoti būriui skeptiškai nusiteikusių pareigūnų, dažniausiai vyrų, kurių pirminė nuostata: „O gal tu pati?..” Toks požiūris ir lemia, kodėl lytinių nusikaltimų aukos tyli, o nenubaustų prievartautojų apetitas auga.”
Smurtui suteikiama šventumo galia
Algirdas Davidavičius
Psichologas, Mykolo Romerio universiteto doktorantas
„Smurtas nuo seno mūsų kultūrose (ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų šalių) yra suvokiamas kaip vyriškas, seksualus, užtikrinantis galią, patvirtinantis statusą. Randai esą vyrą puošia. Jėzus nebuvo mergina. Karo didvyriai dažniausiai nėra moterys. Joms tenka aukų, įkaičių arba žūvančių nuo smurto vyrų tvarstytojų, apraudotojų, pirmosios medicinos pagalbos teikėjų vaidmenys.
JAV teologas ir kultūros istorikas Walteris Winkas teigia, kad visuomenė linkusi smurtui suteikti šventumo galią – esą jis gali išvaduoti ar išganyti. „Išganančiojo” smurto mitas trukdo priešintis smurtavimui. Todėl ir Viktorijos istorijoje minimiems policijos darbuotojams greičiausiai psichologiškai sunku besąlygiškai patikėti moterimi – smurto auka. Tačiau tai, kad policininkai leidžia sau vadovautis tokia „liaudies” psichologija, abejoja smurto aukos teikiama informacija, psichologiškai žemina nukentėjusiąją, jau yra tarnybinės etikos, statuto pažeidimo sfera.”
Pareigūnams trūksta psichologijos žinių
Renata Karaliūnaitė
„Lietuvos Caritas” Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja
„Užuot suteikę pagalbą, pareigūnai traumavo auką dar sykį. Manau, jiems turėtų būti rengiami specialūs kursai, kaip elgtis su lytinį smurtą patyrusiomis moterimis. Policininkams akivaizdžiai trūko psichologijos žinių, paprasčiausios užuojautos. Violetai po užpuolimo buvo sutrikusi kalba. Ji ėmė mikčioti, nors anksčiau to niekada nėra buvę. Naivu aiškinti, jog pareigūnai apsiriko todėl, kad nukentėjusioji painiojosi pasakodama nusikaltimo aplinkybes. Tai visai natūralu, kai žmogus ką tik yra patyręs siaubingą išgąstį ir smurtą.
Apgyvendinta „Lietuvos Caritas” Klaipėdos skyriuje, mergina nakčiai bijodavo išjungti šviesą. Iš nuovargio ji pajėgdavo užsnūsti tik dieną, kai šalia būdavo kitų žmonių. Liekamieji reiškiniai buvo tokie akivaizdūs, kad sunku suvokti, dėl kokių priežasčių policija nenorėjo patikėti jos pasakojimu.”
Audronė Urbonaitė