Per kelis pastaruosius metus stebimas didėjantis Baltarusijos piliečių, atvykstančių į Lietuvą, skaičius. Į Lietuvą iš Baltarusijos keliasi ne vien privatūs asmenys, bet kartu ir įvairios NVO ir pilietinės visuomenės organizacijos, kurių egzistavimas Baltarusijos viduje darosi vis sunkiau įmanomas dėl represijų, suintensyvėjusių po 2020 metų protestų. Nepaisant to, kad daugelis Baltarusijos aktyvistų visai šalia mūsų, mažai žinome apie juos ir jų veiklą.
Viena Vilniuje atsidūrusių Baltarusijos organizacijų yra Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jie renka duomenis apie Baltarusijoje vykdomus kankinimus ir tikisi, pasikeitus valdžiai, patraukti kaltininkus atsakomybėn.
Apie komiteto veiklą ir kylančius iššūkius pasikalbėjome su komiteto atstove Viktorija Fiodorova.
– Ar galite šiek tiek prisistatyti tiems, kas visai nėra susipažinęs su jūsų veikla?
– Esame žmogaus teisių gynėjai iš Baltarusijos. Šia veikla užsiimame labai seniai, nesame nauja organizacija. Neatsiradome 2020 metais, bet 2020 metų masinių protestų metu, į kuriuos policija atsakė labai rimtu smurtu, atradome naują veiklos kryptį – kankinimų dokumentaciją. Šią veiklą pradėjome tų metų rugpjūčio 14 dieną. Iš pradžių ligoninėse, nes ten patekdavo sunkiausiai sužeisti, ir prie išėjimų iš izoliatorių, kur žmonės būdavo sulaikomi. Tokiu būdu 2020 metų rugpjūtį atsirado Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jis vienija baltarusiškas organizacijas, taip pat prisijungė ukrainiečių organizacijos ir Pasaulinė organizacija prieš kankinimą. Tokia koalicija dirbame iki šiol.
Ilgą laiką dokumentavome nukentėjusiuosius Baltarusijoje. Šiuo metu turime virš 1600 kankinimų aukų liudijimus. Taip pat Baltarusijoje teikdavome žmonėms juridinę pagalbą, bet, deja, ši iniciatyva nebuvo sėkminga. Nei viena baudžiamoji byla dėl kankinimų Baltarusijoje pradėta nebuvo.
2021 metų kovą mūsų komanda pati susidūrė su represijomis. Buvo suimtas mūsų kolega ir supratome, kad tuoj bus mūsų eilė. Dalis mūsų komandos iškart išvažiavo į Vilnių, o mes išvykome į Ukrainą ir metus dirbome ten. Nuo karo Ukrainoje pradžios praktiškai visi tęsiame savo darbą čia, Vilniuje.
– Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
– Pirmiausia, esu organizacijos „Teisinė iniciatyva“ („Pravovaja iniciativa“) vadovė. Tai organizacija, kuri įkūrė komitetą, o taip pat ir Baltarusijos žmogaus teisių namus. Jie buvo įkurti 2006 metais ir yra Vilniuje, tai lyg tokie namai išeivijoje. Taigi Vilnius Baltarusijos žmogaus teisių gynėjams visada būdavo tarsi antri namai.
Todėl, savaime suprantama, kai prasidėjo karas ir reikėjo spręsti, kur bėgti, tai buvo pagrindinis variantas. Be to, po 2020 metų Lietuva dėl Baltarusijos demokratinės bendruomenės daro daugiau nei bet kokia kita pasaulio valstybė. Lietuva priglaudė Cichanouskają su komanda ir suteikė jiems tam tikrą diplomatinį statusą, palengvino leidimo gyventi humanitariniu pagrindu gavimą nuo represijų nukentėjusiems asmenims. Taigi mes čia jaučiamės saugūs.
– Ar nuo 2020 metų iki dabar požiūris į jus nepakito, palaikymas išliko toks pats?
– Taip, iš Vyriausybės pusės – viskas taip pat. Vienintelis dalykas, žinoma, galbūt po karo pradžios kai kurie žmonės asmeniškai susiduria su priešiškumu, nes jie kalba rusiškai ir niekas nesiaiškina, ar tu rusas už Putiną, ar tu pabėgai nuo Lukašenkos. Tai savaime aišku, taip yra ne tik Lietuvoje, o bet kurioje šalyje, kuri nepalaiko agresijos. Bet mes su tuo nesusidūrėme, iš esmės jaučiamės komfortiškai.
– Pakalbėkime apie žmones, kurie į jus kreipiasi. Ar tai daugiausia istorijos, kurios tęsiasi nuo 2020 metų, ar yra ir naujų nukentėjusiųjų?
– Tai vienareikšmiškai besitęsianti situacija. Tai žmonės, kurie nukentėjo 2020 metais ir tik dabar yra pasiruošę apie tai papasakoti, bet taip pat ir šiandien kenčiantys žmonės. Jeigu pasižiūrėsime baltarusiškas naujienas, kasdien pamatysime naujus sulaikymus, naujas baudžiamąsias bylas. Niekas nesustojo. Viskas visiškai tame pačiame lygmenyje. Kartais atrodo, kad situacija netgi blogėja. Todėl nesiliaujame dokumentuoti naujų atvejų.
– Kaip tai veikia? Ar žmonės kreipiasi būdami Baltarusijoje, ar tai bandantys bėgti į Lietuvą?
– Yra du variantai. Tai arba žmonės, esantys Baltarusijoje, su kuriais susisiekėme mes arba kurie mus randa internetu. Arba, žinoma, tie, kas jau fiziškai paliko šalį, nebūtinai esantys Lietuvoje. Labai daug nukentėjusių asmenų yra Lenkijoje, labai daug gyveno Ukrainoje. Dabar jie irgi skirtingose ES valstybėse. Tuomet dažnai susitinkame gyvai ir imame interviu.
Na, ir užbėgant už akių, tai ne šiaip interviu, kurie atsiduria duomenų bazėje. Taip pat užsiimame universalia jurisdikcija. Kaip tik Lietuva buvo pirma valstybė, kuri pradėjo baudžiamąją bylą, ėmėsi ikiteisminio tyrimo dėl kankinimų Baltarusijoje dar 2020 metų gruodį, toks tyrimas čia vyksta.
(Universali jurisdikcija numano baudžiamąją atsakomybę, taikomą nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui. – aut. past.)
– Gal galite pasidalinti istorijų, su kuriomis dirbate, pavydžiais? Ar pagrinde kalbame apie policijos, jėgos struktūrų vykdomus kankinimus?
– Taip, galiu duoti konkretų pavyzdį, ką veikėm paskutiniu metu. Kai dokumentuojame žmones, jie mums papasakoja visą praeitą kelią. Kaip jie susidūrė su jėgos struktūromis, kaip jie buvo sulaikyti, kaip buvo uždaryti į policijos nuovadą. Po to, kai jiems skiriamas administracinis sulaikymas 15 ar daugiau parų, jie perkeliami į kitą įstaigą. Visų tokių ilgų istorijų pas mus virš 1600. Neseniai nusprendėme atlikti tyrimą apie vieną konkretų policijos departamentą. Tai buvo Frunzensko policijos departamentas, būtent pagal datas nuo rugpjūčio 9 iki 13 dienos. Mes atrinkome visus interviu ir išanalizavome juos konkrečiai pagal atitinkamą laiko atkarpą ir tuos žmones, kurie buvo kankinimų kaltininkai. Remdamiesi šiais interviu galėjome sukurti tokį bendrą vaizdą, įvykių laiko juostą. Mūsų puslapyje galite rasti žmonių citatas.
Pirmiausia žmonės buvo labai žiauriai sulaikyti, sumušti transporto priemonėse, kuriomis buvo gabenami, tuomet jie buvo pristatyti į Frunzensko policijos departamentą. Kadangi žmonių buvo labai daug, juos laikė sporto salėje. Ten juos tiesiog mušė. Žmones, kurie kalbėjo baltarusiškai, žmones, kurie buvo neįprastos išvaizdos, pavyzdžiui, su dredais ar tatuiruotėmis, žymėdavo dažais ir dar žiauriau mušdavo. Visą naktį iš jų tyčiojosi ir po to, jau po vienos paros, jie buvo perkelti į laikino sulaikymo izoliatorių. Taigi tas mūsų paskutinis tyrimas leidžia iš visų liudijimų surinkti va tokį paveikslą ir kartu parodyti, kas buvo kaltas dėl kankinimų. Sulaikytieji atpažino labai daug jėgos struktūrų darbuotojų, vykdžiusių kankinimus.
– Ir tai tiesiog toks bauginimo būdas, tai nėra kažkokios apklausos?
– Taip, kalbant apie rugpjūčio 9–13, štai šią laiko atkarpą, pagrindinis tikslas buvo žmones išgąsdinti, kad jie nebeišeitų į masinius protestus. Iš jų tyčiojosi, vadino juos „cichanouskiais“, „ką jūs čia permainų užsinorėjot“. Tai buvo daroma protesto judėjimui nuslopinti.
Kalbant apie kitą su tokiu smurtu susiduriančią žmonių kategoriją, tai žmonės, sulaikomi dėl tam tikrų baudžiamųjų bylų. Čia irgi galėtume išskirti dvi grupes. Dalį žmonių kankina tam, kad jie pripažintų kaltę, kad apkaltintų save, pavyzdžiui, valstybinio perversmo planavimu arba policijos nuovadų padegimo planavimu. Juos labai žiauriai kankina. Vienas toks pavyzdys yra Nikolajaus Dedoko byla, jis dabar nuteistas laisvės atėmimu 5 metams. Jį suėmė GUBOPiKo (Pagrindinis kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija direktoratas – aut.past.) pareigūnai, tai toks specialus kardomasis skyrius. Ji kankino pipiriniu balionėliu, labai žiauriai, mušė faktiškai visą naktį ir reikalavo, kad išduotų savo kompiuterio ir telefono slaptažodžius, kad kažkuo ji apkaltintų. Paslėpė pas jį Molotovo kokteilius, kad būtų pagrindas baudžiamajai bylai.
(Nikolajus Dedokas jau buvo penkerius metus kalėjęs už „chuliganiškus veiksmus oficialių pastatų atžvilgiu“ ir šalia kitų politinių kalinių buvo išlaisvintas prieš 2015 metų rinkimus. 2021 metais 34 metų vyras penkeriems metams nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą, kurstymą perimti valdžią ir neteisėtą elgesį su degiosiomis medžiagomis. – aut. past.)
Be to, dabar, būtent dabar, nekalbame apie tai, kas vyko prieš dvejus metus, būtent dabar toliau gaudo 2020 metų protestuose dalyvavusius žmones. Kokiu būdu? 2020 metais žmonės patekdavo į stebėjimo kamerų akiratį, dabar vyksta atpažinimas pagal veidus ir policija juos sulaiko. Juos jau sodina pagal baudžiamąsias bylas. Vėlgi tas skyrius, GUBOPiK, po sulaikymo vienus žmones sumuša fiziškai, kitus žemina psichologiškai ir verčia prieš kamerą prisipažinti dėl dalyvavimo protestuose. Jei žmogus, pavyzdžiui, priklauso LGBT, jis turi pasisakyti, kad yra gėjus. Jeigu pas jį namie randa kažką baltai raudono, ant jo tai kabina, klijuoja lipdukus ant kaktos. Tokiu būdu žmones žemina ir šiuos video talpina į „Telegram“ kanalus. Ir tai daro oficialūs valstybės organai, ne kokie nors chuliganai, oficialūs valstybės organai, skatinami Lukašenkos.
– Ar daug žmonių į jus kreipiasi?
– Kalbant apie dabar, žinoma, daug mažiau nei buvo 2020 ir 2021 metais. Dėl ko? Pirmiausia, nes viskas dabar ne tokio masinio pobūdžio. Kadangi anksčiau per vieną sekmadienį sulaikydavo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio žmonių, tai, žinoma, atitinkamai būdavo didelė užklausų banga. Dabar, pavyzdžiui, jeigu prisimintume protestus prieš karą vasario 27–28 dienomis, buvo sulaikyta maždaug 1100 žmonių ir į mus kreipėsi 68 žmonės, t.y., mažiau nei 10 procentų. Labai daug žmonių dabar bijo. Kadangi šita kardomoji mašina dabar taip įsivažiavo, kad…Pateiksiu tokį pavyzdį. Neseniai vieno rajono centre vyras atnešė dvi žvakes prie paminklo, geltonos ir mėlynos spalvos, kaip Ukrainos vėliava, ir ten paliko. Tai policija nuėmė nuo žvakidžių pirštų antspaudus ir jį už tai sulaikė. Taigi dabar už kiekvieną žodį tave gali areštuoti, duoti tau parų ar net baudžiamąją bylą pradėti. Todėl žmonės dabar bijo net anonimiškai, neviešai pasakoti savo istorijas. Bet nepaisant to, kažkoks žmonių srautas yra. Daug žmonių išvažiuoja, jiems pavyksta palikti šalį ir tada jie kreipiasi.
– O atlikus kankinimų dokumentaciją, koks jūsų tolimesnis tikslas?
– Iš pradžių, 2020 metais, mums atrodė, kad negali viskas likti nenubausta ir kad pasieksime pergalę nacionaliniu lygmeniu. Po to, kažkur rudens pabaigoje visos tos mūsų viltys šiek tiek, sakykime, išblėso. Vėl prasidėjo žiaurios represijos. Kitas vilties etapas buvo tarptautinė bendruomenė. Galvojome, kad galbūt bus kažkokie tarptautiniai teismai dėl Baltarusijos arba kitos šalys pradės tyrimus ir bus išduodami arešto orderiai jėgos struktūros darbuotojams. Dabar jau ir šis etapas praėjo ir turbūt vis dėlto realistiškesnis variantas, kad po kurio laiko – klausimas ar tai bus po metų ar po dešimties metų – vyriausybė Baltarusijoje pasikeis ir tik tada kaltieji galės būti teisiami, jau naujos valdžios. Ir mes tam turime surinkti kuo daugiau įrodymų, kad nebūtų taip, kad į Baltarusiją atėjus demokratiškai valdžiai, niekas nežinotų, kas kaltas ir ką teisti.
– Ar kažkiek sekate į jus besikreipiančių žmonių, atvykusių į Lietuvą, integraciją?
– Dabar kaip tik pradėjome tokį darbą, nusprendėme, kad tai būtina. Ir pradedame pakartotinai užmegzti ryšius su visais, kas buvo mūsų apklausti. Pirmiausia sužinome, kur jie yra. Nepasakysiu, kad fokusuojamės tik į Lietuvą, bet pas mus bus tokia informacija, kur žmogus yra šiuo momentu, kokių poreikių jis turi tam tikroje šalyje. Kadangi daug žmonių turi problemų su legaliu statusu, nes tai klausimas ne tik apie vizą ir leidimą gyventi, bet ir klausimai apie mokesčius, įsidarbinimą. Mes turėsime tokią informaciją ir galbūt iš to galėsime padaryti kažką daugiau, kad padėtume tiems žmonėms.
– Galbūt žinote, su kokiomis problemomis žmonės susiduria, sakykim, Lietuvoje?
– Pagal save galiu pasakyti. Kai esi šalyje, kurios kalbos nemoki, tai jau papildomas sunkumas. Netgi paprasčiausiai užsirašyti į banką, kad atsidarytum sąskaitą labai sunku nežinant kalbos. Išvažiavusi iš Baltarusijos metus gyvenau Ukrainoje. Ten kalba labai panaši, todėl man nebuvo taip sunku, bet dabar aš su tuo susiduriu. Tris mėnesius mokiausi lietuvių kalbos, tad dabar jau pradedu kažką suprasti. Manau, kad labai daug baltarusių susiduria su šia problema. Niekas jų neprivers to daryti, bet būtinai reikia, kad jie mokytųsi kalbos. Mes čia svečiai, reikia gerbti kitų žmonių kultūrą, o ne izoliuotis.
Na, ir atitinkamai matau, kad dabar yra baltarusių diasporos grupių, kurios organizuoja mokymus su teisininkais, kurie pasakoja kaip įgyti legalų statusą, apie mokesčių inspekciją, SODRĄ ir visa kita. Tai labai svarbu, nes žmonės paprasčiausiai nežino, kur eiti. Tu negali rasti to „Google“, nes viskas yra lietuviškai, tu nieko nesupranti.
– O kokiu būdu dabar žmonės išvažiuoja iš Baltarusijos? Ar pats išvykimo procesas sudėtingas?
– Žinoma, sudėtingas. Kodėl sudėtingas? Todėl, kad dabar gauti vizą Baltarusijoje praktiškai neįmanoma. Tik jeigu esi persekiojamas, turi įrodymų ir žinai, kur kreiptis pagalbos. Taip, žmonėms tai yra sunkumas, bet iš kitos pusės suprantu, kodėl taip yra. Todėl, kad neabejotinai reikalinga bandančių išvykti verifikacija. Kam čia reikalingi KGB agentai? Aš manau, kad jų ir taip yra ir jie visus seka. Na, o kitas variantas, tai žmonės ir toliau nelegaliai kerta sieną, kaip ir anksčiau. Per upes, per miškus. Tai išlieka vienu iš būdų, kai tu, pavyzdžiui, neturi vizos arba prieš tave pradėta baudžiamoji byla ir tave gali sulaikyti prie Baltarusijos sienos.
– O kaip nuotaikos pačioje Baltarusijoje? Ar nuo 2020 metų tikėjimas, kad žmonės gali kažką pakeisti, išblėso?
– Žmonių nuotaikos Lukašenkos palaikymo atžvilgiu nepasikeitė. Atvirkščiai, požiūris į jį dar pablogėjo, niekas jo nepamilo. Žmogus 2020 metais pralaimėjo rinkimus, tai visiškai akivaizdu. Nepriklausomų rinkimų stebėtojų duomenimis jis ne šiaip pralaimėjo, jis pralaimėjo pirmame ture. Taigi Svetlana Cichanouskaja laimėjo šiuos rinkimus. Ir atitinkamai, tai, kas vyko po rinkimų, tas siaubingas smurtas, kuris vyksta iki šios dienos, neabejotinai prie palaikymo neprisidėjo.
Dabar Lukašenka yra agresijos prieš Ukrainą dalis, jis suteikia Baltarusijos teritoriją raketų paleidimui, Rusijos technikos, karių gabenimui. Tai irgi jam taškų neprideda. Jeigu kalbėtume apie Baltarusijos ir Rusijos gyventojų skirtumus, baltarusiai niekada nepalaikė karo. Baltarusija yra daugiausiai iš visų pasaulio valstybių per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi šalis. Žuvo kas trečias šalies gyventojas. Šis karas palietė kiekvieną šeimą, praktiškai visi miestai buvo sugriauti iki pamatų.
Kai 2014 metais prasidėjo karas Ukrainoje, kai vyko Krymo aneksija, kai buvo pradėti kariniai veiksmai Ukrainos rytuose, niekas to nepalaikė. Mums svetimos kažkokios imperinės ambicijos, visi tie „atsiimkim Krymą“, „Krymas mūsų“ – mums baltarusiams tai nebūdinga. Todėl dabar, pagal nepriklausomas apklausas, netgi tie, kas palaiko Lukašenką, nepalaiko to, kas vyksta.
Klausimas kitas, kodėl mes to nematome protestų pavidalu? Atsakymas elementarus. Pirmiausia, visa apimanti baimės atmosfera. Šalį paliko virš pusės milijono žmonių, vieniems iškeltos baudžiamosios bylos, kiti bijo, kad tokios bylos bus pradėtos. 1400 žmonių yra politiniai kaliniai, laisvės atėmimo terminai būna net iki 25 metų. Štai dėl to ir nematome jokių masinių protestų. Manau, kad žmonės suprato, kad tiesiog išeiti į gatves, kaip buvo tada rugpjūtį, rugsėjį, gražiai prasieiti su vėliava nieko nepakeis, išskyrus, kad gausi sėdėti kalėjime nuo dvejų metų ir daugiau.
– Minėjote, kad jaučiatės atskirti nuo Lietuvos visuomenės. Gal turite idėjų, kokio ryšio jums norėtųsi su visuomene ar organizacijomis?
– Pirmiausia norėtųsi sužinoti vieniems apie kitus. Manau, kad būtų labai įdomu, jeigu Baltarusijos NVO, kurių čia labai daug, ne vien žmogaus teisių gynėjai, bet ir kitos pilietinės organizacijos, susitiktų su lietuviškomis NVO ir papasakotų apie savo veiklą. Galbūt tai taptų postūmiu kažkokiam bendradarbiavimui. Visada juokiuosi, kad kai išvažiavom iš Baltarusijos 2021 metais, galvojome, kad tik mėnesiui, kad gimtadienius švęsime Baltarusijoje. O pasirodo, kad kai kurie mūsų kolegos jau du gimtadienius atšventė Vilniuje.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-10-30, https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1815863/prisiglaude-lietuvoje-zmogaus-teisiu-gynejai-is-baltarusijos-renka-irodymus-apie-kankinimus