Turtinga naudingųjų iškasenų Kongo Demokratinė Respublika tuo pat metu yra viena iš nestabiliausių, skurdžiausių ir nedemokratiškiausių šalių pasaulyje. Dalyje valstybės, vykstant konfliktams dėl išteklių kontrolės, kaip karo ginklas, siekiant palaužti bendruomenes, pasitelkiama ir seksualinė prievarta. Jos mastai šalyje tokie dideli, kad Kongo DR pristatoma pasaulio prievartavimų sostine. Nuo smurto kenčia visi – vyrai, vaikai, kūdikiai, bet daugiausia moterys.
Kongietės Šarlotė ir Linda (jų vardai pakeisti) augo skirtingose šalies dalyse, bet abi nukentėjo nuo seksualinės prievartos. Dėl patirtos traumos, vyraujančio nebaudžiamumo ir kaltės jausmo jos nusprendė pabėgti į Europą ir, su Baltarusijos režimo sukelta migrantų banga, 2021-ųjų vasarą atsidūrė Lietuvoje. Šarlotė ir Linda čia pabandė gauti prieglobstį, tačiau seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms, pagal tarptautinę teisę, jis dažnai nepriklauso.
„Kai eini gatve, į tave rodo pirštais: „Žiūrėkit, ji buvo išprievartauta!“
Kongietei Lindai (jos vardas pakeistas) – 26-eri metai. Ji užaugo Kongo DR, Kinšasoje, 6 vaikų šeimoje. Jauna moteris studijavo mediciną, siekė tapti gydytoja, bet pasimokiusi 2-ejus metus dėl kilusių problemų nutraukė studijas. Lindos mama sirgo ir negalėjo dirbti, tėtis buvo pagrindinis šeimos maitintojas.
„Mano tėtis policininkas. Vieną rytą, kaip ir kiekvieną dieną, jis išėjo į darbą, bet tą vakarą namo nesugrįžo. Svarstėme, kas jam galėjo nutikti. Galvojome, kad gal jis liko nakvoti darbe, kad ryte grįš namo. Deja, taip nenutiko. Bandėme jam skambinti, bet nesėkmingai. Iki šiol nežinau, ką atsakyti. Mes įtarėme generolą, jo viršininką“, – pasakoja Linda.
Praėjus 6-eriems metams po tėčio dingimo, Linda pradėjo aiškintis, kas jam nutiko, nes šeima vis dar nieko nežinojo. Jai padėjo bičiulis advokatas, bet po kurio laiko jie sulaukė grasinančių susidoroti žinučių. Ir vieną dieną šalies sostinėje Kinšasoje nepažįstami vyrai Lindą įsisodino į taksi automobilį.
„Atsibudau nebaigtame statyti name, man visiškai nepažįstamoje aplinkoje. Atsipeikėjau. Man labai skaudėjo galvą. Pamačiau, kad esu nuoga. Mano rankos ir kojos buvo surištos. Dar pamačiau randą ant rankos, o tarp kojų – sukrešėjusį kraują. Apsiverkiau, nesupratau, kas atsitiko. Nė neįsivaizdavau, kaip ten atsidūriau. Jaučiausi labai pavargusi. Net balso pakelti negalėjau“, – sunkiais prisiminimais dalinasi Linda.
Moterį atrišo ten buvęs nepažįstamas vyras.
„Kai grįžau namo, mama paklausė, kur aš buvau. Nes buvo jau rytas! Mama pasakė, kad ji man skambino, bet aš nekėliau ragelio. Papasakojau, kaip stovėjau stotelėje, kaip privažiavo taksi, kuriame sėdėjo tie du vyrukai. Papasakojau, kaip atsipeikėjau nuoga, surišta ir kruvina. Mama paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad man silpna, svaigsta galva. Ji paliepė važiuoti į ligoninę, nes galbūt tie žmonės mane išnaudojo. Nuvažiavome į ligoninę. Ten supratau, kad praradau nekaltybę. Man dėl to buvo labai skaudu“, – pasakoja kongietė Linda.
Kongietė Šarlotė (moters vardas pakeistas) savo gimtinėje taip pat patyrė seksualinę prievartą.
„Man pačiai tikrai buvo labai gėda. Mano tėvynėje nekaltybė yra labai saugoma. Kai ją prarandi iki santuokos, net jei buvai išprievartauta, tu tampi niekam nereikalinga, net vyrams. Tave atstumia. Kai eini gatve, į tave rodo pirštais: „Žiūrėkit, ji buvo išprievartauta!“ Todėl skaudu pasakoti savo istoriją“, – sakė Šarlotė.
Moteris užaugo kitoje Kongo DR dalyje – šiaurės rytuose, kur vyksta daugiausiai ginkluotų susirėmimų. Šarlotė pasakoja, kad nuo gimimo prisimena nuolat vykstantį karą. Gyvenimas nenutrūkstančio ginkluoto konflikto sąlygomis kėlė nuolatinį nerimą, sumišimą, gąsdindavo net ir tylus triukšmas, primindamas krentančias bombas. 2012 metais, kai Šarlotei buvo 21-eri metai, į jos šeimos namus įsiveržė vyrai, dėvintys karinę uniformą.
„Mūsų namuose buvo išprievartauti trys žmonės: mano mama (mano akivaizdoje), mano tėtis (mano akivaizdoje) ir aš (tėvų akivaizdoje). Po to išprievartavimo aš pastojau – susilaukiau dukros“, – prisimena Šarlotė.
Ji yra praktikuojanti katalikė. Nėštumą po prievartos kongietė išgyveno labai sunkiai, jautė daug prieštaringų jausmų, bet gimus vaikui, su likimu ji susitaikė. Tačiau karas vėl pasivijo šeimą ir jiems teko bėgti.
„Mano dukrą ant nugaros nešė mano mama, o mane laikė tėtis. Mes bėgome kartu su daugybe kitų žmonių, šalia bėgo kareiviai ir mes pametėme vieni kitus iš akių. Išsiskyrėme. Bėgome patys nežinodami kur. Slėpėmės miške, ieškojome maisto, bet neradome, matėme karius. Mačiau savo kaimynę – ji buvo mirusi. Šalia – kita mirusi šeima. Kai matai aplinkui tiek lavonų, tau skauda širdį. Ir pats bijai, kad mirsi. Bet Dievas mane apsaugojo“, – prisiminimais dalinasi kongietė.
Po to karto Šarlotė daugiau niekada nematė savo dukros ir mamos. Bet atrodė, kad laikui bėgant jai vėl pavyko atsistoti ant kojų: Šarlotė padėjo tėčiui prekiauti krautuvėje, be to, jie kartu rūpinosi karo našlaičiais. Bet susirėmimai tęsėsi toliau.
„Buvo mano gimtadienis, 2019 m. birželio 24 d. Į namus įsibrovę kareiviai mus pažadino ir nusivedė į svetainę. Suguldė mus ant žemės ir vadas paliepė savo žmonėms apieškoti mūsų kambarius ir paimti visus vertingus daiktus. Jie mano tėčio prašė pinigų, bet jis atsakė, kad neturi“, – prisimena Šarlotė.
Viskas baigėsi tuo, kad Šarlotę dar kartą išprievartavo, jos tėtį nužudė, o namus padegė. Bet jai pavyko išsigelbėti. Kaimynė vėliau padėjo nuvykti į ligoninę.
Bet Šarlotei teko vėl bėgti, kai netoliese išsiveržė ugnikalnis. Ji pabėgo į Ruandą, kur ją priglaudė nepažįstami žmonės. Naujieji globėjai Šarlotei pasiūlė važiuoti į Rusiją dirbti namų šeimininke. Ji sutiko, nes jautėsi palūžusi. Bet Rusijoje ją vėl seksualiai išnaudojo. Kaip Šarlotė pasakoja, išnaudotojas ją galiausiai nuvežė prie Baltarusijos ir Lietuvos pasienio ir paleido. Vieną, be daiktų ir dokumentų. Jis jai nurodė, kur eiti, ir sakyti „prieglobstis“. Sakė, kad ten ji gaus laisvę ir saugumą.
Linda po išprievartavimo taip pat nusprendė bėgti iš Kongo DR. Ji išvyko į Baltarusiją studijuoti, nes Lukašenkos režimas jauniems žmonėms, norintiems studijuoti Europoje, siūlė lengvai gaunamas vizas.
„Po to įvykio tapau labai šalta, nervinga, užsisklendusi. Tūnojau savo kambaryje. Su niekuo nekalbėjau. Nenorėjau, kad kas prie manęs artintųsi, nes kiekvieną kartą akyse iškildavo ta scena – kaip stoviu nuoga. Maža to, praradau tai, ką šitaip saugojau. Negalėjau atsitiesti. Nebegalėjau ramiai miegoti, daug verkiau. Mama pasakė, kad tai gali mane sugniuždyti. Tad ji pasiūlė parduoti pusę mūsų sklypo ir taip man padėti išvažiuoti iš šalies“, – pasakoja kongietė Linda.
Baltarusijoje pasimokiusi universitete, ji bandė ieškoti darbo, tačiau nesėkmingai ir išsekus santaupoms liko be pajamų. Tuomet 2021 m. vasarą iš kambario draugės ji išgirdo apie žmones, kurie per miškus patenka į Lietuvą. Su būriu nepažįstamųjų liepos pradžioje Linda kirto sieną, čia ją sulaikė pasieniečiai.
Seksualinė prievarta – ne priežastis pabėgėlio statusui suteikti
Kongietės Šarlotė ir Linda yra vienos iš 4 tūkst. asmenų, 2021 m. vasarą neteisėtai kirtusių Lietuvos sieną. Daugumą jų per sieną stūmė Lukašenkos režimas. Jis šiais žmonėmis pasinaudojo kaip politinio spaudimo priemone už tai, kad Lietuva aktyviai palaikė Baltarusijos opoziciją ir sankcijas šaliai. Į Lietuvą įleisti žmonės buvo apgyvendinti stovyklose.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui vadovaujanti Kristina Mišinienė pasakoja, kad atpažinti nukentėjusius padėjo teisininkai bei pasienio darbuotojai.
„Jie nurodė, kad čia yra žmonės, galbūt nukentėję nuo seksualinės prievartos, įvairių prekybos žmonėmis formų, lytinių organų žalojimo, kad galbūt šiems žmonėms reikia mūsų pagalbos. Dar kai veikė tie baisūs sulaikymo centrai Lietuvoje, mes jau lankėmės ir ieškojome savo klientūros. Tada užmezgėme pažintį su abiem moterimis (kongietėmis Linda ir Šarlote – aut. past.)“, – sako K. Mišinienė.
Linda ir Šarlotė stovyklose prabuvo metus. Galiausiai jos ir kiti migrantai gavo leidimus išeiti ir dirbti Lietuvoje. Su K. Mišinienės pagalba Linda nuomojosi kambarį Tauragėje, tačiau darbo čia jai susirasti nepavyko. Tuo metu Šarlotė persikėlė gyventi į Kauną, kur įsidarbino kavinėje ir bando čia įsitvirtinti, šiek tiek mokytis lietuvių kalbos. Šarlotė sako, kad ji norėtų įsitvirtinti Lietuvoje ir nenori vykti į jokią kitą šalį. Tačiau čia įsikurti ir integruotis jai neleidžiama. Nes jos, kaip ir Lindos, prašymai suteikti prieglobstį buvo atmesti.
„Vos pradėjau grįžti prie normalaus gyvenimo, o jie nori mane sugrąžinti atgal, į mišką, į mano šalį, kad ten mirčiau? Štai kaip yra, ponia, aš nenoriu grįžti į savo šalį. Tikrai. Ten neturiu šeimos, esu našlaitė. Kitu atveju būčiau sutikusi su pareigūnų pasiūlymu, jie žadėjo apmokėti bilietus. Būčiau grįžusi pas savo šeimą. Bet tokios neturiu. Nieko neturiu. Esu viena“, – sako kongietė Šarlotė.
- Mišinienė teigia nesanti migracinių konvencijų žinovė, tačiau, jos nuomone, žmogaus patirta seksualinė prievarta turi būti prielaida, leidžiančia suteikti asmeniui prieglobstį.
„Kalbant apie mūsų atvejus – jie yra dokumentuoti. Pavyzdžiui, viena moteris iš Kongo DR prievartą patyrė 2 kartus ir tai yra smulkiai dokumentuota. Kodėl tai netapo pretekstu? Aš manau, kad tai susiję su platesniu požiūriu, kad nesvarbūs šitie žmonės – moterys iš Kongo, iš tolimos šalies. Niekas nesukontroliuos, niekas nestovi už šitų moterų. Jos čia buvo, čia jų nebus. Galbūt, jeigu jos būtų iš kitos šalies, artimesnės, kariaujančios šiuo metu šalies, tikriausiai mes nė iš tolo nepamatytumėm tokių absurdiškų svarstymų. Aš tikrai niekada nekviečiu lyginti šalių ar moterų skausmo, man atrodo, seksualinė prievarta yra bet kokiu atveju labai baisu ir neteisinga. Tačiau neįtikėtinas yra tas atsainus požiūris“, – teigia K. Mišinienė.
Prieglobsčio prašymus Migracijos departamente nagrinėjantis Vincentas Vitkus teigia, kad kartais emociškai gali norėti suteikti asmeniui prieglobstį, tačiau priimdamas sprendimą turi vadovautis savo turimais įrankiais – tarptautine prieglobsčio teise.
„Prieglobsčio prašymo nagrinėjimas yra orientuotas į ateities grėsmes. Nors praeityje patirtas išnaudojimas tam tikrais atvejais yra aktualus vertinant ateities grėsmes, tačiau taip būna ne visada. Jeigu vertiname pabėgėlio statuso suteikimą, tai turime nustatyti, kad egzistuoja konvencinės priežastys tam išnaudojimui. Pavyzdžiui, jeigu mes vertintume ISIS pavyzdį, tai jie buvo tiesiogiai nusitaikę į jazides moteris ir prieš jas naudojo seksualinį smurtą. Jeigu tu esi jazidė moteris – vien tik tos priežasties užteko ISIS kovotojams, kad naudotų smurtą prieš tave. Tokiu atveju tai yra konkreti konvencinė priežastis, dėl kurios tas asmuo yra persekiojamas ir todėl galima suteikti pabėgėlio statusą.
O jeigu valstybėje apskritai yra paplitęs seksualinio išnaudojimo fenomenas, tokiu atveju pabėgėlio statuso negalima suteikti, nes tiesiog nėra konvencinės priežasties. Bendra situacija valstybėje galbūt siekia sustabdyti tuos veiksmus, tačiau jai tai tiesiog nepavyksta“, – dėsto Migracijos departamente prieglobsčio prašymus nagrinėjantis V. Vitkus.
Taigi, kitaip tariant, nėra įrodymų, kad moterys bus išprievartautos dar kartą. Tai patvirtina ir Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė. Pasako jos, pati savaime patirta seksualinė prievarta nėra priežastis pabėgėlio statusui suteikti, nes tai yra nusikaltimas.
„Kaip Lietuvoje jis yra baudžiamas ir smerkiamas, taip pat ir Kongo DR išprievartavimas yra smerkiamas. Klausimas, ar valstybė turi mechanizmą, kuris gali asmenį apsaugoti nuo nusikaltimų, ar galima kreiptis patyrus tai. Aišku, tai yra baisus, sunkus nusikaltimas, bet vis tiek toje šalyje, ypač Kinšasoje, mechanizmas yra ir yra galimybė apsisaugoti. Mes neneigiame, kad nusikalstamumas yra paplitęs, bet vien tapus tokio baisaus nusikaltimo auka, savaime tai nėra priežastis prašytis prieglobsčio“, – sako Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė.
Remdamiesi Vakaruose įprasta praktika, prieglobsčio prašymus nagrinėjantys departamento specialistai ieško informacijos apie situaciją valstybėse JT, ES ir kitų organizacijų ataskaitose. Migracijos departamentas sutinka, kad Kongo DR yra nesaugu, bet, jų vertinimu, ne visoje šalyje, o tik keliuose regionuose. Taigi, migracijos departamento teigimu, iš principo į Kongą saugu grąžinti žmones. Tuomet taikoma vidinio persikėlimo alternatyva – žmogus išsiunčiamas į kitą teritoriją, o ne į tą, iš kurios yra kilęs, ir gali toliau ten saugiai gyventi.
Pagal esamą tvarką, Linda ir Šarlotė turėtų būti išsiųstos atgal į Kongo Demokratinę Respubliką. O kol kas joms išduoti leidimai dirbti.
„Pagal mūsų įstatymą – tai yra neteisėtai esantis migrantas, kuris neturi teisės gyventi Lietuvoje. Kitose valstybėse yra specialus statusas – „toleruojamo asmens“ statusas – mes tave toleruojame, leidžiame tau čia būti, bet tu esi neteisėtas migrantas, kuris neturi teisės čia gyventi ir turi būti išsiųstas iš Lietuvos“, – teigia Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė.
Pasak jos, šiems žmonėms leidžiama dirbti, kad jų buvimas iki išsiuntimo būtų kuo prasmingesnis. O K. Mišinienė, kuri su savo organizacija padeda Lindai ir Šarlotei, pastebi, kad esama tvarka sudaro tiek kliūčių, kad buvimą ne įprasmina, o sunkina. Jos gali dirbti, bet negali atsidaryti banko sąskaitos, darbdaviai turi mokėti papildomų mokesčių įdarbindami, o leidimą reikia kas pusmetį atnaujinti.
„Žvelgiu į tą būrelį moterų, su kuriomis mes dirbame, jos net nesupranta visos šitos beprasmybės. Jos dabar visos ieško darbo sukandusios dantis, dirba šaltame ore, jas atleidžia neužmokėję už bandomąjį laikotarpį. Jos kenčia, nes jos įsivaizduoja, kad vis tiek kažkokia ateitis laukia. Tačiau po metų ta baisi diena ateis – jis, ji turi būti atleisti ir grįžti į savo tėvynę. Parodydama savo neprofesionalumą turiu pripažinti, kad aš nežinau, kaip šioje situacijoje elgtis. Aš nesu mačiusi, kad valstybė būtų nusiteikusi šitaip prieš kažkokį žmogų, esantį jos teritorijoje. Tačiau, kaip aš suprantu, galbūt ES, galbūt kažkokios konvencijos neleidžia taip iš karto susidoroti su jais, tad kančia yra pratęsiama. Aš tik taip suprantu“, – dėsto K. Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-03- 26, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1940705/prievarta-gimtineje-patyrusioms-kongietems-lietuvoje-vietos-neatsirado-norite-mane-sugrazinti-atgal-kad-ten-mirciau