Straipsniai - 2011

PRIEŠ KUMŠTĮ – BENDRA KOVA ("ETAPLIUS.LT", 2011-10-01)

Statistikos duomenimis, Lietuvoje kas penkta moteris mažiausiai kartą buvo stipriai sumušta sutuoktinio arba sugyventinio, o kas antra trečia yra patyrusi nuolatinį psichologinį smurtą namuose. 
„Dažna moteris pamina savo orumą ir nebejaučia pažeminimo, todėl siekiame sukurti moters vidinį saugumą, kelti vidinę motyvaciją ir skatinti kovoti dėl savo savigarbos atstatymo“, – kalba Šiaulių vyskupijos „Caritas“ socialinės darbuotojos Marytė Puidokienė ir Asta Lučinskienė, vykdančios projektą „Pagalba moterims, patyrusioms smurtą privačioje erdvėje“.

Apie įgyvendinamą projektą

Projektą, skirtą padėti moterims, nukentėjusioms nuo smurto privačioje erdvėje, Šiaulių vyskupijos „Caritas“ pradėjo vykdyti nuo birželio pabaigos. Šiuo metu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiama nevyriausybinė organizacija padeda 15-ai moterų Šiaulių vyskupijos ribose: Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kelmės rajonuose ir kt.

„Šeimoje naudojamo smurto problema yra labai aktuali, – teigia M. Puidokienė. – Smurtas sąlygoja ir kitų problemų atsiradimą: šeimų irimą, psichologines traumas, vaikų problemas, savižudybes ir pan.“

Socialinės darbuotojos pasakoja, kad kai kurios moterys kreipiasi pagalbos pačios, kitos ateina sužinojusios iš draugų, trečias atsiunčia policija. Dažnai moterys yra kilusios iš socialinės rizikos šeimų, kartais neturi šeimos, nuolatinės gyvenamosios vietos, yra vaikų namų auklėtinės.

„Moterų, nukentėjusių nuo smurto, amžius yra nuo 13-os iki 51-erių“, – atskleidžia A. Lučinskienė. Spėjama, kad daugiausia nukentėjusių moterų kreipiasi iš Šiaulių rajono dėl patogumo, nes Šiauliuose yra projekto būstinė. Tačiau moterys, neturinčios lėšų atvažiuoti į projekto būstinę, socialinių darbuotojų gali sulaukti savo namuose.

Skirtingi moterų gyvenimai

Socialinės darbuotojos pasakoja, kad sulaukia įvairias situacijas išgyvenančių moterų ir merginų nusiskundimų. „Neseniai moteris skundėsi nukentėjusi nuo ekstrasenso ir patirianti psichologinį smurtą“, – prisimena M. Puidokienė.

Socialinės darbuotojos pasakoja, kad padeda nepilnametei merginai, kuri patyrė smurtą nuo tėvo, buvo atvejis, kai sesuo nukentėjo nuo sesers arba kai nukentėjusioji atsisakė lankytis savitarpio pagalbos grupėje ir pareiškė norinti kalbėtis tik su „Caritas“ darbuotojomis.

Anot M. Puidokienės, kartais gali būti, kad pati moteris turi psichologinių problemų. Pasitaiko, kad nukentėjusioji nori visapusiško palaikymo, kad būtų remiamasi tik jos pasakojimu ir darbuotojos nesigilintų į situaciją, todėl ne visada sutampa nukentėjusių moterų ir darbuotojų požiūris, nes stengiamasi pabendrauti su vaikais, išsiaiškinti situaciją. „Esame susidūrę ir su moterimi, kuri norėjo materialios pagalbos, tačiau neketino keisti situacijos, skirtis su smurtaujančiu prieš ją ir vaikus vyru“, – pasakoja A. Lučinskienė.

Anot M. Puidokienės, didžioji dalis smurtauja pavartoję alkoholio. 
Socialinės darbuotojos pasakoja ir šiurpą keliančių moterų istorijų: „Jas smaugia, stumdo, muša, viena moteris net pasakojo, kad ją trankydavo durimis, nes taip nelikdavo mėlynių“.

Moterims sunku atsiriboti nuo vyro ar sugyventinio

Asta Lučinskienė teigia, kad moterys sunkiai palieka vyrus arba sugyventinius. Dažna to priežastis – finansinė priklausomybė. „Prieš vieną mūsų klienčių buvo naudojamas visapusiškas smurtas, šeimoje augo mergaitė, moteris buvo finansiškai priklausoma, tačiau ryžtingai nusprendusi palikti vyrą ji apsigyveno pas giminaičius ir pamažu susitvarkė gyvenimą“, – pasakoja socialinė darbuotoja. Nepaisant to, nukentėjusioji vis darr gauna vyro žinutes ir pasižadėjimus, kad jis su ja elgsis gražiai ir daugiau tokie nesusipratimai nepasikartos. Tačiau, anot „Caritas“ darbuotojų, tokiais pažadais neverta tikėti, nes smurtas, tęsęsis daug metų, retai liaujasi.

„Ryžtas nutraukti ryšius su vyru ar sugyventiniu kartais labai greitai praeina ir moterys ima svarstyti, kaip pasielgti, – dalijasi žiniomis M. Puidokienė. – Tai sąlygoja įvairios aplinkybės, dažnai į nesutarimus įtraukiami vaikai“.

Darbuotojos, bendraudamos su vaikais, pastebėjo, jog būna, kad šie pasako, kad mama pati provokuoja konfliktišką situaciją, tačiau M. Puidokienė teigia, kad bet kokiu atveju smurtas yra nepateisinamas ir vyras neturi teisės taip elgtis.

Statistiškai didžioji dalis smurtautojų yra sugyventiniai, o ne vyrai. Kai kurie jų – sutrikusio intelekto, turintys psichikos sutrikimų, priklausomybių.

Užburtas problemų ratas (kenčia vaikai)

Šeimoje vykstančios problemos sunkiau sužinomos, jų nepastebi aplinkiniai, nes viskas yra slepiama. Nors iš šalies viskas atrodo gerai, viduje gali vykti dideli nesklandumai. „Suprasti ir nuspėti apie šeimos problemas galima iš vaikų elgesio, – teigia A. Lučinskienė. – Vaikai kitaip ima elgtis mokykloje, suprastėja jų pažymiai, ir nors šeima nėra socialinės rizikos grupėje, bet vaikui nebesiseka, nes jis girdi barnius šeimoje.“

Priklausomai nuo to, kokį šeimos modelį vaikas mato būdamas mažas, suaugęs jis gali tą patį taikyti savo šeimoje. Vaikai turėtų matyti, kad ginčai sprendžiami kalbantis, o ne mušantis.

„Su šia problema turi kovoti visi – darželiai, mokyklos, socialinių paslaugų centrai, vietos valdžia, – mano M. Puidokienė. – Turi būti visų koordinuotas darbas, nes vienos problemos gimdo dar didesnes problemas.“

Vaikai viską fiksuoja ir matydami, kaip yra mušama jų mama, susiduria su psichologinėmis problemomis. Jiems augant kyla daug bendravimo problemų, jie gali tapti užsidarę, sunkiai bendraujantys, nemokantys adekvačiai reikšti jausmų.

Kokią pagalbą gali gauti nuo smurto nukentėjusios moterys?

„Caritas“ socialinės darbuotojos nukentėjusioms pirmiausia siūlo individualias konsultacijas, kurių metu yra keliama moters vidinė motyvacija, kad ši imtų kovoti dėl savęs.

Nukentėjusios yra kviečiamos į savitarpio pagalbos grupių užsiėmimus, kur jos gali susitikti su panašaus likimo moterimis. „Tokios grupės labai naudingos, nes moterys ten randa supratimą, dėmesį, gauna įvairių patarimų, pasipasakoja‘, – kalba M. Puidokienė.

Taip pat yra kuriamas efektyvios pagalbos tinklas, paremtas bendradarbiavimu su kitomis valstybinėmis įstaigomis ir institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Socialinės darbuotojos pasakoja, kad moterims, kurios nori atsiriboti nuo vyro, išeiti gyventi atskirai ir pradėti skyrybų procesą, kartais reikia padėti suteikiant saugų laikiną būstą ir išlaikyti, jei nukentėjusioji neturi pajamų.

„Būna atvejų, kai moterims grasinama ir Šiauliuose joms nesaugu, todėl apgyvendiname kitame mieste, kad jos jaustųsi saugios“, – atskleidžia M. Puidokienė.




Publikuota 2011 m. spalio 1 d. http://etaplius.lt 

Jolita Kirkilaitė