Siekdama bent iš dalies sumažinti prekybos žmonėmis apimtis Lietuva turėtų skirti pinigų vieningai sistemai, kuri leistų registruoti ir analizuoti karštuosius taškus, kuriuose šie nusikaltimai kelia daugiausia problemų.
Kol tokios sistemos neturėsime, tol ir toliau teks susidurti su skaudžiais pavyzdžiais, kai seksualiniams tikslams ar priverstiniam darbui išnaudojamos moterys ir vyrai, o vagystėms ir nepilnamečiai.
Apie situaciją su prekyba žmonėmis papasakojo Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.
– Kokia yra lietuviška prekybos žmonėmis problematika? – balsas.lt paklausė K. Mišinienės.
– Mūsų organizacija jau 12 metų teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Reikia paminėti, kad prekyba žmonėmis įvairėja. Praėjusiais metais baudžiamasis kodeksas buvo praplėstas paminint ne tik seksualinį išnaudojimą, bet ir įtraukimą atlikti nusikaltimus ar elgetavimą. Iš tikrųjų nusikaltėlių akiratis plečiasi, žmonių, kurie patenka į prekybos žmonėmis tinklą socialinė padėtis įvairėja. Kol kas neturime vieningos sistemos, kuri padėtų efektyviai spręsti šias problemas. Tai yra didelis iššūkis visoms atsakingoms Lietuvoje institucijoms.
– Kaip konkrečiai jūsų organizacija padeda nukentėjusiems žmonėms?
– Teikiame psichologinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekiautojų žmonėmis, rūpinamės, kad jiems būtų, kur apsigyventi. Taip pat padedame tiems, kurie nori bendradarbiauti su policija, liudyti prieš prekeivius žmonėmis. Ieškome jiems advokato, stengiamės visada būti kartu.
– Kokios yra prekybos žmonėmis problemos apimtys?
– Iš tikrųjų realių skaičių niekas nežino. Jeigu juos žinotume, tikrai būtų lengviau viską išspręsti. Galiu pateikti tik mūsų įstaigos surinktus duomenis. Dirbame penkiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. Per metus padedame apie 100 nukentėjusių žmonių.
Bet čia tik labai nedidelis skaičius, ledkalnio viršūnė. Kol neturėsime vieningos sistemos, kaip galėtume prieiti prie aukų ir joms padėti, tol problemos apimtys bus nežinomos.
– Kokio amžiaus žmonės tampa prekybos žmonėmis aukomis?
– Amžius svyruoja gana plačiame intervale. Jauniausia prekybos žmonėmis auka, kuriai teko padėti buvo vos 12 metų mergaitė, o vyriausia moteris – 43 metų moteris. Ilgą laiką, pagrindinis kontingentas, kuriam teko teikti pagalbą buvo moterys ir vaikai, kurie buvo išnaudojami sekso pramonėje. Tačiau paskutiniu metu daugėja vyrų ir nepilnamečių berniukų, kurie buvo išvežti priverstiniam darbui, vagystėms, plėšimams.
– Kokie yra iš prekiautojų žmonėmis pinklių išgelbėtų žmonių likimai?
– Iš tikrųjų sunku daryti apibendrinimus, nes kiekviena situacija yra kitokia. Taip, vieniems pavyksta sugrįžti į normalų gyvenimą, kitiems, deja, nelabai. Tai priklauso nuo labai daug faktorių. Jaunesni žmonės yra labiau traumuojami, todėl padėti jiems būna itin sunku.
Viena iš skaudžiausių prekybos žmonėmis krypčių – nepilnamečių išvežimas į užsienį. Vėliau dažniausiai jie išnaudojami vagystėms iš prekybos centrų ar plėšimams turistų pamėgtose vietose.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė teigia, kad daugiausia išnaudojami vaikai, kurie priklauso socialinių įgūdžių neturinčioms šeimoms.
– Ar sunku iš Lietuvos teritorijos išvežti nepilnametį asmenį? – balsas.lt paklausė O. Tarvydienės.
– Noriu pabrėžti, kad dažniausiai išvežami vaikai, kurie priklauso socialinės rizikos šeimų grupei. Daugeliu atvejų jie išvežami turėdami nerūpestingų tėvų palaiminimą. Iš tikrųjų prekybos žmonėmis organizatoriai suvilioja tokias šeimas įvairiais pažadais, pasinaudoja jų pažeidžiamumu. Per pastaruosius keturis mėnesius susidūrėme su keliais atvejais, kai vaikai į užsienį išvyko su asocialių tėvų leidimu ir buvo ten sulaikyti dėl įvairių nusikaltimų. Tiesa, galime pasidžiaugti, kad vaikų seksualinio išnaudojimo užsienyje atvejų neturime užregistravę. Dažniausiai vaikai išnaudojami vagystėms.
– Ar galima teigti, kad jūsų minimos asocialios šeimos praktiškai parduoda savo vaikus?
– Dauguma tokių šeimų atstovų net nesupranta, ką jie daro. Turime vieną išskirtinį regioną Lietuvoje, iš kurio į užsienį vagiliuoti išvežama daugiausia nepilnamečių. Praktiškai visi atvejai, kurie buvo susiję su vaikų pervežimu užregistruoti Tauragėje.
Blogiausia, kad kartais yra pastebimas palankus visuomenės požiūris į tokius dalykus. Vaikų išvežimas į užsienį kartais net nėra laikoma nusikaltimu. Tikrai būna taip, kad nepilnamečiui grįžus iš užsienio, kai šis nepateko vietos pareigūnams į rankas, viskas yra pristatoma kaip sėkmės istorija. Reikia keisti tokį visuomenės požiūrį. Tokie dalykai neturi būti vertinami palankiai. Reikia aiškiai pasakyti, kad vaikai daro nusikaltimus. Labai svarbu aiškiai suvokti, kad tokių dalykų niekas netoleruos.
– Kaip manote, kodėl būtent Tauragė tapo tokiu neigiamu pavyzdžiu bendrame Lietuvos kontekste?
– Sunku pasakyti. Tiesiog pasitaikė vienas kitas „sėkmingas“ atvejis ir pamažu viskas nusistovėjo. Jei būtų buvęs griežtas požiūris į šią problemą, tai prekybos žmonėmis organizatoriai taip nedarytų. Šiuo atveju, nusikaltėliai nebijo būti sučiupti. Jie jaučiasi visiškai nebaudžiami.
– Kas trukdo sėkmingai spręsti prekybos žmonėmis problemų?
– Prekybos žmonėmis aukos dažniausiai nebūna tie gražūs paveikslai. Tai žmonės, kurie būna patyrę tam tikrų išgyvenimų, yra padarę įvairių klaidų gyvenime. Jeigu kalbėtume apie vaikus, t.y. tie, kurie būna apsivogę Lietuvoje, pabuvoję socializacijos centruose. Apskritai, kartais į tokius vaikus žiūrima ne kaip į aukas, o kaip į pažeidėjus. Neigiamas pareigūnų požiūris – bloga praktika. Toks požiūris pakerta jauno žmogaus pasitikėjimą savimi. Žmogaus, kuris kartais yra priverstas vagiliauti, kad galėtų išgyventi.
Audrius Bareišis
Publikuota 2013 m. balandžio 22 d. www.balsas.lt