Nuo įvairių prekybos žmonėmis formų nukenčia vis daugiau žmonių: moterys parduodamos į prostituciją, vyrai išvežami priverstiniams darbams, vaikai – vagiliauti. O ką veikia atsakingos valstybės institucijos? Užuot pasirūpinusios realia parama šių nusikaltimų aukoms ir jų apsauga, jos mojuoja popieriniais planais.
Rugpjūčio pabaigoje vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas patvirtino Kovos su prekyba žmonėmis 2017-2019 m. veiksmų planą. Ar užkirs šis planas kelią naujiems nusikaltimams?
Veiksmų plane deklaruojami 4 pagrindiniai uždaviniai: stiprinti kovos su prekyba žmonėmis koordinavimą, prekybos žmonėmis prevenciją, gerinti ikiteisminio tyrimo procesus, teikti pagalbą nukentėjusiems ir turintiems didelę riziką nukentėti nuo prekybos žmonėmis asmenims, tobulinti valstybės institucijų ir įstaigų darbuotojų, kuriems gali tekti bendrauti su prekybos žmonėmis aukomis, gebėjimus atlikti šią funkciją. Savivaldybėse planuojama sudaryti kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo grupes. Be to, numatoma plėtoti Šv.Mortos grupės – jungtinės policijos ir Bažnyčios iniciatyvos, sutelktos kovai su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergove – veiklą, dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse šios grupės priemonėse.
Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė „Vakaro žinioms“ sakė, kad ministerijos parengtas planas – labai abstraktus ir nesukeliantis didelių nepatogumų prekeiviams žmonėmis. „Paskaičius šį planą galima susidaryti įspūdį, kad Lietuva tik vakar ar šiandien pradėjo mąstyti, ką daryti kovojant su prekyba žmonėmis, – vertino K.Mišinienė. – Mes laukėme plano, kuris padėtų kovoti su prekyba žmonėmis, o ne tokio, kuris būtų sukurtas vien tam, kad Briuseliui būtų galima pasigirti, kad Lietuva jau turi tokį planą.“
Ko labiausiai pasigenda nevyriausybinių organizacijų atstovai šiame plane? K.Mišinienės įsitikinimu, planas stokoja dėmesio pačiam pagrindiniam prekybos žmonėmis sraigteliui – nukentėjusiajam – bei jo poreikių tenkinimui: „Planas suręstas tarsi apsimetant, kad kovojant su prekyba žmonėmis mūsų šalyje nėra jokių įsisenėjusių skaudulių. Deja, tie skauduliai niekur nedingę – tai ir bendradarbiaujančių su teisėsauga asmenų apsauga, ir nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis bei liudininkų apsauga… Plane visiškai nieko nekalbama apie nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis vaikų problemą, kuri Lietuvoje dabar yra pati aktualiausia. Šiandien ji visiškai neišspręsta, nėra jokios sistemos, ką su šitais vaikais daryti, kur juos slėpti, kaip juos palaikyti, kaip juos integruoti į visuomenę. Neišspręsta ir pagalbos sistema nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems vyrams. Svarstant, kur saugiai apgyvendinti nuo prekybos žmonėmis nukentėjusį vyrą, Lietuvos valstybė šiandien jam teišgalėtų pasiūlyti apsistoti Nakvynės namuose.“
Anot K.Mišinienės, valdininkams derėtų pasigilinti, kas šiandien labiau apsimoka prekybos žmonėmis aukai – aktyviai bendradarbiauti su teisėsauga ar nebendradarbiauti. „Jei valdininkai sugebėtų atsakyti į šitą klausimą, jie suvoktų, kodėl tiek daug nukentėjusiųjų nenori duoti parodymus, kodėl keičia parodymus, kodėl prekeiviai žmonėmis vis tobulėja ir randa vis naujas nišas, – svarstė K.Mišinienė. – Valstybėje šiandien neegzistuoja jokie svertai, kurie žmogų skatintų bendradarbiauti ir padėti teisėsaugai. Mes, nevyriausybininkai, esame tie, kurie išaiškina žmonėms bendradarbiavimo su teisėsauga reikalingumą bei svarbą. Tačiau kasmet skaudžiai nusiviliame, kad valstybė šį klausimą palieka vien mums ir nukentėjusiesiems. Apmokėjimas už advokato paslaugas, aukos apgyvendinimo klausimas, visų nukentėjusiojo teisių įgyvendinimas paliktas nevyriausybinių organizacijų valiai. Tokia valdžios pozicija nėra teisinga.“
Kokius kryžiaus kelius šiandien tenka įveikti prekybos žmonėmis aukai, pasiryžusiai pasodinti nusikaltėlius į teisiamųjų suolą? Pasak K.Mišinienės, Lietuva apie nukentėjusįjį pradeda galvoti tik tada, kai jis čia sugrįžta. O kaip žmogus gali grįžti, jei jo iš vergovės niekas nepaleidžia? Belieka laukti, kol tokį žmogų reido metu išvaduos policija ar jam kokiu nors būdu pavyks kreiptis pagalbos į ambasadą. „Grįžusios į Lietuvą aukos iš tiesų laukia tikri kryžiaus keliai, – sakė K.Mišinienė. – Pirmiausia, auka turi labai gerai išmanyti Lietuvos socialinę sistemą, susirasti nevyriausybinę organizaciją, kuri pasiūlys pagalbą. Gerai, jei auka gyvena didmiestyje, kur informacija prieinama lengviau. Jei auka yra iš mažo miestelio ar kaimelio, ji greičiausiai net nebus girdėjusi apie galinčias padėti organizacijas, o vietos tarnybomis nelabai pasitikės. Pavyzdžiui, nepilnametei prekybos žmonėmis aukai šiandien būtų labai sunkus uždavinys gauti saugią pastogę, kvalifikuotą teisinę pagalbą, psichologą ir socialinę paramą, kuri padėtų iškęsti ilgus metus trunkantį ikiteisminį tyrimą ir teismo procesą.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2016-09-18, http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/prekybos_zmonemis_aukos_pasmerktos_bijoti/,coments.1#komentarai