Įvairios socialinės, finansinės, psichologinės problemos šeimoje – jau nebe naujiena. Turime visą galybę specialistų, kurie padeda žmonėms susitvarkyti su kylančiomiais sunkumais. Visgi dažnu atveju sprendžiamos įvairių įvykių pasekmės – destruktyvus elgesys, priklausomybės, nusikaltimai. Prekyba žmonėmis – ne išimtis, tai yra „nematoma“ problema Lietuvoje, kuria susirūpinama, kai nelaimė jau įvyksta.
Nauja pradžia vilties nedavė
Simas užaugo kaime, 13 asmenų šeimoje, dėl prastos priežiūros ir nepasiturinčių tėvų, dalis atžalų vaikystę praleido vaikų globos namuose, kita dalis – su tėvais, kurie dėl priklausomybių negebėjo pasirūpinti nei vienu savo vaiku. Palaikymo ir supratimo sulaukė tik iš „netinkamų“ draugų, nuo mažumės pradėjo sekti vieninteliu pavyzdžiu, kurį matė – savo tėvų. Ilgus metus sukdamasis gatvėje, alkoholį keitė narkotikais, pinigų stygių kompensuojant vagystėmis bei kitais nusikaltimais, kurie padėjo išgyventi. Iš vaikystės draugo sulaukęs darbo pasiūlymo Simas nesudvejojo, kadangi tokio gyvenimo be namų, pinigų, šeimos palaikymo nebuvo sunku atsisakyti, tikėjosi, kad galės viską pradėti nuo pradžių, kitaip – teisingai.
Dar nepilnametis Simas išvyko į Jungtinę Karalystę dirbti statybose. Deja, vos 16 metų sulaukęs vaikinas nesuabejojo vaikystės draugo kvietimu, jam nepasirodė įtartina toks nesavanaudiškas pasiūlymas, juk visgi norisi tikėti, kad geri žmonės egzistuoja. Jungtinėje Karalystėje Simo laukė apgaulė – vaikystės draugas jį pardavė nusikaltėliams, kurie vaikiną išnaudojo narkotikų platinimui. Atvykusiam nepilnamečiui, naiviai pasitikėjusiam draugu, nemokančiam kalbos, neturinčiam kur eiti – nebuvo kitos išeities, tik paklusti. Jam buvo prigrasinta, prieš jį buvo naudojamas ne tik psichologinis spaudimas, bet ir fizinis smurtas, kumščiu į pilvą gaudavo profilaktiškai beveik kasdien, kad nekiltų minčių apie pabėgimą.
Lietuvoje Simo nepasigedo nei tėvai, nei šeimą lankantys socialiniai darbuotojai, ar mokyklos, kurią lankė, mokytojai, šie vaikino dingimai jiems pasirodė įprasti.
Tokių vaikų, kaip Simas, Lietuvoje netrūksta, neprižiūrėtų, nemylėtų, kuriems dingus – neskubama pranešti teisėsaugai, arba pranešama tik dėl to, kad reikia, tačiau nesistebima, kai jie vis dingsta, vis bėga iš namų. Dėl nepatenkinamo elgesio, kai su tokiais vaikais nėra galimybės „susitvarkyti“, randama išeitis – jie išsiunčiami į socializacijos centrą. Visgi, net ir pasitaisius vaiko elgesiui, jis grįžta į tą pačią aplinką iš kurios buvo atvežtas – ar tokiomis auklėjimo priemonėmis, kai nesigilinama į priežastis, galima pasiekti realų rezultatą?
Toks pats kaip tėvai
Ramūnas užaugęs kaime vakarų Lietuvoje, 11 asmenų šeimoje, abu tėvai gyvenantys iš socialinių pašalpų, sukūrę po antrą šeimą. Jis, kaip vyriausias vaikas šeimoje, jautė atsakomybę visus ginti ir apsaugoti. Vaikai keliavo po vaikų globos namus, globėjų šeimas, giminaičius, tėvų blaivių beveik nematė. Broliai ir seserys anksti pakėlė sparnus sukurti savo šeimas, išvykti į užsienį, Ramūnas – ne išimtis.
Kaimynas pasiūlė vykti kartu, tad jaunas vaikinas iš karto sutiko. Kad užsienio šalyje reikės vykdyti vagystes jis sužinojęs tik atvykęs. Pasirinkimo neturėjo, sulaukė grasinimų, pats Ramūnas nukentėti nebijojo, bet siekė apsaugoti jaunesnius brolius bei seseris, o ir žadėtas atlygis viliojo. Niekas tuo metu jam nepasakė, kad jį pardavė prekeiviams žmonėmis ir jis ne tik turintis atidirbti sumokėtą sumą, bet skola už jo atvykimą nei kiek nemažėjusi staiga pradės augti. Kaip galima buvo ir tikėtis, jokių žadėtų pinigų vaikinas negavo, nelegalaus darbo ir išvykų į skirtingas Europos valstybes tik daugėjo. Vietos laisvam pasirinkimui ir atsisakymui čia neliko.
Nei šeima, nei lankančios tarnybos vaikino išvykomis nesidomėjo. Jaunas vaikinas tapo tarsi niekam nereikalingas. Grįžus į Lietuvą, Ramūnas bandydavo sakyti, kad nenori vykti į užsienio šalis, nenori daryti nusikaltimų, tačiau sulaukdavo grasininų ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai. Netrukus, šie pradėjo žerti kaltinimus, kad vaikinas amžinai prisidirba, gali nors ir numirti, niekam jo bėdos neįdomios. Įvairūs specialistai su kuriais susidurdavo Ramūnas, visi kaip vienas sakydavo – to ir buvo galima tikėtis – esi toks pats kaip tavo tėvai. Nei vienas nesidomėjo tikrosiomis priežastimis…
Nerado savo vietos
Urtė – mergina iš miestelio vakarų Lietuvoje, užaugusi šeimoje su vyresniu broliu. Mergaitė nuo mažens buvo labai aktyvi, prastos sveikatos tėvai negalėjo tinkamai ja pasirūpinti, tad močiutė, kuri siekdama geriausio mergaitei, išsiuntė ją mokytis į internatinę mokyklą, o savaitgaliais laukdavo iškepusi naminių spurgų.
Mokykloje gyvenimas virte virė – vakarais po pamokų kartu su draugėmis Urtė vykdavo susitikti su vaikinais, vienos tokios išvykos metu buvo išprievartauta dviejų gerokai vyresnių vaikinų. Mokyklos socialinė pedagogė padėjo kreipiantis į policiją, nusikaltėliai gavo laisvės atėmimo bausmes. Mergina kelis metus lankėsi pas mokyklos psichologę. Tačiau taip norėtos šilumos ir palaikymo iš tėvų nesulaukė. Vienintelė turėta paguoda – močiutė, neužilgo mirė. Tad mergina daugiau laiko pradėjo leisti su draugais, nors pamokų neapleido, baigė 12 klasių. Tiesa, paskutinius mokslo metus pabaigė tardymo izoliatoriuje.
Kaip ji pati pasakoja, tada dar norėjo mokytis, kažko pasiekti gyvenime, įrodyti visiems, kad gali tai padaryti. Bet patekusi į netinkamų draugų kompaniją pasuko kitu keliu – ėmė vogti iš pasiturinčių žmonių namų. Nepatyrusių paauglių grupelę pareigūnams buvo nesunku pagauti ir suimti. Netrukus po to gaisre žuvo Urtės tėvai. Liko viena su priklausomu nuo narkotikų broliu, taipogi pasukusiu vagysčių keliu. Mergina, neturėdama jokio pagrindo po kojomis, gyveno gatvėje, vis prisiglausdama kurio tai draugo namuose.
Mažai mačiusi, Urtė net nebuvusi išvykusi toliau miesto ribų, netikėtai sulaukė pasiūlymo apsilankyti vienoje iš Skandinavijos šalių, pakeliauti, pamatyti pasaulį. Mergina neabejodama sutiko. Tiesa, šalies nepamatė, turėjo tvarkyti namus užmiestyje, gaminti valgyti, skalbti, prižiūrėti aplinką. Atlygio už tai mergina negavo, dirbo kaip pati sako, už maistą. Nors sąlygos ir ne pačios geriausios, Urtė nesiskundė – namie jos niekas nelaukė.
——————-
Sudėtinga vaikystė, patirtos traumos, šeimos atstūmimas, nesulauktas palaikymas pakeičia mūsų suvokimą apie šeimos vaizdinį. Tampa sudėtinga atskirti gerą nuo blogo, patikimą draugą nuo nusikaltėlio, kuris kaip vergą lengvai parduoda kiekvieną patiklųjį.
Prekybos žmonėmis statistika Lietuvoje neramina, fiksuojami tik bendradarbiaujantys su teisėsauga atvejai. Kiek dar tokių grįžusių niekur nesikreipė, nes bijojo pasmerkimo, sulaukė grąsinimų ar iki šiol nėra išsivadavę iš nusikaltėlių gniaužtų. Visgi darbas tik su nusikaltimų pasekmėmis negali užkirsti kelio naujų aukų verbavimui . Vienintelė išeitis – kuo anksčiau pastebėti šeimose kylančius sunkumus, neatideliotinai padėti juos spręsti.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) yra nevyriausybinė organizacija, kuri teikia psichologinę, socialinę, teisinę reikalingą pagalbą Lietuvos piliečiams bei imigrantams Lietuvoje, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos, darbinio išnaudojimo ir kt. Kasmet šis centras Lietuvoje padeda daugiau nei 300 įvairų išnaudojimą patyrusių asmenų.
Dėmesio! Visą parą veikia mūsų programos SOS numeris +370 679 61617. Šiuo numeriu skambinti mums kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2021-08-29, http://budas.lt/aktuali-informacija/44934-prekyba-zmonemis-salia-musu