Ar 2018 metais mes vis dar turime kalbėti apie prekybą žmonėmis? Lietuvoje? Deja, taip. Prekyba moterimis, vaikais ir vyrais šiame technologijų pergalės amžiuje mūsų laisvoje šalyje tebėra „patrauklus” pajamų šaltinis tiek pavieniams nusikaltėliams, tiek organizuotoms grupuotėms. Aukų skaičius nemažėja, nes vyksta nuolatinė paieška naujų, pelningų nišų: jei kurį laiką mažėja moterų srautai į prostituciją, tuoj suaktyvėja jaunuolių verbavimas į gaujas, kurios mobiliai juda po visą Europą ir vagia, plėšia, nuvarinėja mašinas, perveža ir prekiauja narkotikais.
Devyniolikmečio Andriaus pasakojimas : „Aš iš vaikų namų. Tuo metu neturėjau darbo, kur gyventi. Vienas draugas man sakė: „Ko tu čia vargsit… Yra geras darbas statybose Airijoje, netingėsi – užsidirbsi“. Aišku, sutikau, nenorėjau daug klausinėti. Vos atvykus paėmė mano pasą, apgyvendino kažkokiame name. Klausiu, kada pradėsiu dirbti, o jie pradėjo juoktis: „ Dirbsi – milteliais klientus aprūpinsi.“ Labai nenorėjau, bet ir bijojau jų, nes mačiau, kaip susidorodavo su neklusniais. Gyvenau kaip gyvulys, nuolat bastydavausi po gatves, parkus, turėjau meluoti policijai, vogti maistą, mane dažnai sumušdavo, jei mažai tų paketėlių parduodavau. Meldžiausi, kad mane suimtų ir visam tam ateitų galas”.
Prekeiviai žmonėmis paprastai ieško aukų iš socialinės rizikos šeimų, tarp paauglių ir suaugusių, kurie yra pažeidžiami. Tai – vienišos motinos, globos įstaigų auklėtiniai, asmenys, turintys priklausomybių. Nusikaltėliams yra svarbu, kad tokiems žmonėms dingus, niekas jų neieškotų, kad pareigūnai ir socialinės tarnybos mažiau pasitikėtų nukentėjusiųjų pasakojimais. Aukų baimė prabilti ir bendruomenės abejingumas – geriausi prekeivių žmonėmis sąjungininkai.
Per 2017 metus mūsų Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras padėjo 383 asmenims, iš kurių 116 buvo nepilnamečiai. Teikėme socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą, saugų prieglobstį, pasiryžusius bendradarbiauti su teisėsauga lydėjome viso ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu. Džiaugiamės, kad ne viena auka, kuri beširdžių išnaudotojų buvo žlugdyta, niekinta, nurašyta, rado savo vietą gyvenime: grįžo į mokyklos suolą, įgijo profesiją, susirado darbą, susigrąžino vaikus. Tačiau tai yra ilgas ir sunkus kelias, paprastai reikia ne mėnesių, o metų, kad žmogus atgautų prarastą savigarbą, išgytų dvasinės žaizdos.
Kviečiame Utenos bendruomenę susitelkti, nepalikti aukų ir jų artimųjų vienų – prekybos žmonėmis nusikaltimai paliečia mus visus. Negalime atsiriboti, kai brolį ar sesę parduoda seksualiniam išnaudojimui, vergiškam darbui, nusikaltimams vykdyti, fiktyvioms santuokoms.
Be nevyriausybininkų pastangų, reikalingas ir vietos valdžios indėlis: savivaldybėje įsteigta specialistų darbo grupė galėtų koordinuoti pagalbos ir prevencijos žingsnius, rinkti ir platinti informaciją. Daugybę metų lieka neišspręstas adekvačios pagalbos teikėjų klausimas. Kur šiandien nukentėjęs Utenos regiono gyventojas galėtų saugiai kreiptis pagalbos, patarimo?.. Kalba sukasi ne tik apie guolį nakvynės namuose ar sriubos lėkštę, bet ir apie visą kompleksą profesionalių paslaugų, kurios padėtų nukentėjusiems asmenims atsitiesti, o prekeiviai žmonėmis būtų patraukti atsakomybėn.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Kristina Mišinienė.
Publikuota: 2018m. rugpjūčio 1d., laikraštis „Utenos diena” .