Prekybos žmonėmis aukos gyvena ne kažkur Afrikoje, Azijoje ar tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet greta mūsų, tik jos neatpažįstamos, nes aplinkiniai nesugeba ar baiminasi, kad įsikišę patys nenukentėtų. O nukentėjusieji neretai nesuvokia tapę aukomis, nes išnaudojimo formos kinta, Joniškyje surengtame forume sakė Lietuvos „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė.
Jos teiginius šokiruojamai iliustravo Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės pateiktas atvejis, kada globos namų darbuotojai norėjo, jog nepilnametė sutrikusio intelekto mergina, užuot jai realiai padėjus, greičiau būtų emancipuota, nes kėlė daug problemų.
Specialistę šokiravo globos įstaigos požiūris
Prieš metus pradėjusi dirbti Joniškio vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausioji specialistė Donata Ulvydaitė pirmąjį darbo mėnesį patyrė netikėtą išbandymą.
Ji buvo pakviesta į globos įstaigą pasikalbėti dėl vienos sutrikusio intelekto nepilnametės mergaitės. Darbuotoja buvo tikra, kad prašoma profesionalios pagalbos, kaip su minėta paaugle dirbti, tačiau nuvykus skambėjo visai kita tema: kokios galimybės spręsti pagreitintą paauglės emancipaciją, tai yra – teisinį jos pripažinimą visiškai veiksnia ir atsakinga už savo gyvenimą, nes ji kelia daug problemų, nuolat bėgdama iš įstaigos pas gerokai vyresnius vaikinus ar suaugusius vyrus.
„Požiūris mane šokiravo. Atsakiau, kad net tokios kalbos negali būti. Globos institucija yra atsakinga už nepilnametę mergaitę. Jei reikia, turėtų už rankos vedžioti į mokyklą ir atgal,“ – teigė D. Ulvydaitė, pastebėjusi, kad trūksta kvalifikuotų darbuotojų, kurie suprastų, kas yra protinis atsilikimas ar kada asmuo negali iki galo suvokti savo pasirinkimo.
Kalbantis paaiškėjo, kad net ne visada būdavo pranešama policijai apie pabėgusią paauglę, nes esą pareigūnai pykdavo. Surasta mergina tvirtindavo su vyrais turėjusi intymių santykių savo noru. Į ją nežiūrėta kaip į auką.
Įtarimai dėl verbavimo prostitucijai
„Mes žinome kelias nepilnametes merginas iš socialinės rizikos šeimų, gyvenančias su suaugusiais partneriais. Socialiai nebrandžios paauglės paperkamos nupirkus telefoną, gražesnį megztinį, batukus. O jų tėvai net džiaugiasi, nes tie vyrai atveža maisto šeimai arba bent jau nereikia maitinti papildomai dar vienos burnos. Tačiau kelia abejonių tokių vaikinų sumetimai: ar tai meilė, ar noras tenkinti lytinius poreikius,“ – pasakojo D. Ulvydaitė.
Ji pateikė dar vieną pavyzdį, kada jauna, protinį atsilikimą turinti mergina pagimdė kūdikį, kuris buvo laikinai paimtas į globos įstaigą. Bandyta ugdyti jos motinystės įgūdžius. Bet išvykus mokytis Vaiko teisių apsaugos tarnybą pasiekė raštas, kad mergina gyvena Šiauliuose pas kažkokį draugą, tad jos bylą derėtų persiųsti Šiauliams.
Atkakli Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė nenumojo ranka, išsiaiškino, kur, su kuo mergina gyvena. Tai, ką ji pamatė, sukėlė rimtų įtarimų, kad 18-metė gali būti verbuojama vykti į užsienį neaiškiai veiklai, greičiausiai – prostitucijai.
Visa apimanti baimės atmosfera
Lietuvos „Carito“ programos vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad pagalbą prostitucijos ir kitoms prekybos žmonėmis aukoms jų organizacija teikia jau 16 metų, bet srautas nesibaigia.
Išnaudojimo formos keičiasi. Jei anksčiau išskirtinai būdavo vežamos merginos, dabar – ir vyrai, vaikinai, vaikai. Jie gabena narkotikus skrandžiuose iš Pietų Amerikos šalių, vagiliauja parduotuvėse, netgi dalyvauja kovose, uždaryti į narvus – atrodytų, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.
„Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, jog auka beveik niekada pati neateis skųstis. Ir ypač baisu girdėti, kai socialiniai darbuotojai bijo užpildyti prekybos žmonėmis identifikavimo korteles, pranešti apie įtarimus policijai, nes mano, kad nukentės patys. Tauragėje socialiniai darbuotojai pasakojo žinantys, kad jaunuoliai išvežami į užsienį vogti parduotuvėse, bet pavojinga kalbėti, nes verbuotojai gyvena tame pačiame mieste. Bet jei socialiniams darbuotojams baisu, reikia tik įsivaizduoti, kaip siaubinga pačioms aukoms bandyti prabilti, teisme akistatoje su nusikaltėliu liudyti“, – visa apimančią baimės atmosferą iliustravo „Carito“ programos vadovė.
Ją stebina, kad soacialiniai darbuotojai dažnai nesulaukia palaikymo iš savo vadovų.
Gundo gero gyvenimo pažadais
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Saulius Skeiverys pastebėjo, kad jaunus vaikinus verbuoti nusikaltimams užsienyje gana paprasta.
Organizatoriai pasirenka girtaujančių, socialiai neatsakingų šeimų vaikus, atvažiuoja gerais automobiliais, pradeda pasakoti: „Žiūrėk, ir tu gali gerai užsidirbti gyvenimui.“
Tokios perspektyvos sugundo, o vėliau jaunuoliai net ir nesuvokia esantys aukos, nenori bendradarbiauti su policija, nes verbuotojai jiems skiria tam tikrą užmokestį.
Pasak S. Skeiverio, neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo istorija, kaip nusikaltėliai veždavo žmones į Angliją, kur atidarydavo jų vardu sąskaitas ir sutvarkydavo dokumentus pašalpoms gauti. O tada pargabendavo juos atgal ir sumokėdavo 200 eurų, tuo tarpu patys metus už kiekvieną pasiimdami šimtus svarų. (“Šiaulių kraštas“, „Anglija pašalpas dalijo Lietuvos nusikaltėliams“, 2016 10 04).
Vežami žmonės ilgai vengė teikti parodymus pareigūnams, nes manė, kad patys atsisės į teisiamųjų suolą.
„Mūsų įstatymai neskirsto – sutiko ar nesutiko auka būti išvežta, vis tiek ji laikoma pažeidžiamu asmeniu, kuriuo nusikaltėliai pasinaudojo,“ – konstatavo policijos pareigūnas.
Per didelis socialinių darbuotojų krūvis
Joniškio rajono savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Laima Klemienė akcentavo, kad socialiniai darbuotojai kartais tikrai negali atpažinti prekybos žmonėmis aukų, kol jie nepasisako, nes pernelyg platus šių specialistų darbo laukas.
Ji informavo, kad rajone nepalanki demografinė situacija: daugiau žmonių miršta nei gimsta, praėjusiais metais emigravo 500, o atvyko gyventi tik 200 asmenų. Nors socialinės paramos gavėjų mažėja, tai nereiškia, kad žmonės geriau gyvena. O ir skiriama socialinė parama yra labai maža – vos 102 eurai asmeniui, bet skaičiuojant pagal nustatytą formulę, kiekvienas kitas šeimos narys gauna dar mažiau.
Konferencijoje konstatuota, kad būtina sujungti visų institucijų jėgas padedant aukoms, kad svarbu kreiptis, informuoti policiją bent jau telefonu 112.
Anot Joniškio policijos komisariato viršininko Gintauto Narušio, geriau sužinoti „pletkus“ ir juos patikrinti nei aiškintis jau įvykusią skaudžią istoriją.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2016-10-27, http://kelmes.krastas.lt/?data=2016-11-15&rub_raj=1140535316&id=1477495776&pried=2016-10-27