Tokia išvada peršasi, įsigilinus į valstybinio audito ataskaitą „Prekyba žmonėmis – prevencija ir pagalba nusikaltimo aukoms“. Tai, kas iki šiol nuveikta kovoje su prekyba žmonėmis: išaiškinti ir nuteisti prekeiviai žmonėmis, suteikta pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, įvykdytos ir vykdomos prevencinės priemonės – visa tai tik savo darbui atsidavusių kai kurių šalies apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų kriminalistų, kai kurių apygardų prokurorų ir nevyriausybinių organizacijų nuopelnas.
Jokių pokyčių
Kaip savo pranešime rašo atlikusi auditą LR Valstybės kontrolės tarnyba, Europolo duomenimis, Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 000 žmonių. Kokie prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra. Žmonės parduodami seksualiniam išnaudojimui, priverstiniam darbui ir paslaugoms, organų donorystei, nusikaltimams daryti, elgetauti ir pan. Atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų, tokių kaip fiktyvios vedybos, nepilnamečių išnaudojimas nelegalioms kovoms, moterų išnaudojimas surogatinei motinystei. Tačiau žmonės ne visais atvejais supranta, kad tapo prekybos žmonėmis auka, todėl ne visada kreipiasi pagalbos, be to, dažnai nežino, kur kreiptis, nemano, kad kas nors gali padėti, nes neretai juos išnaudojusių asmenų yra smarkiai įbauginti.
Tad siekiant stiprinti kovą su prekyba žmonėmis, būtina atskleisti ne tik jau įvykdytus nusikaltimus, bet ne mažiau svarbu vykdyti ir veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevenciją, užtikrinti kompleksinės pagalbos nukentėjusiesiems teikimą. Apie tai valstybės auditoriai pasisakė dar 2005 metais.
Tačiau šiais metais – po 10 metų – Valstybės kontrolei pakartotinai atlikus kovos su prekyba žmonėmis auditą, buvo konstatuota, kad iki šiol nebaigtos spręsti esminės kovos su prekyba žmonėmis organizavimo problemos: nesukurta veiksminga prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės subjektų sistema; nenustatyta, kokiomis kryptimis turėtų būti plėtojama prekybos prevencija, o ir vykdoma ji nepakankamai koordinuotai; esama pagalbos teikimo sistema neužtikrina, kad visoms prekybos žmonėmis aukoms būtų suteikta reikiama pagalba; tinkamai nepasirengta atpažinti šio nusikaltimo aukas; nepakankamai reglamentuotas pagalbos teikimo organizavimas.
Problemų nėra?
Iki šiol taip niekas ir nežino, kokios institucijos turėtų dalyvauti stiprinant kovą su prekyba žmonėmis. Prieš trejetą metų Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į 27 institucijas su prašymu pateikti priemones tarpinstituciniame veiklos plane numatytiems tikslams įgyvendinti, tačiau priemonę vykdyti prekybos žmonėmis nusikaltimų prevenciją pasiūlė tik viena – Policijos departamentas.
Iki šiol, liaudiškai tariant, kairė nežino, ką daro dešinė, nes neužtikrintas tinkamas valstybės, savivaldybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, veikiančių prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės srityje, bendradarbiavimas. Šešiose šalies savivaldybėse yra sukurtos prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinacinės darbo grupės, tačiau net keturios iš jų jokios veiklos nevykdo! 2011–2014 metais daugiau nei pusė savivaldybių nevykdė jokių prekybos žmonėmis prevencijos priemonių, nes neturėjo informacijos apie prekybos žmonėmis nusikalstamumo statistiką, grėsmes ir rizikas, kitų institucijų vykdomas prevencijos priemones savivaldybės teritorijoje. Pvz., Tauragės rajono savivaldybėje darbo grupė sudaryta 2008 metais, tačiau nė karto neposėdžiavo – mat neturėjo informacijos apie prekybos žmonėmis statistiką, todėl buvo manoma, kad tokios problemos savivaldybėje nėra!
O pagal policijos pateiktus duomenis, Tauragės apskrityje 2013–2014 metais net 17 asmenų buvo pripažinti nukentėjusiaisiais nuo prekeivių žmonėmis.
Gelbėja tik „Caritas“
Nei įstatymu, nei Vyriausybės nutarimu nėra reglamentuota, kaip turėtų būti organizuojamas pagalbos teikimas identifikavus prekybos žmonėmis auką.
Atliekant auditą buvo apklausti 10 apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų (VPK), kurie tirdami bylas susiduria su prekeivių aukomis ir nustatyta, kad ne visi komisariatai žinojo, kurios organizacijos jų aptarnaujamoje teritorijoje teikia pagalbą tokiems žmonėmis. Visi jų žinojo tik vieną – Lietuvos „Caritas“, kurio darbuotojai deda daug pastangų ir visais įmanomais būdais stengiasi bendradarbiauti su apskričių VPK ir su ikiteisminius tyrimus kontroliuojančiais prokurorais, su vaikų teisių apsaugos bei kitomis tarnybomis.
Buvo peržiūrėtos 92 baudžiamosios bylos, kuriose nukentėjusiesiems pagelbėjo Lietuvos „Caritas“: 78 aukoms „Carito“ specialistai teikė įvairias konsultacijas, 64 – tarpininkavo surandant būstą ir darbą; 12 – suteikė laikiną prieglobstį; 58 – psichologinę pagalbą; 35 – materialinę, 15 – medicininę, o 35 – samdė advokatus ir teikė kitą teisinę pagalbą.
Auditoriai pabrėžė, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad prieš baudžiamąjį procesą, jo metu ir atitinkamą laikotarpį po jo aukoms būtų teikiama pagalba ir parama. Kad auka būtų pasirengusi dalyvauti baudžiamajame procese, svarbi tinkama teisinė ir psichologinė pagalba, nes taip užtikrinamas nukentėjusiojo dalyvavimas baudžiamajame procese, padedama nustatyti nusikaltimus įvykdžiusius asmenis. Peržiūrėjus bylas buvo nustatyta, kad tik mažiau nei pusei asmenų (95 asmenims iš 195) buvo teikiama teisinė pagalba. Nukentėjusiųjų atstovavimo baudžiamuosiuose ir civiliniuose procesuose pagalbą teikė tik dvi iš penkių nevyriausybinių organizacijų (NVO) – Lietuvos „Caritas“ ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras.
Nevienodi kriterijai
Dar viena opi problema – iki šiol tinkamai nepasirengta identifikuoti prekybos žmonėmis aukas. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis identifikavimo kriterijai neužtikrino, kad policijos įstaigos ir institucijos, patvirtinusios minėtus kriterijus, vienodai vertintų, nuo kokių nusikalstamų veikų nukentėję asmenys laikytini prekybos žmonėmis aukomis. Dalis (86 proc. savivaldybių ir 67 proc. valstybės) institucijų, kurių darbuotojams gali tekti tiesiogiai bendrauti su asmenimis, galėjusiais nukentėti nuo prekybos žmonėmis, net neturi patvirtintų identifikavimo kriterijų. Darbuotojams trūksta įgūdžių, kaip atpažinti prekybos žmonėmis aukas, tačiau tokio pobūdžio mokymų vykdyta nebuvo.
O identifikavimo kriterijus nevienodai traktuojant, nežinomas tikslus prekybos žmonėmis nusikaltimų mastas ir kyla rizika, kad ne visos prekybos žmonėmis aukos bus nukreiptos į NVO pagalbai gauti. Be to, ir nusikaltėliai gauna galimybę išvengti atsakomybės.
Pagal VRM parengtus nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis identifikavimo kriterijus, prekybos žmonėmis aukomis laikomi asmenys, nukentėję nuo nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 str. (Prekyba žmonėmis) ir 157 str. (Vaiko pirkimas arba pardavimas). Pagal apklausos duomenis, 10 (iš 10) apskričių VPK prie nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis, taip pat priskiria nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 str. (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) ir 308 str. (Įtraukimas į prostituciją), o 9 apskričių VPK – nusikalstamas veikas, numatytas BK 162 str. (Vaiko išnaudojimas pornografijai). Auditoriai atkreipė dėmesį, kad 2011–2013 metais pagal BK 162, 307 ir 308 straipsnius (pagal šiuose straipsniuose numatytas veikas bausmės gerokai švelnesnės) užregistruota beveik 4 kartus daugiau nusikalstamų veikų, nei pagal BK 147 ir 157 str. Nustatyti faktai rodo, kad VRM parengtus nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis asmenų identifikavimo kriterijus būtina tobulinti.
Būtina strategija
Taigi, per 10 metų niekas nepasikeitė. Kaip dirbo taip ir dirba atskiri entuziastai, kuriems rūpi mūsų tautiečiai, patekusieji į prekeivių žmonėmis pinkles. Ir jiems nereikia jokių rekomendacijų ar nutarimų. Neretai, gelbėdami aukas ir siekdami kuo greičiau nustatyti kaltinamuosius, jie asmeniškai kreipiasi į pažįstamus kolegas, užsienio šalyse kovojančius su prekeivių žmonėmis gaujomis, prašydami pagalbos.
„Carito“ atstovė projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis“ vadovė Kristina Mišinienė kiekviena proga stengiasi išjudinti valdininkus, kurie privalo spręsti seniai pribrendusias problemas, tačiau tik neseniai, atrodo, pasirodė „švieselė tunelio gale“, nes jau imta garsiai kalbėti apie nacionalinį pranešėją ir bendrą visų institucijų darbą. „Pagaliau privalo būti sukurta strategija ir suburta ekspertų grupė, kol atsiras nacionalinis pranešėjas“, – tvirtina K. Mišinienė, kuri su savo kolegomis jau beveik 15 metų gelbėja prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukas.
Europolo duomenimis, Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 000 žmonių.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2016-01-20, “Akistata”, nr. 91