Pastaraisiais metais didėjančia problema mūsų šalyje tampa prekyba žmonėmis. Į prekeivių pinkles patenka vis daugiau suaugusiųjų ir vaikų. Todėl labai svarbu suprasti, jog prekyba žmonėmis, įgijusi naujų formų, vyksta šalia mūsų ir laiku užkirsti tam kelią.
– Kokios šiandien yra prekybos žmonėmis formos ir kokios priežastys lėmė naujų formų atsiradimą?
– Dar nemaža visuomenės dalis iki šiol mano, kad dažniausiai išnaudojamos merginos ir moterys prostitucijai ir kad būtent jos yra potencialios prekybos žmonėmis aukos.
Tačiau jau nuo 2013 metų prekybos žmonėmis sąvoka gerokai išsiplėtė, nes, be įprasto moterų išnaudojimo sekso industrijoje, atsirado paklausa ir vyrų, ir nepilnamečių vaikinų, kuriuos nusikalstamo pasaulio atstovai vis dažniau išradingai įtraukia į įvairiausias nusikalstamas veikas.
Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad nepilnamečiai ir jau sulaukę pilnametystės jaunuoliai yra vežami vogti iš prekybos centrų drabužių, buitinės technikos bei kitų paklausių prekių, gabenti vogtus automobilius, plėšti specializuotų parduotuvių į Skandinavijos šalis, Austriją, Daniją, Prancūziją, Nyderlandus, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę. Suaugę vyrai ir moterys verčiami sukčiauti, gabenti ar platinti narkotikus, išnaudojami priverstiniams darbams.
– Kas dažniausiai kreipiasi pagalbos – pačios aukos ar jų artimieji? Iš kur dažniausiai prašoma pagalbos – Lietuvos ar užsienio?
– Tikriausiai viena pagrindinių priežasčių, kodėl atskleidžiama tiek nedaug prekybos žmonėmis atvejų (skelbiama, kad pasaulyje yra 21 mln. žmonių, kurie yra prekybos žmonėmis aukos), yra tai, jog pačios aukos pagalbos nesikreipia. Per 16 KOPŽI centro gyvavimo metų galėtumėme ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų patys nukentėjusieji kreipėsi pagalbos.
Taip yra dėl kelių priežasčių: visų pirma, visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog žmonės patys kalti, kad pateko į prekeivių žmonėmis pinkles. Kita priežastis – nukentėję asmenys dažnai patys savęs neidentifikuoja kaip nukentėjusiųjų. Ypač tai akivaizdu, kai kalbame apie vyrus, patekusius į prekeivių žmonėmis pinkles. Lietuvoje vyrauja neteisinga nuostata, jog vyrai negali verkti, vyrai negali skųstis, vyrai negali neapsiginti. Todėl labai dažnai nukentėjęs asmuo linkęs save kaltinti ir „nurašyti“, kad tiesiog nepasisekė.
Dažniausiai nukentėjusiuosius pas mus siunčia teisėsaugininkai, prasidėjus teisiniam procesui. Taip pat dažnai į mus kreipiasi Lietuvos ambasada, esanti užsienio šalyje, kartais kreipiasi sunerimę artimieji. Pasitaiko atvejų, kai pagalbos kreipiasi kitų institucijų atstovai – socialiniai, vaikų globos namų darbuotojai ir kiti.
– Kas dažniau patenka į pinkles – vyrai ar moterys? Kokio amžiaus nukentėjusiųjų pasitaiko daugiausia?
– Tikruosius mastus sunku atskleisti, nes tai, ką mes žinome, yra tik ledkalnio viršūnė. Tačiau pastebime, kad pastaraisiais metais vis daugiau vyrų, jaunuolių patenka į prekybos žmonėmis pinkles. Mūsų centras turi 6 skyrius visoje Lietuvoje (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Tauragė), stebime skirtingas situacijas regionuose.
Yra regionų, kuriuose dirbame su ypatingai daug prekybos žmonėmis aukų vyrų, kituose daugiau nukentėjusių moterų, merginų.
Teikiame pagalbą jauniausiai prekybos žmonėmis aukai, vaikinui, kuriam išnaudojimo metu buvo tik 13 metų. Svarbu paminėti, kad pastaraisiais metais matome, jog į prekeivių žmonėmis tinklą patenka vis jaunesnių žmonių.
Nerimą kelia ir tai, kad vis jaunesnės merginos tampa sutenerių aukomis. Dar prieš penkerius metus daugelis moterų, išnaudotos kaip prostitutės, buvo pilnametės. Šiandieną situacija gerokai liūdnesnė, teikiame pagalbą nepilnametėms merginoms.
Išnaudojimo darbe ar įtraukimo į nusikalstamas veikas formose vyrauja labai įvairus amžius – įtraukiami ir nepilnamečiai vaikinai, ir ką tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai, ir suaugę asmenys, net ir gerokai gyvenimo patirties sukaupę asmenys, jau užauginę savo vaikus.
– Kokias verbavimo, viliojimo schemas pasirenka nusikaltėliai?
– Verbavimo būdai ir priemonės įvilioti žmones dažnai kinta, sparčiai vystosi. Šiandien prievartiniai verbavimo būdai naudojami retai, dažniausiai taikomos įvairios išmanios įviliojimo schemos – įtikinėjama, žadama, šantažuojama, manipuliuojama žmonių pažeidžiamumu, garantuojami lengvi didžiuliai pinigai, verbuojama per pažįstamus, gimines, per skelbimus internete ar net pakabinant juos atokių kaimų skelbimų lentose, viliojami pokalbių svetainėse, per pažinčių tarnybas, įdarbinimo agentūras, naktiniuose klubuose ir t. t. Verbuotojai veikia itin išmaniai ir greitai užverbuoja daug žmonių –būsimų aukų – be didesnių investicijų ir rizikos.
Nusikaltėlių akiratis kasmet plečiasi, o jų nusikaltimų vykdymo metodai pranašesni už teisėsaugos pastangas ir turimas teisines priemones, nukreiptas sutramdyti jų vykdomoms nusikalstamoms veikoms.
Dažnai prekeiviai žmonėmis pradeda nuo melagingų pažadų „lengvai“ užsidirbti minimaliai rizikuojant, pasinaudoti vienintele galimybe tapti nepriklausomam, svarbesniam, „kietesniam“, garantuoja „stogą“ – ko dažnai trūksta jaunam žmogui arba iš anksto ruošiant nusižiūrėtą auką. Kartais grasinama, lenkiant nusikalsti jau Lietuvoje, o vėliau įtraukiant į rimtesnius nusikaltimus užsienio šalyse.
Neretai sudaromas įspūdis, kad pats paauglys savo noru vyksta į kitą šalį, norėdamas „pasižvalgyti“, „pakeliauti“, tačiau žinant, kad vaikinukas jokios užsienio kalbos nemoka ir išvažiuoja į kokią Austriją ar Prancūziją, turėdamas 2 eurus kišenėje, tai atrodo visiškai neįtikėtinai.
Kriminalinio pasaulio atstovai nusižiūri, atsirenka tuos vaikinukus, kurie tėvams ar vietinėms bendruomenėms ne itin rūpi, kurie jau turėję reikalų su teisėsauga, ir turintys neigiamos patirties, nepasitikintys policija. Jie žino, kad šie tylės ir niekam nesiskųs.
Mūsų centrui žinomi nepilnamečių atvejai tik patvirtina, kad bendruomenių atstumti vaikinukai, išnaudoti įvairių gaujų ir gaujelių, bijo kalbėti, bendradarbiauti su policija ir pasirenka tylėjimą arba užsispyrusiai tvirtina, kad patys važiavo, vogė, kad patys kalti. Tokie atvejai, žinant nusikalstamo pasaulio aukų istorijas, tikrąją tiesą ir kas už tokių „tvirtinimų“ slypi, itin jaudina ir kelia nerimą.
Pastaruoju metu didžioji dauguma nukentėjusiųjų, apsisprendusių bendradarbiauti su teisėsauga, ar dar svarstančių, kalbėti ar tylėti, patiria tiesioginį ar netiesioginį poveikį iš suįžūlėjusių kaltinamųjų, jų parankinių ar net jų artimųjų. Šis metodas nusikaltėliams dažnai pasiteisina, jie išvengia atsakomybės ir nepraranda lengvai įgyto „vergo“, kurį dar ne kartą maksimaliai išnaudos savo tikslams pasiekti.
Ieškantiems darbo suaugusiems, tiek vyrams, tiek moterims, visais atvejais žadamas geresnis gyvenimas ir padorus gerai apmokamas darbas įvairiose užsienio šalyse – žemės ūkio, statybų, pramonės sektoriuose, bet dažniausiai viskas baigiasi tik pažadais. Mūsų tautiečiai, vos nuvykę į kitą šalį, būna priversti pamiršti savo svajones užsidirbti, padėti savo šeimoms ar grąžinti skolas. Jie būna priversti gyventi žmonių perpildytose patalpose ir dirbti už staiga atsiradusius įsiskolinimus už būstą bei maistą. Išdrįsę pasipriešinti vergiškoms darbo sąlygoms arba paprašę „darbdavio“ išmokėti sutartą užmokestį, kad galėtų nedelsdami grįžti į Lietuvą, daugelis patirdavo psichologinį ir fizinį smurtą, grasinimus susidoroti.
– Ar yra savybių, būdingų visoms aukoms? Kokios žmonių grupės pažeidžiamiausios?
– Dažniausiai prekeivių žmonėmis grobiu tampa pažeidžiamiausias visuomenės sluoksnis, (gyvenantys skurde, menkesnio išsilavinimo, turintys psichikos sutrikimų, priklausomybių ir t. t.), tai yra negalintys ar nesugebantys atpažinti, kad jie verbuojami išnaudojimui ir visiškai nesuvokiantys galimų padarinių.
Mums dažniausiai tenka susidurti su nukentėjusiais nepilnamečiais, turinčiais psichologinių, raidos, elgesio sutrikimų, iš vaikų namų, iš socialinės rizikos, problemų turinčių bei nepilnų šeimų, augančių ypač sudėtingomis ekonominio, socialinio, emocinio skurdo sąlygomis, praeityje patyrusių daugybę išgyvenimų, padariusių klaidų, pabuvojusių socializacijos centruose.
Taip pat su suaugusiaisiais, tiesiog neturinčiai kito pasirinkimo, – tai bedarbiai, vienišos mamos, priklausomybių ar skolų turintys įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, atsidūrę užribyje. Nusikaltėliai, siekiantys pasipelnyti, tikslingai renkasi būtent pažeidžiamus žmones, moraliai ir psichologiškai lengvai paveikiamus, tikinčius gražiais pažadais, kad jais būtų lengva manipuliuoti ir be didesnio vargo išnaudoti.
– Kiek yra žinoma nukentėjusių žmonių Dzūkijos regione? Kokios jų istorijos?
– Tikslaus skaičiau įvardyti negalime, nes sunku suskaičiuoti, kiek per 16 darbo metų buvo nukentėjusiųjų iš Dzūkijos krašto. Šiuo metu turime bylą teisme, kurioje nukentėjusiais pripažinti vaikinai, vienas jų – nepilnametis.
Vaikinai buvo išvežti į užsienį ir priversti vogti bei plėšikauti išnaudotojų naudai. Naudodamiesi nepilnamečio pažeidžiamumu bei įgyta priklausomybe dėl savo asmens dokumento, gyvenamosios vietos bei pajamų neturėjimo, užsienio kalbos nemokėjimo, vertė jį vogti alkoholinius gėrimus, maisto produktus, įrankius iš parduotuvių, degalų iš automobilių. Pavogtas prekes pasiimdavo patys, o pavogtus degalus pildavo į bendrai naudotą automobilį.
Taip pat Alytaus krašte buvo pradėtas tyrimas dėl fiktyvių išnaudojančių santuokų, teikėme pagalbą trims nukentėjusiomis pripažintoms merginoms.
Trečiųjų šalių piliečiai, dažniausiai iš musulmoniškų šalių, už galimybę vesti europietę ir įgyti teisę gyventi Europos Sąjungoje pakloja po kelis tūkstančius eurų. Šiems nusikaltimams dažniausiai pasirenkama Didžioji Britanija. Mergina lietuvio buvo išviliota į Angliją, kur jai žadėjo darbą fabrike. Tačiau nuvažiavus apgaule išviliojo dokumentus, o vėliau privertė sudaryti santuoką su pakistaniečiu. Už tai žadėjo 3 tūkst. svarų. Neturėdama kitos išeities mergina sutiko tuoktis, tačiau žadėtų pinigų negavo. Į policiją mergina kreipėsi tik grįžusi į Lietuvą. Šį žingsnį žengti ją paskatino istoriją sužinojęs draugas.
– Kaip žmonėms apsisaugoti nuo tokių pinklių?
– Negalima pasitikėti nerealius pažadus žarstančiomis agentūromis ar į kaimą atvykusiais ir važiuoti į užsienį agituojančiais neaiškiais pažįstamais, „draugeliais“, su kuriais kadaise gyventa vaikų globos namuose ar kartu smagiai leistas laisvalaikis, nevažiuoti „į skolą“, neatiduoti asmens dokumentų.
Tačiau nepakanka įspėti, kalbėti. Reikia ir konkrečių veiksmų, kad visuomenė, bendruomenės, kuriose ir sudaromos sąlygos atsirasti vergovei, išnaudotų visas socialinio poveikio priemones, ypač teisines, stabdant bet kokios formos vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimą.
Iki šiol kovos su prekyba žmonėmis atsakas nusikaltėliams nėra visavertis. Valstybė pripažįsta prekybos žmonėmis problemos egzistavimą ir skiria nemenkas pajėgas jai spręsti, tačiau įstatymų spragos dar leidžia nusikaltėliams gana lengvai užsidirbti iš žmonių išnaudojimo ir net išsisukti nuo realių bausmių.
– Ar žinoma atvejų apie susidorojimą su aukomis, kai šios kreipiasi pagalbos į teisėsaugą?
– Tokių atvejų nėra žinoma, tačiau tvirtai galime pasakyti, kad nukentėjusieji, duodantys parodymus, patiria poveikį. Tai yra vienas didžiausių ir problemiškiausių klausimų, kuriuos keliame bendradarbiams, partneriams.
– Kur kreiptis norint išsivaduoti iš prekiautojų žmonėmis?
– Nuo nusikaltėlių nukentėjusios ar jų verbuojamos aukos bet kada gali kreiptis į KOPŽI centrą. VISĄ PARĄ veikiantis SOS pagalbos telefono numeris +370 679 61 617.
Autorius Rita Krušinskaitė
Publikuota: 2017m. laprkičio 4d. http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai?nid=13288