Straipsniai - 2017

PREKYBA ŽMONĖMIS, ĮGIJUSI NAUJŲ FORMŲ, RENKA NAUJAS AUKAS („ALYTAUSNAUJIENOS.LT”, 2017-11-04)

Pas­ta­rai­siais me­tais di­dė­jan­čia pro­ble­ma mū­sų ša­ly­je tam­pa pre­ky­ba žmo­nė­mis. Į pre­kei­vių pin­kles pa­ten­ka vis dau­giau su­au­gu­sių­jų ir vai­kų. To­dėl la­bai svar­bu su­pras­ti, jog pre­ky­ba žmo­nė­mis, įgi­ju­si nau­jų for­mų, vyks­ta ša­lia mū­sų ir lai­ku už­kirs­ti tam ke­lią.

Per­nai Lie­tu­vos teis­muo­se bu­vo iš­nag­ri­nė­ta 20 pros­ti­tucijos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis by­lų. At­pil­do už šias nu­si­kals­ta­mas vei­kas su­lau­kė 39 as­me­nys.
At­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jai – sek­su­a­li­nis iš­nau­do­ji­mas, ver­giš­kas dar­bas, ver­ti­mas da­ry­ti nu­si­kal­ti­mus, pri­vers­ti­nės fik­ty­vios san­tuo­kos. Nu­si­kal­tė­lių au­ko­mis pa­pras­tai tam­pa so­cia­liai pa­žei­džia­miau­si žmo­nės.
Apie pre­ky­bą žmo­nė­mis pa­sa­ko­ja Ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis cen­tro (KOP­ŽI) so­cia­li­nio dar­bo ko­or­di­na­to­rė Jus­ti­na STA­KAI­TY­TĖ.

– Ko­kios šian­dien yra pre­ky­bos žmo­nė­mis for­mos ir ko­kios prie­žas­tys lė­mė nau­jų for­mų at­si­ra­di­mą?

 

– Dar ne­ma­ža vi­suo­me­nės da­lis iki šiol ma­no, kad daž­niau­siai iš­nau­do­ja­mos mer­gi­nos ir mo­te­rys pros­ti­tucijai ir kad bū­tent jos yra po­ten­cia­lios pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos.

 

Ta­čiau jau nuo 2013 me­tų pre­ky­bos žmo­nė­mis są­vo­ka ge­ro­kai iš­si­plė­tė, nes, be įpras­to mo­te­rų iš­nau­do­ji­mo sek­so in­dust­ri­jo­je, at­si­ra­do pa­klau­sa ir vy­rų, ir ne­pil­na­me­čių vai­ki­nų, ku­riuos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio at­sto­vai vis daž­niau iš­ra­din­gai įtrau­kia į įvai­riau­sias nu­si­kals­ta­mas vei­kas.

 

Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, kad ne­pil­na­me­čiai ir jau su­lau­kę pil­na­me­tys­tės jau­nuo­liai yra ve­ža­mi vog­ti iš pre­ky­bos cen­trų dra­bu­žių, bui­ti­nės tech­ni­kos bei ki­tų pa­klau­sių pre­kių, ga­ben­ti vog­tus au­to­mo­bi­lius, plėš­ti spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Aust­ri­ją, Da­ni­ją, Pran­cū­zi­ją, Ny­der­lan­dus, Vo­kie­ti­ją ir Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Su­au­gę vy­rai ir mo­te­rys ver­čia­mi suk­čiau­ti, ga­ben­ti ar pla­tin­ti nar­ko­ti­kus, iš­nau­do­ja­mi pri­vers­ti­niams dar­bams.

 

– Kas daž­niau­siai krei­pia­si pa­gal­bos – pa­čios au­kos ar jų ar­ti­mie­ji? Iš kur daž­niau­siai pra­šo­ma pa­gal­bos – Lie­tu­vos ar už­sie­nio?

 

– Tik­riau­siai vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių, ko­dėl at­sklei­džia­ma tiek ne­daug pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų (skel­bia­ma, kad pa­sau­ly­je yra 21 mln. žmo­nių, ku­rie yra pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kos), yra tai, jog pa­čios au­kos pa­gal­bos ne­si­krei­pia. Per 16 KOP­ŽI cen­tro gy­va­vi­mo me­tų ga­lė­tu­mė­me ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji krei­pė­si pa­gal­bos.

 

Taip yra dėl ke­lių prie­žas­čių: vi­sų pir­ma, vi­suo­me­nė­je vis dar ga­ji nuo­mo­nė, jog žmo­nės pa­tys kal­ti, kad pa­te­ko į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Ki­ta prie­žas­tis – nu­ken­tė­ję as­me­nys daž­nai pa­tys sa­vęs ne­iden­ti­fi­kuo­ja kaip nu­ken­tė­ju­sių­jų. Ypač tai aki­vaiz­du, kai kal­ba­me apie vy­rus, pa­te­ku­sius į pre­kei­vių žmo­nė­mis pin­kles. Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne­tei­sin­ga nuo­sta­ta, jog vy­rai ne­ga­li verk­ti, vy­rai ne­ga­li skųs­tis, vy­rai ne­ga­li ne­ap­si­gin­ti. To­dėl la­bai daž­nai nu­ken­tė­jęs as­muo lin­kęs sa­ve kal­tin­ti ir „nu­ra­šy­ti“, kad tie­siog ne­pa­si­se­kė.

 

Daž­niau­siai nu­ken­tė­ju­siuo­sius pas mus siun­čia tei­sė­sau­gi­nin­kai, pra­si­dė­jus tei­si­niam pro­ce­sui. Taip pat daž­nai į mus krei­pia­si Lie­tu­vos am­ba­sa­da, esan­ti už­sie­nio ša­ly­je, kar­tais krei­pia­si su­ne­ri­mę ar­ti­mie­ji. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pa­gal­bos krei­pia­si ki­tų ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai – so­cia­li­niai, vai­kų glo­bos na­mų dar­buo­to­jai ir ki­ti.

 

– Kas daž­niau pa­ten­ka į pin­kles – vy­rai ar mo­te­rys? Ko­kio am­žiaus nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­si­tai­ko dau­giau­sia?

 

– Tik­ruo­sius mas­tus sun­ku at­skleis­ti, nes tai, ką mes ži­no­me, yra tik led­kal­nio vir­šū­nė. Ta­čiau pa­ste­bi­me, kad pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau vy­rų, jau­nuo­lių pa­ten­ka į pre­ky­bos žmo­nė­mis pin­kles. Mū­sų cen­tras tu­ri 6 sky­rius vi­so­je Lie­tu­vo­je (Kau­nas, Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys, Ma­ri­jam­po­lė, Tau­ra­gė), ste­bi­me skir­tin­gas si­tu­a­ci­jas re­gio­nuo­se.

 

Yra re­gio­nų, ku­riuo­se dir­ba­me su ypa­tin­gai daug pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kų vy­rų, ki­tuo­se dau­giau nu­ken­tė­ju­sių mo­te­rų, mer­gi­nų.

 

Tei­kia­me pa­gal­bą jau­niau­siai pre­ky­bos žmo­nė­mis au­kai, vai­ki­nui, ku­riam iš­nau­do­ji­mo me­tu bu­vo tik 13 me­tų. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad pas­ta­rai­siais me­tais ma­to­me, jog į pre­kei­vių žmo­nė­mis tin­klą pa­ten­ka vis jau­nes­nių žmo­nių.

 

Ne­ri­mą ke­lia ir tai, kad vis jau­nes­nės mer­gi­nos tam­pa su­te­ne­rių au­ko­mis. Dar prieš pen­ke­rius me­tus dau­ge­lis mo­te­rų, iš­nau­do­tos kaip pros­ti­tutės, bu­vo pil­na­me­tės. Šian­die­ną si­tu­a­ci­ja ge­ro­kai liūd­nes­nė, tei­kia­me pa­gal­bą ne­pil­na­me­tėms mer­gi­noms.

 

Iš­nau­do­ji­mo dar­be ar įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mas vei­kas for­mo­se vy­rau­ja la­bai įvai­rus am­žius – įtrau­kia­mi ir ne­pil­na­me­čiai vai­ki­nai, ir ką tik pil­na­me­tys­tės su­lau­kę jau­nuo­liai, ir su­au­gę as­me­nys, net ir ge­ro­kai gy­ve­ni­mo pa­tir­ties su­kau­pę as­me­nys, jau už­au­gi­nę sa­vo vai­kus.

 

– Ko­kias ver­ba­vi­mo, vi­lio­ji­mo sche­mas pa­si­ren­ka nu­si­kal­tė­liai?

 

– Ver­ba­vi­mo bū­dai ir prie­mo­nės įvi­lio­ti žmo­nes daž­nai kin­ta, spar­čiai vys­to­si. Šian­dien prie­var­ti­niai ver­ba­vi­mo bū­dai nau­do­ja­mi re­tai, daž­niau­siai tai­ko­mos įvai­rios iš­ma­nios įvi­lio­ji­mo sche­mos – įti­ki­nė­ja­ma, ža­da­ma, šan­ta­žuo­ja­ma, ma­ni­pu­liuo­ja­ma žmo­nių pa­žei­džia­mu­mu, ga­ran­tuo­ja­mi leng­vi di­džiu­liai pi­ni­gai, ver­buo­ja­ma per pa­žįs­ta­mus, gi­mi­nes, per skel­bi­mus in­ter­ne­te ar net pa­ka­bi­nant juos ato­kių kai­mų skel­bi­mų len­to­se, vi­lio­ja­mi po­kal­bių sve­tai­nė­se, per pa­žin­čių tar­ny­bas, įdar­bi­ni­mo agen­tū­ras, nak­ti­niuo­se klu­buo­se ir t. t. Ver­buo­to­jai vei­kia itin iš­ma­niai ir grei­tai už­ver­buo­ja daug žmo­nių –bū­si­mų au­kų – be di­des­nių in­ves­ti­ci­jų ir ri­zi­kos.

 

Nu­si­kal­tė­lių aki­ra­tis kas­met ple­čia­si, o jų nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­mo me­to­dai pra­na­šes­ni už tei­sė­sau­gos pa­stan­gas ir tu­ri­mas tei­si­nes prie­mo­nes, nu­kreip­tas su­tram­dy­ti jų vyk­do­moms nu­si­kals­ta­moms vei­koms.

 

Daž­nai pre­kei­viai žmo­nė­mis pra­de­da nuo me­la­gin­gų pa­ža­dų „leng­vai“ už­si­dirb­ti mi­ni­ma­liai ri­zi­kuo­jant, pa­si­nau­do­ti vie­nin­te­le ga­li­my­be tap­ti ne­pri­klau­so­mam, svar­bes­niam, „kie­tes­niam“, ga­ran­tuo­ja „sto­gą“ – ko daž­nai trūks­ta jau­nam žmo­gui ar­ba iš anks­to ruo­šiant nu­si­žiū­rė­tą au­ką. Kar­tais gra­si­na­ma, len­kiant nu­si­kals­ti jau Lie­tu­vo­je, o vė­liau įtrau­kiant į rim­tes­nius nu­si­kal­ti­mus už­sie­nio ša­ly­se.

 

Ne­re­tai su­da­ro­mas įspū­dis, kad pats pa­aug­lys sa­vo no­ru vyks­ta į ki­tą ša­lį, no­rė­da­mas „pa­si­žval­gy­ti“, „pa­ke­liau­ti“, ta­čiau ži­nant, kad vai­ki­nu­kas jo­kios už­sie­nio kal­bos ne­mo­ka ir iš­va­žiuo­ja į ko­kią Aust­ri­ją ar Pran­cū­zi­ją, tu­rė­da­mas 2 eu­rus ki­še­nė­je, tai at­ro­do vi­siš­kai ne­įti­kė­ti­nai.

 

Kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vai nu­si­žiū­ri, at­si­ren­ka tuos vai­ki­nu­kus, ku­rie tė­vams ar vie­ti­nėms ben­druo­me­nėms ne itin rū­pi, ku­rie jau tu­rė­ję rei­ka­lų su tei­sė­sau­ga, ir tu­rin­tys ne­igia­mos pa­tir­ties, ne­pa­si­ti­kin­tys po­li­ci­ja. Jie ži­no, kad šie ty­lės ir nie­kam ne­si­skųs.

 

Mū­sų cen­trui ži­no­mi ne­pil­na­me­čių at­ve­jai tik pa­tvir­ti­na, kad ben­druo­me­nių at­stum­ti vai­ki­nu­kai, iš­nau­do­ti įvai­rių gau­jų ir gau­je­lių, bi­jo kal­bė­ti, ben­dra­dar­biau­ti su po­li­ci­ja ir pa­si­ren­ka ty­lė­ji­mą ar­ba už­si­spy­ru­siai tvir­ti­na, kad pa­tys va­žia­vo, vo­gė, kad pa­tys kal­ti. To­kie at­ve­jai, ži­nant nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­kų is­to­ri­jas, tik­rą­ją tie­są ir kas už to­kių „tvir­ti­ni­mų“ sly­pi, itin jau­di­na ir ke­lia ne­ri­mą.

 

Pas­ta­ruo­ju me­tu di­džio­ji dau­gu­ma nu­ken­tė­ju­sių­jų, ap­si­spren­du­sių ben­dra­dar­biau­ti su tei­sė­sau­ga, ar dar svars­tan­čių, kal­bė­ti ar ty­lė­ti, pa­ti­ria tie­sio­gi­nį ar ne­tie­sio­gi­nį po­vei­kį iš su­įžū­lė­ju­sių kal­ti­na­mų­jų, jų pa­ran­ki­nių ar net jų ar­ti­mų­jų. Šis me­to­das nu­si­kal­tė­liams daž­nai pa­si­tei­si­na, jie iš­ven­gia at­sa­ko­my­bės ir ne­pra­ran­da leng­vai įgy­to „ver­go“, ku­rį dar ne kar­tą mak­si­ma­liai iš­nau­dos sa­vo tiks­lams pa­siek­ti.

 

Ieš­kan­tiems dar­bo su­au­gu­siems, tiek vy­rams, tiek mo­te­rims, vi­sais at­ve­jais ža­da­mas ge­res­nis gy­ve­ni­mas ir pa­do­rus ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas įvai­rio­se už­sie­nio ša­ly­se – že­mės ūkio, sta­ty­bų, pra­mo­nės sek­to­riuo­se, bet daž­niau­siai vis­kas bai­gia­si tik pa­ža­dais. Mū­sų tau­tie­čiai, vos nu­vy­kę į ki­tą ša­lį, bū­na pri­vers­ti pa­mirš­ti sa­vo sva­jo­nes už­si­dirb­ti, pa­dė­ti sa­vo šei­moms ar grą­žin­ti sko­las. Jie bū­na pri­vers­ti gy­ven­ti žmo­nių per­pil­dy­to­se pa­tal­po­se ir dirb­ti už stai­ga at­si­ra­du­sius įsi­sko­li­ni­mus už būs­tą bei mais­tą. Iš­drį­sę pa­si­prie­šin­ti ver­giš­koms dar­bo są­ly­goms ar­ba pa­pra­šę „darb­da­vio“ iš­mo­kė­ti su­tar­tą už­mo­kes­tį, kad ga­lė­tų ne­dels­da­mi grįž­ti į Lie­tu­vą, dau­ge­lis pa­tir­da­vo psi­cho­lo­gi­nį ir fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus su­si­do­ro­ti.

 

– Ar yra sa­vy­bių, bū­din­gų vi­soms au­koms? Ko­kios žmo­nių gru­pės pa­žei­džia­miau­sios?

 

– Daž­niau­siai pre­kei­vių žmo­nė­mis gro­biu tam­pa pa­žei­džia­miau­sias vi­suo­me­nės sluoks­nis, (gy­ve­nan­tys skur­de, men­kes­nio iš­si­la­vi­ni­mo, tu­rin­tys psi­chi­kos su­tri­ki­mų, pri­klau­so­my­bių ir t. t.), tai yra ne­ga­lin­tys ar ne­su­ge­ban­tys at­pa­žin­ti, kad jie ver­buo­ja­mi iš­nau­do­ji­mui ir vi­siš­kai ne­su­vo­kian­tys ga­li­mų pa­da­ri­nių.

 

Mums daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti su nu­ken­tė­ju­siais ne­pil­na­me­čiais, tu­rin­čiais psi­cho­lo­gi­nių, rai­dos, el­ge­sio su­tri­ki­mų, iš vai­kų na­mų, iš so­cia­li­nės ri­zi­kos, pro­ble­mų tu­rin­čių bei ne­pil­nų šei­mų, au­gan­čių ypač su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio, emo­ci­nio skur­do są­ly­go­mis, pra­ei­ty­je pa­ty­ru­sių dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų, pa­da­riu­sių klai­dų, pa­bu­vo­ju­sių so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se.

 

Taip pat su su­au­gu­siai­siais, tie­siog ne­tu­rin­čiai ki­to pa­si­rin­ki­mo, – tai be­dar­biai, vie­ni­šos ma­mos, pri­klau­so­my­bių ar sko­lų tu­rin­tys įvai­raus am­žiaus vy­rai ir mo­te­rys, at­si­dū­rę už­ri­by­je. Nu­si­kal­tė­liai, sie­kian­tys pa­si­pel­ny­ti, tiks­lin­gai ren­ka­si bū­tent pa­žei­džia­mus žmo­nes, mo­ra­liai ir psi­cho­lo­giš­kai leng­vai pa­vei­kia­mus, ti­kin­čius gra­žiais pa­ža­dais, kad jais bū­tų leng­va ma­ni­pu­liuo­ti ir be di­des­nio var­go iš­nau­do­ti.

 

– Kiek yra ži­no­ma nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių Dzū­ki­jos re­gio­ne? Ko­kios jų is­to­ri­jos?

 

– Tiks­laus skai­čiau įvar­dy­ti ne­ga­li­me, nes sun­ku su­skai­čiuo­ti, kiek per 16 dar­bo me­tų bu­vo nu­ken­tė­ju­sių­jų iš Dzū­ki­jos kraš­to. Šiuo me­tu tu­ri­me by­lą teis­me, ku­rio­je nu­ken­tė­ju­siais pri­pa­žin­ti vai­ki­nai, vie­nas jų – ne­pil­na­me­tis.

 

Vai­ki­nai bu­vo iš­vež­ti į už­sie­nį ir pri­vers­ti vog­ti bei plė­ši­kau­ti iš­nau­do­to­jų nau­dai. Nau­do­da­mie­si ne­pil­na­me­čio pa­žei­džia­mu­mu bei įgy­ta pri­klau­so­my­be dėl sa­vo as­mens do­ku­men­to, gy­ve­na­mo­sios vie­tos bei pa­ja­mų ne­tu­rė­ji­mo, už­sie­nio kal­bos ne­mo­kė­ji­mo, ver­tė jį vog­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, mais­to pro­duk­tus, įran­kius iš par­duo­tu­vių, de­ga­lų iš au­to­mo­bi­lių. Pa­vog­tas pre­kes pa­si­im­da­vo pa­tys, o pa­vog­tus de­ga­lus pil­da­vo į ben­drai nau­do­tą au­to­mo­bi­lį.

 

Taip pat Aly­taus kraš­te bu­vo pra­dė­tas ty­ri­mas dėl fik­ty­vių iš­nau­do­jan­čių san­tuo­kų, tei­kė­me pa­gal­bą trims nu­ken­tė­ju­sio­mis pri­pa­žin­to­ms mer­gi­noms.

 

Tre­čių­jų ša­lių pi­lie­čiai, daž­niau­siai iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių, už ga­li­my­bę ves­ti eu­ro­pie­tę ir įgy­ti tei­sę gy­ven­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­klo­ja po ke­lis tūks­tan­čius eu­rų. Šiems nu­si­kal­ti­mams daž­niau­siai pa­si­ren­ka­ma Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Mer­gi­na lie­tu­vio bu­vo iš­vi­lio­ta į An­gli­ją, kur jai ža­dė­jo dar­bą fab­ri­ke. Ta­čiau nu­va­žia­vus ap­gau­le iš­vi­lio­jo do­ku­men­tus, o vė­liau pri­ver­tė su­da­ry­ti san­tuo­ką su pa­kis­ta­nie­čiu. Už tai ža­dė­jo 3 tūkst. sva­rų. Ne­tu­rė­da­ma ki­tos iš­ei­ties mer­gi­na su­ti­ko tuok­tis, ta­čiau ža­dė­tų pi­ni­gų ne­ga­vo. Į po­li­ci­ją mer­gi­na krei­pė­si tik grį­žu­si į Lie­tu­vą. Šį žings­nį ženg­ti ją pa­ska­ti­no is­to­ri­ją su­ži­no­jęs drau­gas.

 

– Kaip žmo­nėms ap­si­sau­go­ti nuo to­kių pin­klių?

 

– Ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ne­re­a­lius pa­ža­dus žars­tan­čio­mis agen­tū­ro­mis ar į kai­mą at­vy­ku­siais ir va­žiuo­ti į už­sie­nį agi­tuo­jan­čiais ne­aiš­kiais pa­žįs­ta­mais, „drau­ge­liais“, su ku­riais ka­dai­se gy­ven­ta vai­kų glo­bos na­muo­se ar kar­tu sma­giai leis­tas lais­va­lai­kis, ne­va­žiuo­ti „į sko­lą“, ne­ati­duo­ti as­mens do­ku­men­tų.

 

Ta­čiau ne­pa­kan­ka įspė­ti, kal­bė­ti. Rei­kia ir kon­kre­čių veiks­mų, kad vi­suo­me­nė, ben­druo­me­nės, ku­rio­se ir su­da­ro­mos są­ly­gos at­si­ras­ti ver­go­vei, iš­nau­do­tų vi­sas so­cia­li­nio po­vei­kio prie­mo­nes, ypač tei­si­nes, stab­dant bet ko­kios for­mos vai­kų ir su­au­gu­sių­jų iš­nau­do­ji­mą.

 

Iki šiol ko­vos su pre­ky­ba žmo­nė­mis at­sa­kas nu­si­kal­tė­liams nė­ra vi­sa­ver­tis. Vals­ty­bė pri­pa­žįs­ta pre­ky­bos žmo­nė­mis pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą ir ski­ria ne­men­kas pa­jė­gas jai spręs­ti, ta­čiau įsta­ty­mų spra­gos dar lei­džia nu­si­kal­tė­liams ga­na leng­vai už­si­dirb­ti iš žmo­nių iš­nau­do­ji­mo ir net iš­si­suk­ti nuo re­a­lių baus­mių.

 

– Ar ži­no­ma at­ve­jų apie su­si­do­ro­ji­mą su au­ko­mis, kai šios krei­pia­si pa­gal­bos į tei­sė­sau­gą?

 

– To­kių at­ve­jų nė­ra ži­no­ma, ta­čiau tvir­tai ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad nu­ken­tė­ju­sie­ji, duo­dan­tys pa­ro­dy­mus, pa­ti­ria po­vei­kį. Tai yra vie­nas di­džiau­sių ir pro­ble­miš­kiau­sių klau­si­mų, ku­riuos ke­lia­me ben­dra­dar­biams, part­ne­riams.

 

– Kur kreip­tis no­rint iš­si­va­duo­ti iš pre­kiau­to­jų žmo­nė­mis?

 

– Nuo nu­si­kal­tė­lių nu­ken­tė­ju­sios ar jų ver­buo­ja­mos au­kos bet ka­da ga­li kreip­tis į KOP­ŽI cen­trą. VI­SĄ PA­RĄ vei­kian­tis SOS pa­gal­bos te­le­fo­no nu­me­ris +370 679 61 617.

 

Autorius Rita Krušinskaitė

Publikuota: 2017m. laprkičio 4d. http://alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai?nid=13288