Sausio 20 d. Šilalės rajono savivaldybėje vyko apskritojo stalo diskusija „Prekybos žmonėmis problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Šilalės krašte“. Renginį moderavo Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas, o diskusiją rėmė pati Amerikos ambasada bei Lietuvos „Caritas“.Problema yra čia, o ne kažkur toli
Prekyba žmonėmis“ ilgą laiką buvo siejama tik su seksualiniu išnaudojimu, tačiau ši sąvoka apima daug platesnį diapazoną nei buvo manyta. Vis dažniau asmenys yra išnaudojami nusikalstamoms veikoms ir vergiškiems darbams atlikti bei fiktyvioms santuokoms sukurti. Lietuvos „Carito“ programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ jau nuo 2001 m. aktyviai kovoja su prekybos žmonėmis reiškiniu ir šiuo metu kartu su Amerikos ambasada įgyvendina projektą „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“. Juo siekiama įspėti, informuoti ir paskatinti žmones nelikti abejingiems bei žinoti, kur kreiptis. Diskusija jau buvo vykdoma Pagėgiuose, Tauragėje ir Šilutėje. Visoje Europoje šiuo metu skiriamas didelis dėmesys prekybos žmonėmis reiškiniui ir, nepaisant to, kad yra nedaug bylų bei ikiteisminių tyrimų, tai dar nereiškia, kad nusikalstama veika nevykdoma. Diskusijoje trumpai dalyvavęs Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas priminė, kad mūsų krašte prieš porą metų visi manė ir teigė, kad problemų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nėra. Deja, kaip parodė tyrimai, rajone egzistuoja ne tik narkotikų problema, bet ir iš nesenų įvykių Švėkšnoje matome, kad prekybos žmonėmis tema yra aktuali ir skaudi. „Mes visada galvojame, kad problema yra kažkur kitur, o ne pas mus. Tačiau prekyba žmonėmis yra ne tik Šilalės, ne tik Lietuvos, o jau ir visos Europos problema“, – kalbėjo J. Gudauskas. Šilalės dekanas kan. dr. Algis Genutis pasveikino visus susirinkusius ir pasidžiaugė, kad diskusiją inicijuoja „Carito“ atstovai. Dekano žodžiais, jų paskirtis yra „kilti ir kelti“ – padėti, integruoti žmones, kurių žmogiškasis orumas buvo stipriai sužalotas. „Tai gili socialinė problema, artima ir bažnyčios veiklai. Galbūt galėsime ir mes prisidėti prie šių blogybių sumažinimo“, – vylėsi A. Genutis.
Jauniausiai aukai – keturiolika metų
Loreta Kairionytė, Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovė, Veiklos planavimo ir organizavimo skyriuje atsakinga už policijos veiklos organizavimą prekybos žmonėmis srityje, pabrėžė, kad asmens sutikimas jį išnaudoti neturi reikšmės: „Dažnai žmogus, kurį verčia užsiimti tam tikra veikla, galvoja, kad jis pats kaltas. Deja, tai jau traktuojama kaip žmogaus išnaudojimas, privertimas atlikti nusikalstamą veiklą.“ Kaip teigia L. Kairionytė, 2014 metais buvo užregistruotos 26 veikos pagal 147 straipsnį, 2 veikos pagal 147 str. trečią ir antrą dalis, o pagal 157 str. užregistruoti trys atvejai. Pradėti 23 ikiteisminiai tyrimai. Ji paaiškino, kad vienas tyrimas gali būti atliekamas pagal kelis straipsnius. L. Kairionytė išskyrė Panevėžio rajoną, kur prekybos žmonėmis atvejų užregistruota daugiausiai. Tarp nukentėjusiųsjų dominuoja moterys ir merginos nuo 17 iki 23 metų. „Tai amžius, kai norisi lengvai ir greitai užsidirbti bei gerai gyventi, dėl to jaunimas ir papuola į sąvadautojų rankas“, – daro išvadą specialistė. Pasak jos, daugiausiai lietuvius nusikalstamoms veikoms išnaudoja Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Seksualinio pobūdžio nusikaltimus tautiečiai priverstinai vykdo ir Lietuvoje, o priverstinis darbas ir fiktyvios santuokos dominuoja D. Britanijoje. Pasak dr. K. Žibo, tiek prokurorai, tiek teisėjai pripažįsta, kad Panevėžyje fiksuojamas didesnis ikiteisminių tyrimų skaičius ir prekybos žmonėmis atvejų išaiškinama daugiau ne dėl to, kad ten nusikalstamumas didesnis, o todėl, kad labai profesionalai ir operatyviai veikia policijos pareigūnai. „Kaip atskleidė tyrimas, prekyba žmonėmis vyksta ir šalies viduje – iš mažesnių kaimų žmonės atgabenami į didesnius Lietuvos miestus. Be to, tyrimas parodė, kad parduodamų žmonių amžius jaunėja. Pati jauniausia prekybos žmonėmis auka – 14 metų“, – teigė K. Žibas.
Socialinės rizikos šeimų – 107
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Pranas Dabulskis pritarė, kad ši problema yra aktuali, tačiau Šilalės rajone kriminogeninė padėtis yra švelnesnė nei Šilutės ir Tauragės rajonuose. Jis ragino visų institucijų atstovus bendrauti tarpusavyje bei informuoti policijos pareigūnus apie bent menkiausius įtarimus dėl prekybos žmonėmis. Šilalės rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė papasakojo apie socialinę atskirtį patiriančius žmones. Pasak jos, Šilalės rajone yra 4 socialinių paslaugų įstaigos: Pajūrio vaikų globos namai, parapijiniai globos namai – Kvėdarnos ir Kaltinėnų – bei Socialinių paslaugų namai, kuriuose yra teikiamos nestacionarios socialinės paslaugos. Kaip teigia vedėja, viena iš didžiausių socialinių problemų išlieka neatsakingas alkoholio vartojimas, o rajone nedarbo lygis siekia jau 8 proc. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Mylimienė pasakojo apie skyriaus paskirtį bei socialinių darbuotojų darbą. Socialinės rizikos šeimų 2015 m. sausio 1 d. buvo 107, jose auga 284 nepilnamečiai vaikai. Pasak specialistės, dažniausios problemos tokiose šeimose – taip pat alkoholio vartojimas bei smurtas artimoje aplinkoje. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Kiupelienė, kuri dirba su problemiško elgesio nepilnamečiais asmenimis, teigia, kad jos priežiūroje šiuo metu yra 16 vaikų. „Tai nepilnamečiai, kurie nesimoko, girtauja, nelanko mokyklos, daro įvairius nusikaltimus. Šie jaunuoliai yra piržiūrimi, stebimas jų elgesys, jų poelgiai svarstomi susirinkimuose. Visose ugdymo įstaigose veikia vaiko gerovės komisijos, psichologai ir kiti specialistai, kurie stengiasi užtikrinti visapusišką pagalbą“, – teigė D. Kiupelienė.
Švėkšna – „puikus“ pavyzdys
Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Karina Remeikytė priminė, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai ir tampa problemiški paaugliai, jaunuoliai, kurie ieško bet kokių priemonių pagerinti savo situacijai. Šilalės rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Giedrius Vyštartas minėjo, kad bendravimas su seniūnais, socialiniais darbuotojais padeda apsikeisti reikalinga informacija: „Policijos pareigūnai plačiau renka informaciją, jei tik pranešama bent menkiausia užuomina apie prekybą žmonėmis.“Diskusijoje dalyvavę rajono mokyklų socialiniai pedagogai irgi šiek tiek pasidalijo informacija apie tai, kaip vyksta prevencinės programos ir kokios problemos sprendžiamos. Dr. K. Žibas savo ruoštu priminė, kad ne tik šeimose pastebimas uždarumas, bet ir kiekvienoje institucijoje – mokyklose, savivaldybėse yra vis dar tvirtinama, kad problemų nėra. K. Žibas vėl paminėjo Švėkšnos skandalą, kai „Carito“ darbuotojai jau prieš keletą metų pastebėjo problemas, tačiau pati institucija neigė tai, kol galiausiai žiniasklaidoje sprogo socialinė bomba. „Visos Lietuvos mastu galima pasakyti, kad kiekvienas darželis, mokykla, vaikų namai ir t. t. tvirtina gyvuojantys be problemų. Bet juk tai – netiesa“, – sakė K. Žibas.
Trumpa tikra Kamilės istorija
Diskusijoje buvo pristatytas ir konkretus prekybos žmonėmis atvejis. Kamilė augo be mamos, su girtaujančiu tėvu, kuris naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Kai mergaitei buvo 13 metų, tėvas ją išprievartavo. Po to įvykio Kamilės ryšiai su šeima nutrūko. Merginai nesisekė mokykloje – ji sunkiai skaitė, rašė, patyrė patyčias, įsiveldavo į muštynes, vėliau ėmė išvis jos nebelankyti. Galiausiai atsidūrė socializacijos centre, kur susipažino su mergina, vėliau virtusia sąvadautoja. Kartą ji Kamilę prikalbino išvykti į užsienį užsidirbti. Deja, ji ten buvo priversta vogti, buvo mušama, žeminama, patyrė patyčias. Dėl kalbos ir psichikos problemų, ji negalėjo net pasiskųsti užsienio pareigūnams – jos niekas nesuprato. „Caritui“ Kamilės atvejis buvo perduotas ikiteisminio tyrimo metu. Po pasakojimo K. Remeikytė teigė, jog sunku identifikuoti aukas, ir tai yra viena iš svarbiausių problemų be visuomenės abejingumo kitiems.
Specialistams reikėtų darbuotis uoliau
Apibendrindamas diskusiją, K. Žibas pabrėžė, kad kartais institucijos, turinčios padėti žmonėms išbristi iš gyvenimo duobių ir įsilieti į visuomenę, tampa tam tikru verbavimo instrumentu naujoms prekybos žmonėmis aukoms. „Svarbiausia yra tai, kad prekyba žmonėmis yra daug arčiau nei mums atrodo“, – sakė K. Žibas. Jo teigimu, iš keturių miestų, kuriuose vyko diskusijos, daug kur buvo matyti išankstinės nuostatos. Tie vaikai, kurie patiria socialinę atskirtį, jaučia nepriteklių, iškart yra traktuojami kaip nusikaltėliai ir prostitutės. Netgi dauguma teisininkų, prokurorų, socialinių darbuotojų ar psichologų į tokius atvejus žiūri su nusistatymu ir pamiršta, kad niekas negimė su išankstine profesija bei gyvenimo būdu, o nusikaltėliais netampama savanoriškai. Jo manymu, žmogus dažnai tampa tik aplinkybių ir abejingumo auka. K. Žibas minėjo, kad Šilutėje policija ir soc. darbuotojai nusprendė nuo prekybos žmonėmis apsisaugoti tvoromis ir kameromis. Deja, tokios priemonės, K. Žibo manymu, nieko vertos. „Dėl daug ko yra kaltas institucinis uždarumas, kurį reikia atverti. Taip pat ir netinkamas bylų traktavimas“, – sakė jis. Tačiau svarbiausiu dalyku daktaras įvardijo tai, kad kiekviena institucija turi pradėti dirbti savo darbą ir jį atlikti ne „popieriuje“, o realiai, kol problema netapo dar viena nelaime.
Ieva Tvaronavičiūtė
Publikuota 2015 m. sausio 22 d. http://www.siloaidas.lt