Lietuvoje pastaruoju metu didėjant nedarbui ir organizuotų grupuočių veiklai, vis daugiau žmonių tampa prekybos žmonėmis aukomis.
Ypatingai tai paplitę tarp jaunų merginų ir moterų. Kadangi apie 80 proc. Lietuvos jaunuolių svajoja išvykti dirbt į užsienį, nesunku į Vakarus parduodamas merginas įvilioti apgaulės būdu, pažadėjus joms legalų darbą užsienyje, dažniausiai – dirbti auklėmis, indų plovėjomis, namų darbininkėmis, siuvėjomis. Jeigu joms pavyksta pabėgti iš užsienio viešnamių ir jos parsiunčiamos į Lietuvą, merginoms būtina neatidėliotina socialinė, psichologinė, teisinė, moralinė ir medicininė pagalba.
Lietuvos „Caritas” projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms’’ pradėtas vykdyti nuo 2001 metų. Pagalba teikiama tiek moterims ir vaikams, tiek artimiausiems jų šeimos nariams. Pagalba teikiama visoje Lietuvoje moterims ir vaikams, kurie patyrė smurtą, pažeminimą, prievartą, išnaudojimą, patyčias, kurie prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius. Nuo 2001 m. į mus kreipėsi daugiau kaip 700 nukentėjusiųjų, iš kurių 60 proc.buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), o 40 proc. buvo įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Nukentėjusių aukų amžius 12–42 m.
Dėl savo pažeidžiamumo, skurdžios ekonominės bei socialinės padėties žmonės, nukentėję nuo priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis, neturi galimybės mokytis, savarankiškai lavinti įgūdžius, ieškotis darbo. Labai dažnai jie, norėdami keisti savo gyvenimą, praktiškai jokios pagalbos nesulaukia – visuomenė linkusi kaltinti, atstumti, pasmerkti „pati kalta’’, o ne padėti atsitiesti.
Lietuvos „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” pagrindinės teikiamos pagalbos kryptys – krizinė pagalba; psichosocialinė reabilitacija (pastogė, materialinė pagalba, socialinio darbuotojo, psichoterapeuto, teisininko konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas); palaikomoji tarnyba baigusioms programą. Taip pat didelis dėmesys skiriamas socialinio teisingumo atstatymui, nes yra nepaprastai svarbu sutenerius ir prekeivius žmonėmis atvesti į teisiamųjų suolą, jog jie atsakytų už padarytus nusikaltimus.
Mitas: merginos laisvai pasirenka prostituciją
Remiantis socialinio darbo praktika galime teigti, jog 97 proc. merginų, įtrauktų į prostituciją, šeimoje yra patyrusios seksualinį, psichologinį, emocinį, fizinį smurtą. Daugelis jų jau ankstyvoje vaikystėje patyrė seksualinį priekabiavimą, buvo išprievartautos. „Viskas prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tais metais patyriau daug žalos, skausmo, praradau daug sveikatos. Tais metais mane išprievartavo patėvis. Tada pirmąkart pabėgau iš namų, miegojau kur papuola, savaitę beveik nieko nevalgiau… viską papasakojau mamai, bet ji nepatikėjo….patėvis mane žiauriai sumušė…namuose visiškai nebesijaučiau nei sau gi, nei laukiama” (Dominyka).
Žemas palaikymas šeimoje, trapi savivertė lemia tai, kad mergaitės atsiduria sutenerių pinklėse.
Mitas: prostitucija gali būti jaudinantis ir žavingas gyvenimas, užtikrinantis merginoms turtus
Mitas apie turtus tik padeda suteneriams įtraukti merginas į prostitucijos tinklą. Stengiantis įvilioti merginas, parodoma geroji pusė – geri pinigai, daug pažinčių, kelionės, bet visiškai nutylima blogoji – žeminimas, smurtas, prievarta, sugadinta sveikata. „Ir tuomet per draugę susipažinau su vyru, jis buvo suteneris. Man jis pažadėjo aukso kalnus, kad aš turėsiu visko, ko panorėsi. Jo pažadai mane sugundė, klientų sumokėtus pinigus nunešdavome barmenui, o po darbo paskaičiuodavo pusę barui, pusę – mums. Mes tuos pinigus atiduodavome suteneriui, jis pirkdavo drabužių, kosmetikos, maisto” (Silvija).