Straipsniai - 2015

PREKIAUTOJŲ ŽMONĖMIS TAIKIKLYJE – NEPILNAMEČIAI ("BERNARDINAI.LT" 2015-11-12)

Nors daugelio dėmesį patraukė imigracija, Lietuvoje daugiau realių problemų kelia emigracija. Tai ne vien šviesiausių protų nutekėjimas, toli gražu. Kartu su emigracija koja kojon žengia dingstančiųjų ir prekybos žmonėmis problemos. Ar prekyba žmonėmis reikšminga Lietuvoje egzistuojanti problema? Kadangi dauguma aukų jaučia gėdą pasipasakoti arba yra prigrasintos tylėti, vienetai bylų pasiekia teismus ir ne per daugiausia atvejų iškyla į viešumą, todėl problemos mastas atrodo daug mažesnis, nei yra iš tiesų. Tuo tarpu vien per 2014 m. dingusiais be žinios buvo paskelbti 2508 Lietuvos piliečiai, iš kurių net 1684 nepilnamečiai. Nors dauguma jų vėliau atsirado, specialistai mano, jog didžioji dalis dingstančiųjų tampa prekybos žmonėmis aukomis. Problemos dažnai nepastebime ir dėl to, kad paprastai aukos vergauja užsienyje. Jungtinės Karalystės duomenimis, Lietuva patenka į šalių, iš kurių dažniausiai atvežami vergai, dešimtuką.

Antras pagal pelningumą juodasis verslas


Prekyba žmonėmis šiuo metu nusileidžia tik narkotikų prekybai ir yra antras pagal pelningumą nelegalus verslas pasaulyje. Tarptautinė darbo organizacija skaičiuoja, kad šiuo metu pasaulyje priverstinio darbo aukomis yra maždaug septynios Lietuvos – 21 mln. žmonių. Dauguma jų priverstinai dirba sekso versle, žemės ūkyje, statybų pramonėje, privačių asmenų buityje ir pramogų sektoriuje. Jungtinės Karalystės antivergijos komisaras Kevinas Hylandas ataskaitoje rašo, kad 2014 m. šalyje buvo tarp 10 000 ir 13 000 modernios vergijos aukų. Devinta pagal dažnumą aukų kilmės šalis – Lietuva. Vien į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ per metus kreipiasi apie 30 išsilaisvinusių žmonių, ir šis skaičius Vilniaus apskričiai yra tikrai didelis.


Prekiautojų žmonėmis taikiklyje – našlaičiai


 „Dingstantys žmonės yra tiesiogiai susiję su prekyba žmonėmis, – aiškina Natalija Kurčinskaja, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė. – Kodėl tiek daug nepilnamečių dingsta be žinios? Dauguma jų pabėga iš globos įstaigų. Žvelgiant į trečiąjį 2015-ųjų metų ketvirtį, paieškų registre buvo užregistruotos 305 dingusios nepilnametės mergaitės ir 234 berniukai. Per tris mėnesius didžioji dalis paieškų buvo nutrauktos, atsidaro 293 mergaitės ir 227 berniukai. Bėda ta, kad vaikų globos namai net nelinkę pranešti apie dingstančius nepilnamečius, ypač jeigu jie dingsta jau nebe pirmą kartą, o po savaitės grįžta. Paprasčiausiai nenorima gadinti vaikų namų įvaizdžio“, – teigia N. Kurčinskaja.


Moteris įsitikinusi, kad dauguma vaikų nedingsta šiaip sau, bet yra įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą. „Dabar išplito praktika, kai vaikus įsodina į autobusėlius ir vežasi į užsienį vagiliauti. Į šį verslą patekę vaikinai būna stipriai primokyti ir „išdresiruoti“, todėl tyrėjams labai sunku prisikasti prie tiesos ir išaiškinti bylas, – pasakoja N. Kurčinskaja, jau dvidešimt metų padedanti dingusiųjų artimiesiems. – Dingstančios mergaitės dažniausiai įtraukiamos į prostitucijos verslą. Grįžę jaunuoliai šiek tiek pabūna globos namuose ir vėl dingsta. Reikia turėti galvoje, kad iš gero gyvenimo vaikai niekur nelaksto. Jeigu jie grįžta turėdami pinigų ar brangių daiktų, reikėtų susirūpinti.“

Tai, jog nepilnamečiai tampa naujos vergijos formos – priverstinio įtraukimo į nusikaltimus – aukomis, patvirtina ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotoja Angelė Lazauskienė. „Nusikaltimams daryti reikalingi jauni, vikrūs, greiti, nieko nebijantys ir savarankiški vaikinai, todėl čia matome vaikų namuose užaugusių berniukų portretą. Daug jaunuolių išeina iš vaikų namų į labai rizikingą aplinką – nenakvoja įstaigoje, apsistoja pas neaiškius žmones, leidžia laiką gatvėje, todėl yra matomi ir tampa lengvomis aukomis“, – aiškina moteris.
Lietuvos „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė, vadovaujanti „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programai, sako, kad nepilnametis dėl savo mąstymo ir elgesio nebrandumo yra idealus išnaudojimo objektas piktavaliams asmenims. „Paauglės neretai aklai pasitiki netikėtai jų gyvenimo kelyje išdygusiais „princais“, o vaikinai, norėdami lygiuotis į „kietus“ kriminalinio pasaulio atstovus, nejučia tampa jų aukomis ar parankiniais. Jauniausia Lietuvoje prekybos žmonėmis auka buvo 13 metų berniukas, suaugusių grupuotės išvežtas daryti nusikaltimus į Daniją. Manome, jog tokių vaikų dramos prasideda dar anksčiau, paprasčiausiai mažai kas atkreipė dėmesį į nelankantį mokyklos, vienišą, nuolat tarp geriančių ir vartojančių narkotikus suaugusiųjų besitrinantį berniuką. Jam dingus, tarnybos susigriebė, pradėjo kaltinti viena kitą, bet jeigu mes nesugebame pastebėti tokių vaikų, tai nusikaltėliai puikiai juos mato“, – sako K. Mišinienė.


„Profesionalai“ pilni stereotipų, o bendros pagalbos sistemos nėra


Pasak K. Mišinienės, vaikų išnaudojimas nusikaltimams atlikti tik nuo 2012 m. LR baudžiamajame kodekse pradėtas kvalifikuoti kaip prekyba vaikais, tačiau jis visada egzistavo mūsų visuomenėje. „Manau, kad ši atgrasi praktika yra vis dar neišlaikytas egzaminas tiek mūsų teisėsaugai, tiek socialinėms, vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Dar labai dažnai įvairiose specialistų diskusijose tenka išgirsti nuomonių, kad „egzistuoja nusikaltėlių genai“, jog „tokiems“ vaikams patinka nusikalsti, niekas jų surakintų neišvežė ir panašiai. Belieka tik vėl apgailestauti, kad neretas toks profesionalas, teikiantis pagalbą vaikui ar tiriantis prieš jį įvykdytą nusikaltimą, tikriausiai snaudė aukštojoje mokykloje per psichologijos paskaitas, o ir vėliau nepaėmė jokios specialios literatūros į rankas, neplėtė savo ribotos kompetencijos“, – piktinasi Lietuvos „Carito“ atstovė.


Moteris apgailestauja, kad sunku nusakyti tikrąjį problemos mastą, nes Lietuvoje nėra bendros teisėsaugos ir NVO duomenų bazės apie prekybos žmonėmis aukas, todėl į tokią svarbią problemą vis dar žvelgiame tarsi pro rūką. „Pagal oficialiąją policijos statistiką, 2014 m. nuo prekybos žmonėmis nukentėjo trys vaikai. Manau, jog šį skaičių reikėtų dauginti bent iš dešimties, – teigia Kristina Mišinienė. – Problema liečia tikrai visus. Būtų iliuzija manyti, kad tik tam tikra vaikų grupė yra prekeivių žmonėmis taikinys. Taip, nusikaltėliams paprasčiau yra išnaudoti tuos tarsi „niekieno“, užmirštus, ramia sąžine nurašytus vaikus, o palietę mylinčių šeimų jaunuolius jie neabejotinai sulauktų rimto atkirčio. Bet neretai daug išoriškai gerai atrodančių šeimų gyvena visai kitokį vidinį gyvenimą, tėvai ar globėjai yra pavargę ir nusiminę nuo sekinančio tempo, trūkinėjančių santykių, įvairių problemų. Kiek daug vaikų ir šeimoje neranda supratimo, kaip tada pasisakyti apie patyčias, šantažą, patiriamą prievartą, staiga atsiradusias skolas? Paaugliai labai fatališkai žiūri į juos ištikusias problemas, neretai jie nusileidžia savo skriaudėjams net neįsivaizduodami, kad galėjo nepaklusti, gintis, ieškoti pagalbos.“


Dauguma pradingsta išvykę į užsienį


Pasak N. Kurčinskajos, Dingusių žmonių šeimų paramos centras per metus sulaukia apie 600 skambučių. Aštuoni iš dešimties žmonių pradingsta išvykę į užsienį. Moteris papasakojo klasikinę istoriją: „Šiandien man paskambino moteris iš Vilniaus, kuri pasakojo, kad nebegali susisiekti su savo sūnumi. Jis jau ketverius metus dirba Anglijoje ir iki šiol viskas buvo gerai, vaikinas palaikydavo nuolatinį ryšį su artimaisiais, kol rugsėjo mėnesį nusprendė keisti darbą. Susiskambinus paskutinį kartą, jis mamai papasakojo, kad planuoja pereiti dirbti į statybų įmonę, nes ten siūlo geresnį atlyginimą. Nuo to laiko šeima nebeturi su vaikinu jokio ryšio, telefonas išjungtas, gyvenamoji vieta neaiški. Po trijų mėnesių mama pradėjo įtarti, kad jis pateko į prekybos žmonėmis tinklą“, – pasakojo N. Kurčinskaja.


Angelė Lazauskienė pabrėžė, kad prekyba žmonėmis yra organizuoto nusikalstamumo verslas, ir jį vykdantieji yra puikiai įvaldę šį amatą. Jie žino, kaip užverbuoti žmones, todėl į jų pinkles gali įkliūti įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Tai nėra vien priklausomų žmonių ar mažų miestelių gyventojų problema. „Teikiame pagalbą ir tokioms moterims, kurios turėjo šeimą, tėvų palaikymą, tačiau vėliau įsimylėjo ir tokiu būdu pateko į vergovę. Žinoma, tas „įsimylėjimas“, buvo gerai surežisuota verbuotojo apgaulė. Todėl negalime apibendrinti, kad tai tik kelių konkrečių visuomenės grupių problema, tačiau akivaizdu, kad dažniausiai yra verbuojami pažeidžiami žmonės – vienišos mamos, miestelių gyventojai, sunkiai matantis ateitį jaunimas. Dalis šių žmonių turi mąstymo sutrikimų ir diagnozuotų ar dar nediagnozuotų ligų“, – aiškino „Carito“ socialinė darbuotoja.


Priverstiniams darbams išvežami ir benamiai


„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo metu į prekybos žmonėmis tinklą dažnai patenka benamiai, – sako N. Kurčinskaja. – Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios nakvynės namuose gyvenantys žmonės neturėdami veiklos dienomis būriuojasi prie netoliese esančios IKI parduotuvės ir iš ten išvežami. Jeigu benamis dar nėra degradavęs ir neblogai atrodo, prekiautojai žmonėmis įsitempia jį į autobusėlį ir išveža į Angliją. Asmeniškai žinau keletą tokių atvejų. Būna, kad benamius užverbuoja ir prie „Betanijos“ dienos centro.“


Neliudija, nes bijo, o valstybė jų nesaugo


Nors pora tūkstančių žmonių kasmet tampa vienokios ar kitokios rūšies vergijos aukomis, tik vienetai atvejų pasiekia teismus. Pašnekovės įvardija keletą priežasčių. Viena iš jų ta, jog nukentėję žmonės jaučiasi nesaugūs. „Bėda ta, kad Lietuvoje neveikia liudytojų apsaugos sistema. Aš pati, ilgą laiką dirbdama su prekybos žmonėmis aukomis ir matydama situaciją iš vidaus, nesutikčiau liudyti teisėsaugai, nes bijočiau dėl savo gyvybės ir saugumo. Jeigu viską išpasakočiau tyrėjui, nurodyčiau nusikaltėlių adresus, rizikuočiau, kad agresoriai atvažiuos ir susidoros su manimi arba mano artimaisiais“, – sakė N. Kurčinskaja. Taip pat ji pateikė pavyzdį, kaip nukentėjusiais ieškovais rūpinamasi Anglijoje, kur šiuo metu nagrinėjama daug modernios vergijos bylų, kuriose liudija nukentėję Lietuvos piliečiai. Anglijoje liudininkams suteikiama ilgalaikė apsauga: žmogus apgyvendinamas vienuose iš šešiuose miestuose įkurtų saugos namų, kuriuose lieka, kol nagrinėjama sudėtinga byla. Per visą laikotarpį jis gauna valstybinę pašalpą, o jeigu byla labai rimta ir užtrunka ilgą laiką, žmogui suteikiama net pilietybė. „Taigi ten žmogaus saugumas yra valstybės prioritetas, panašiai vyksta ir JAV, o Lietuvoje liudininkai paliekami likimo valiai. Apie jo apsaugą galvojama tik iki teismo, o vėliau – tesižino. Nors prirašyta daug direktyvų ir reglamentų, sistema realiai neveikia“, – aiškino N. Kurčinskaja. Žinoma, tokia liudininkų apsauga valstybei kainuoja labai brangiai, bet kol nebus užtikrintas aukos saugumas, negalėsime tikėtis išaiškinti ir nubausti daugiau nusikalstamo tinklo narių. A. Lazauskienė antrino, kad palydint aukas į teismą neretai tenka matyti vaizdą, kaip vienoje pusėje stovi keturi kaltinamieji ir jų advokatai, o kitoje – sutrikusi smurto auka su socialiniu darbuotoju.


Paklausus, ar buvusios prekybos žmonėmis aukos nenori padėti nubausti agresorių ir taip apsaugoti potencialias aukas, A. Lazauskienė paaiškino, kad didelį smurtą patyrusi auka dar ilgą laiką nesugeba mąstyti apie kitus žmones ir nusikaltėlių nubaudimą, nes tik galvoja, kaip išgyventi. „Turint galvoje prekybos žmonėmis tinklą, reikia suprasti, kad tame versle neveikia jokios priimtos visuomenės normos ir taisyklės, nėra žmogiškų sąlygų. Žmogus kaip daiktas be jokių teisių parduodamas už pinigus, aukos patiria smurtą, grasinimus nužudyti. Šis krizinis laikotarpis tęsiasi ilgą laiką, o sveikimo procesas yra lėtas. Tik po keleto metų žmogus gali pradėti galvoti apie tai, kad, įvykdžius teisingumą ir nubaudus nusikaltėlius, jis padės ir kitoms potencialioms aukoms.“


Reikalinga aktyvesnė prevencija ir ilgalaikė pagalba


„Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skyrė pinigų socialinei pagalbai prekybos žmonėmis aukoms teikti. Tačiau teisėsaugos institucijos turėtų užtikrinti ir teisinę asmens apsaugą, o Švietimo ir mokslo ministerija – aktyviau vykdyti prevencines programas. Ši prevencinė sistema turėtų apimti visus ugdymo etapus, pradedant darželiu ir baigiant vidurine mokykla, kad jaunas žmogus būtų atsparus ir sąmoningas. Kiek mes, nevyriausybininkai, galime apvažiuoti mokyklų per metus? – klausė N. Kurčinskaja. – Tikrai nepavyks apimti visos švietimo sistemos, o tuo tarpu daugelis jaunimo tebetiki, kad užsienyje krenta auksas iš dangaus. Dėl to net specialybių neįgiję ir užsienio kalbos nemokėdami jauni žmonės emigruoja ir tampa lengvu grobiu, gatavais vergais“, – apgailestauja pašnekovė ir prideda: „Kiek kartų jau rengėme seminarus ir siūlėme Švietimo ir mokslo ministerijai parengti privalomas prevencines programas. Be to, reikėtų informuoti ir tėvus, kad jie žinotų apie jų vaikams gresiančius pavojus. Sveikatos ministerija taip pat turėtų numatyti specialų gydymą prekybos žmonėmis aukoms. Jeigu auka grąžinama į Lietuvą neturėdama sveikatos draudimo, dar nespėjusiai užsiregistruoti darbo biržoje, jai turėtų būti suteikiama nemokama pradinė pagalba.“


Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja A. Lazauskienė sako, kad, norint padėti nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, reikia pradėti nuo visuomenės požiūrio pokyčių. Nukentėję asmenys dažnai nedrįsta išsipasakoti, kreiptis pagalbos ir sunkiai išbrenda iš psichologinių problemų, nes jaučia gėdą prieš visuomenę. Dar labai gajus požiūris, kad aukos, įkliuvusios į pinkles, pačios kaltos. Šį požiūrį reikia keisti, nes, kaip aiškino visos pašnekovės, organizuoto nusikalstamumo aukomis gali tapti įvairių socialinių sluoksnių žmonės ir esantieji šalia mūsų.


Šv. Mortos grupė – žingsniai bendradarbiavimo link


Liepos pradžioje Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašė memorandumą dėl kovos su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergove. Tarptautinė iniciatyva, Šv. Mortos grupė, atsirado popiežiaus Pranciškaus pastangomis. Šventasis Tėvas padrąsino Bažnyčią ir policiją suvienyti jėgas šioje srityje, kaip tai jau vyksta Jungtinėje Karalystėje. Spalio 30–31 dienomis Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas ir Vidaus reikalų ministerijos kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo jau trečiame Šv. Mortos grupės susitikime El Eskorialo mieste. Į susitikimą atvyko Ispanijos karalienė Sofija, Šventojo Sosto, Interpolo bei Europolo vadovai. Kunigas A. Toliatas viliasi, kad memorandumas Lietuvoje paskatins realų bendradarbiavimą, nes kol kas trūksta abiejų pusių iniciatyvos. Šv. Mortos grupės tikslas yra komunikacija – sėsti prie vieno stalo ir kovoti su visomis modernios vergovės formomis pasitelkiant organizuotas policijos, Bažnyčios ir nevyriausybinių organizacijų pastangas.


Monika Midverytė

Publikuota 2015 m. Lapkričio 12 d. www.bernardinai.lt