Sunkiai, nepasitikėdamos, tiesiog nerasdamos žodžių apsakyti tam, kas jas ištiko.
Vyras vadina save „senu, savo jau atgyvenusiu”, nors jam 55.
Iš matymo pažįstamų „geradarių” pakalbintas trumpai padirbėti Anglijoje, paslaugiai ten nugabentas ir uždarytas kanapių fermoje.
Miegojo ir dirbo toje pačioje patalpoje, laistydamas, prižiūrėdamas „derlių” kartu su kitais surankiotais Lietuvoje vergais.
Legalūs kanapių ūkiai JK sukūrė bilijonų vertą industriją, kurios pogrindyje karaliauja nusikalstamos grupuotės su nakčiai rakinamais grandinėmis migrantais iš Vietnamo, Kambodžos, Rumunijos, o dabar girdime ir apie mūsų tautiečių išnaudojimą.
Pavykus pabėgti, vyras klaidžiojo po Anglijos miestus, nakvodamas pakelėse, parkuose, draugiški praeiviai, padavėjai kavinėse pamaitindavo, parūpindavo šiltesnį apklotą. „Ryte prabudau tame parke, visur prisnigę, mano rūbai suledėję, prišalę prie žemės”.
Išsigelbėjimas atėjo, kai nuolat pro parką ėjusi ir sumuštiniais vaišinusi studentė vieną kart nusprendė išsiaiškinti, kokia yra šio benamio istorija.
Pasikvietusi draugus, ji šiaip ne taip sužinojo vyro tautybę, susisiekė su pagalbos organizacija, ši vėliau – su mumis, taip ir baigėsi du metus trukusi „trumpa išvyka į didelių galimybių šalį Angliją”.
Kaip užkirsti kelią tokiam išnaudojimui?