Marijampolietės Anos gyvenimas puikiai atspindi, kaip Lietuva rūpinasi alkoholikų šeimoje gimusiais vaikais. Kraupiausia, kad paimta iš šeimos mergaitė mėtyta po įvairias valdiškas įstaigas, gydyta psichiatrinėse, kol galiausiai pakliuvo į Švėkšnos socializacijos centrą ir jame buvo pardavinėjama vyrams.
Prisipažinsiu, šito interviu labai bijojau: žinojau, kad su tiek skausmo patyrusia jauna moterimi kalbėsiu apie bėdas šeimoje, patirtis vaikų namuose, savęs žalojimą ir parsidavinėjimą.
Dar labiau bijojo mano pašnekovė Ana, kurios vardą straipsnyje nusprendžiau pakeisti siekdamas apsaugoti jos privatumą. Padrąsinta jai gelbstinčio Lietuvos Carito, Ana ryžosi DELFI papasakoti savo gyvenimo istoriją. Po interviu nuoširdžiai džiaugėsi nugalėjusi baimę – ją kalbėjimas apie skaudžius dalykus veikia tarsi terapija.
Į vaikų namus pasiprašė pati
Anos mama ir močiutė nuolat girtavo. Apie tėvą, kurio niekada nematė, Ana žino tik tiek: kalėjime sėdėjęs rusas. Kiek geresniu žodžiu ji mini patėvį, kuris, nors ir gėrė, nors ką nors parnešdavo namo. Tuo metu mama, vos gaudavusi pinigus už vaikus, sėsdavo gerti. Šeimą tikrindavę specialistai suaugusius nuolat rasdavo apgirtusius. Vaikams trūko maisto, šeimoje kartojosi vaidai, mama mušdavosi su patėviu ir močiute. Tiesa, vaikų neliesdavo.
Todėl kartą atvyko vaiko teisės su policija ir Aną su jaunesne sesute išvežė į ligoninę. „Manęs vaiko teisės paklausė, ar noriu grįžti namo, ar į vaikų namus. Pasirinkau vaikų namus. Man buvo dešimt metų, sesei – treji“, – pasakoja pašnekovė.
Vaikų namuose Ana jautėsi kaip kalėjime – nepažinojo nei vaikų, nei auklėtojų, vis bėgdavo į namus. Po poros metų laikinuosiuose vaikų globos namuose Marijampolėje mergaites perkėlė į Avikilų vaikų globos namus. Iš čia mergaitė irgi bėgdavo namo – keletą metų nesėkmingai vis ieškojo mamos. Kai pagaliau surado, gimdytoja jau buvo tapusi neįgali, sunkiai paėjo.
„Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
„Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
Patekusi į Avikilus, kelias savaites praleido užsidariusi kambaryje. Su pagyvenusiomis auklėtojomis nesutarė. Prasidėjo nesutarimai su kitais vaikais ir rankų pjaustymaisi skutimosi peiliuku. „Tuo metu nejausdavau skausmo, nenorėjau išsilieti ant kitų žmonių, maniau, geriau visą pyktį išlieti ant savęs“, – atvirai pasakojo Ana.
Merginos aiškinimu, norėdami atsikratyti, ją pradėjo vežti į psichiatrijos ligoninę. Pirmą kartą ji iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pabėgo. Vėliau teko gulėti Kauno klinikose. „Jausdavausi „apsinarkašinusi“, maitindavo tik vaistais“, – sako pašnekovė.
„Tuo metu bendravau su mama, ji dėl visko kaltindavo mane – kad neklausiau ir mane atėmė. Mama skambindavo auklėtojoms ir mane kaltindavo, nors aš ją lankiau ir šio bei to nunešdavau. Norėdavau pasikalbėti su auklėtojomis, bet jos paklausydavo, o kitą akimirką jau direktorius viską žinodavo. Darbuotojai negali taip elgtis“, – apie gyvenimą globos namuose pasakoja Ana.
Švėkšnoje laukė pragaras: atvažiuodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“
Apie 2013-2014 m. Ana pateko į Švėkšnos socializacijos centrą. Čia atsidūrusi mergina mano po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. „Jie nesuprato, kad jei vaiku atsikrato, jį išveža, jis grįžta dar žiauresnis. Vaiknamyje bendravimas su darbuotojais visai kitoks, o tokiose įstaigose kaip Švėkšnos socializacijos centras dar žiauriau. Ten ir razborkės, ir muštynės, keiksmažodžiai, šokinėjimas prieš auklėtojas. Vaikai iš čia grįžta žiauresni nei buvo“, – kalbėjo pašnekovė.
Švėkšnoje Ana praleido dvejus metus. Iš pradžių viskas atrodė normaliai – susipažino ir užmezgė santykius su psichologe. „Tada atėjo tokios merginos, vienai merginai pasiūlė parsiduoti, ji nuvažiavo, parsidavė, grįžusi žliumbė. Ji norėjo atsisakyti, bet nepavyko – buvo viena prieš dešimt vyresnių“, – prisimena Ana.
Netrukus atėjo ir Anos eilė. „Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, – pasakoja marijampolietė.
Įsėdus į automobilį, jame buvęs vyras užrakino dureles ir nusivežė į mišką, kur viskas ir vyko. Anos teigimu, jas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos.
„Pasakėme, kad kreipsimės į socialines darbuotojas, pranešime psichologams, tačiau kai vieną merginą sudaužė, bijojome ir tylėjome. Kada vėliau nebegalėjome kentėti parsidavinėjimų, tų šlykščių senių, galiausiai pasakiau psichologei. Tada prabilo dar viena mergina, viskas išaiškėjo ir išlindo į viešumą“, – kabėjo Ana.
Košmaras Švėkšnoje tęsėsi apie pusmetį. Merginų pardavinėtojos, to paties socializacijos centro gyventojos, už parūpintas mergaites gaudavo pinigų, alkoholio, tabako. Aukoms netekdavo nieko.
Kada nepilnametes išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti. „Teisme pamačiau visų vyrų snukius, jie iš manęs ir kitų merginų juokėsi. Kada ėjau apklausai pas psichologę į atskirą kabinetą, jie patenkinti žvengė. Paėmė siutas, atrodė, norisi juos paimti, sutraiškyti, sukapoti, bet to neįmanoma padaryt, nes pati dar esi vaikas“, – neslėpė Ana.
Anos pasakojimu, Švėkšnoje blogi apsaugos darbuotojai, kurie nuraminimui suleidžia vaistų, nuo kurių kelioms valandoms užmingi. Atsibudusi jautiesi tarsi „apsinarkašinusi“, eini šleivodama. Taip, anot Anos, nutinka kiekvienam, kuris pradeda „psichuoti“ ir blogai elgtis.
Iš Švėkšnos merginą išvežė į ligoninę, po keleto savaičių iš ten ji grįžo į globos namus.
Tapusi pilnamete, pastojo ir nesėkmingai ištekėjo
Mergaitei teko gyventi ir Vilniaus socializacijos centre. „Labai blogas darbuotojų elgesys, labai nepatiko, viskas sugriežtinta, kur tik eini, seka iš paskos, negali pabūti viena. Išdaužiau lango stiklą, persipjoviau ranką, direktorė iškvietė greitąją, policiją, mane išvežė į psichiatrinę. Aš direktorei pažadėjau atsilyginti. Kai tik grįžau iš ligoninės, tą pačią dieną persiuntė į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“, kuriame išbuvau ilgiau nei metus“, – prisimena Ana.
Iš pradžių ji jautėsi nekaip, palietus širdžiai skaudamas vietas, vėlėsi į muštynes, bet pamažu sunkumai praėjo, Ana užmezgė ryšius su auklėtojomis, direktore. „Labai geri darbuotojai, daug padėjo“, – „Saulutę“ geruoju mini Ana.
Tačiau netrukus Anai sukako 18 metų, tad valdiškas įstaigas teko palikti. Grįžusi į Marijampolę, įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis siuvėjos amato, tačiau čia ilgai neištvėrė – nepavyko pritapti. Tada ji įstojo į Darbo biržą, pradėjo tvarkytis gyvenimą.
Mergina kurį laiką gyveno pas pažįstamą, tada susitvarkė dokumentus ir pateko į nakvynės namus. Čia pagyvenusi mėnesį sužinojo, kad pastojo – mama taps rugpjūtį. „Tada nusipirkau butą, susituokiau ir viskas“, – pasakoja 18-metė. Butą Marijampolėje ji nusipirko gavusi valstybės išmoką.
Ana ištekėjo, tačiau gyvenimas nesiklosto. Sutuoktinis jau kelios paros kaip dingęs, o jei ir grįš, Ana jo nepriims ir ketina skirtis. Vaikelį Ana augins viena, tikisi, kad padės mama, kuri dabar geria mažiau – tik „skardinę alaus vakare“, nuo kurios netampa „gatava“.
Ana kol kas nedirba – gyvena iš pinigų, kuriuos, tapusi nepilnamete, gavo iš valstybės. Jai padeda Lietuvos Caritas ir kiti geri žmonės. Iš pradžių merginai buvusi baimė, kad pradėjusi gyventi viena nesusitvarkys – juk net dokumentų iki šiol savarankiškai nereikėdavo tvarkytis.
Pačios auklėtojos pjaustėsi rankas ir gulėjo psichiatrinėje
Ko Ana labiausiai norėtų gyvenime? „Šiuo metu nieko nereikia, turiu viską, apie ką svajojau“, – aiškino pašnekovė, ateityje pasišovusi baigti vidurinę mokyklą ir tapti socialine darbuotoja. Kad galėtų padėti panašus likimo žmonėms.
Jaunesnė Anos sesuo gyvena vaikų globos namuose. Ana pas ją važiuoja vos ne kasdien ir bando auklėti, kad ši nustotų bėgioti iš pamokų. „Ji negirdi kitų, tik isterikuoja, rėkia, šūkauja ir mano, kad taip viską pasieks. Aš ir taip seniau galvodavau, tačiau taip neturi būti, kiekvieną situaciją reikia apgalvoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Ana neslepia: jai pačiai susivokti padėjo vaikų socializacijos centras „Saulutė“, iš kurio grįžo kitu žmogumi. Jai atrodė, kad niekada nepavyks nustoti pjaustytis, bėgti iš vaikų namų. Tačiau, pasakoja ji, kai atrandi žmogų, kurį gerbi, pasitiki, gali atvirai kalbėtis, kuris tau padeda, pasijauti kažkam reikalingas, pradedi išgirsti kitus, taip pat gali padėti panašaus likimo žmonėms.
Žvelgiant į savo gyvenimą Anai atrodo nenormalu, kad buvo mėtyta per įvairius globos namus. „Sakoma, kad vaikų globos namuose turi dirbti auklėtojos ar socialinės darbuotojos su gera charakteristika, bet yra pora auklėtojų, neminėsiu tų vaikų globos namų, kurios pačios susipjaustė rankas, gulėjo psichiatrinėje, kaip jos gali dirbti tokį darbą, jei pačios gyvena tokį gyvenimą kaip vaikai? To nesuprantu“, – retoriškai klausė Ana.
K. Mišinienė: auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų kontaktus
Anos, kaip ir kitų Švėkšnoje išnaudotų mergaičių, istorija puikiai žinoma Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovei Kristinai Mišinienei.
„Negali ramiai klausytis nukentėjusių mergaičių pasakojimų apie trejus metus trukusius jų pardavinėjimus suaugusiems vyrams, atvažiuodavusiems vos ne į globos įstaigos teritoriją „susirinkti“ šių mergaičių, kad santykiauti su jomis mašinose, miškeliuose ar … „prie kapinių“.
Centro kolektyvas jau buvo apsipratęs ir su savo globotinių prostitucija, ilgalaikiais dingimais, pareigūnų neveiklumu. Tiek apsipratęs, kad net teisme psichologės, socialinės pedagogės jaunąsias suteneres charakterizavo kaip veiklias, organizuotas, tikras lyderes. O jų aukas – kaip didesnių sužalojimų nepatyrusias, sunkaus būdo, nepritampančias…
Sunku mums suvokti, bet centro auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų ir kontaktus, prašydavo jų parvežti mergaites atgal, apsipykdavo su jais dėl įkyrumo“, – DELFI kalbėjo K. Mišinienė.
Specialistės manymu, išnaudotų nepilnamečių traumos mastas yra milžiniškas. Visos jos kalba apie aplinkinių abejingumą, apie „vierchių“ baimę, apie šlykštėjimąsi tokiu santykiavimu, nuolatinį savęs žalojimą.
„Mes buvome liudininkės neapsakomos psichologinės, dvasinės sumaišties, kurioje paauglės blaškėsi, kai pagaliau, atsiradus ryžtingai pareigūnei Tauragėje, sąžiningam prokurorui Klaipėdoje, šis apgailėtinas išnaudojimas buvo sustabdytas.
Visų jaunuolių likimai klostosi skirtingai, bet džiaugiamės, kad nežiūrint pasitaikančių išbandymų, jos ima savo gyvenimą į savo rankas, mokosi priimti pagalbą, atpažinti ir gydytis žaizdas – paprasčiau tariant, mokosi, dirba, myli, kuria. Bet jos yra labai jaunos, pažeidžiamos, jų sėkmė ar pilnavertis gyvenimas vis dar labai priklauso nuo žmonių, kurie yra šalia“, – sako K. Mišinienė.
K. Mišinienės manymu, visi – centro steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija, konkretūs darbuotojai, pareigūnai – tam tikra prasme prisidėjo prie prievartavimų, suteneriavimo, mergaičių, tarp jų ir „blogųjų“, žlugdymo. Jos teigimu, laikas parodys, ar nukentėjusios prašys teismų įvertinti šį ilgametį abejingumą, nekompetenciją.
K. Mišinienė taip pat nesutinka su teisėjo atliktu nusikalstamų veikų perkvalifikavimu – iš prekybos vaikais į pelnymąsi iš nepilnamečių prostitucijos. Specialistė kelia mintį, kad gal jau laikas mums peržiūrėti pasenusį, neatitinkantį šiuolaikinių vaikų apsaugos standartų terminą „nepilnamečių prostitucija“.
Nepilnamečių skriaudėjai sės į kalėjimą
DELFI primena, kad Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę paskelbė nuosprendį rezonansinėje Švėkšnos byloje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Švėkšnos globos namuose, kuriuose gyveno specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie pusantrų metų klestėjo seksualinis išnaudojimas. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenis. Keturi jų yra vyrai – Ramzilas Fachrislamovas, Andrius Stanslovaitis, Marius Kasputis, Mindaugas Grigalavičius, kurie savo lytinę aistrą tenkino su nepilnametėmis iš Švėkšnos globos namų.
Kitos keturios kaltinamosios – Emilija Galdikaitė, Gabija Vasiliauskaitė, Brigita Kazlauskaitė, Inga Erliga Vilimavičiūtė buvo Švėkšnos globos namų auklėtinės, jos ir organizavo nepilnamečių prostitucijos verslą. Nukentėjusiosiomis šioje byloje pripažintos šešios merginos, kurioms, kai jos buvo pardavinėjamos, buvo nuo 14 iki 17 metų. Dabar merginomis rūpinasi „Lietuvos Carito“ organizacija, kai kurios gydėsi ir psichiatrijos ligoninėse.
R. Fachrislamovas pripažintas kaltu už tai, kad tris kartus santykiavo su nepilnametėmis ir jam skirta dvejų metų reali laisvės atėmimo bausmė, bet ją reikės atlikti atviroje kolonijoje. A. Stanslovaitis, teismo sprendimu, puspenktų metų turės praleisti pataisos namuose. Ten pat pasiųsti ir M. Kasputis bei M. Grigalavičius. Jie skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Ir vyrai, ir merginos teismo nuosprendį per 20 dienų dar gali apskųsti.
E. Galdikaitė ir G. Vasiliauskaitė nuteistos 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymas atidėtas. Merginos įpareigotos vakarais būti namuose, mokytis, joms skirtos ir kitos auklėjamojo pobūdžio priemonės. B. Kazlauskaitei skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas metams ir šešiems mėnesiams, o I. E. Vilimavičiūtė nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant metams. Merginos taip pat įpareigotos mokytis, joms skirtos kitos auklėjamojo poveikio priemonės.
2015 m. iš Šilutės r. savivaldybės centrą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, socializacijos centras pavadintas „Diemedžio“ ugdymo centru. Dabar pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams priima mokytis berniukus iš visos Lietuvos regionų.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Mindaugas Jackevičius