Prieš mane, kitoje tvoros pusėje, stovi jauna afrikietė vardu Divine. Laukiame, kol Medininkų migrantų stovyklos pareigūnai mus palydės į pasimatymų kambarį. Prieš interviu moteris ilgai dvejojo – tai sutikdavo pasikalbėti, tai vėl persigalvodavo.
Divine kilusi iš Kongo Kasai provincijos. Kadaise vieno ramiausių ir labiausiai klestinčių šalies regionų. Vietos, kuri tapo žinoma dėl 2016–2019 m. čia vykusio Kamwina Nsapu sukilimo, nukreipto pirma prieš šalies policijos pajėgas. Sukilimas, kupinas keršto, neapykantos etniniu pagrindu, Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimu nusinešė apie penkis tūkstančius gyvybių. Abi konflikto pusės kaltinamos nusikaltimais žmoniškumui. Kankinimai, masiniai moterų prievartavimai privertė daugiau nei milijoną žmonių palikti savo gyvenamąsias vietas.
Divine istorija viena tokių. Pasikalbėti apie tai prisėdame kelių kvadratinių metrų moduliniame namuke. Kartu su ja į pokalbį atėjo ir kambario draugė, padėsianti vertėjauti.
Pagal naują laikino prieglobsčio stovyklose tvarką, žurnalisto pokalbį su migrantu prižiūri VSAT pareigūnas ir, esant reikalui, jį gali įrašyti. Ankštoje patalpoje pareigūnas atsistoja kampe prie durų.
Divine tėtis buvo vietos policininkas. Mama – namų šeimininkė. Šeima gyveno gana vargingai. Ji, vienintelis šeimos vaikas, ėjo į mokyklą. Kai Divine buvo keturiolika, į jų namus įsiveržė sukilėliai: „Jie iškart nužudė tėtį. Mane laikė, kad negalėčiau nieko padaryti. Mama garsiai šaukė. Ją taip pat nužudė. Tada ji laukėsi.“ Divine kariai prievartavo. Ji atsibudo ligoninėje.
Skaudžią istoriją Divine pasakoja nenoriai, į klausimus apie patirtą prievartą ir išnaudojimą atsakyti vengia. „Ji nenori pasakoti šių dalykų, nes…“ – pokalbį verčianti Divine draugė reikšmingai žvilgteli į greta stovintį pareigūną.
Išėjusi iš ligoninės mergina atsidūrė gatvėje. Prašant pinigų, ją užkalbino nepažįstama moteris. Išgirdusi merginos istoriją pakvietė ją pas save į namus. Divine prisimena, kad ten buvo tarsi prieglauda. Mainais už pastogę tekdavo dirbti įvarius darbus, tarp jų aptarnauti ir atėjusius vyrus. Po kurio laiko moteris, kurią Divine vadina teta, ją pardavė pagyvenusiam afrikiečiui.
Šioje vietoje mergina susijaudina, kalba lėtai ir atsargiai: „ Ten man teko daryti viską, ko jis nori. Jis naudojo prievartą.“
Divine nutraukia pokalbį ir paprašo kelių minučių pertraukos pabūti viena. Ji padeda galvą ant stalo ir suspaudžia ją rankomis. Nespėjus mums išeiti, ji praranda sąmonę ir krinta ant grindų. Pareigūnas radijo ryšiu iškviečia pagalbą.
Medikas taip ir nepasirodo. Po kelių minučių atsigavusi Divine susiima už galvos, apsipila ašaromis. Ji, prilaikoma VSAT pareigūno ir „Medikai be sienų“ savanorės palydima į medicinos punktą.
Mišinienė: norėtume, kad jos neatsidurtų gatvėse, lauke ar pradėtų klaidžioti po mūsų miestus, elgetautų
Pašnekovei žinant apie jos atvejį kalbame su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadove Kristina Mišiniene. Pastaruosius mėnesius ši organizacija dirba migrantų stovyklose būtent su seksualinę prievartą patyrusiomis moterimis.
„Daugiausia dirbame su seksualinės prievartos aukomis. Dalis jų gali būti ir prekybos žmonėmis aukos. Tačiau šiandien nėra taip svarbu suteikti žmogui kažkokią etiketę. Mums svarbu prieiti, įvertinti situaciją bei poreikius.
Mes jau 21-us metus dirbame šiame lauke, galime įvertinti, identifikuoti ir pasiūlyti valstybei savo vertinimą. Kol kas tas vertinimas valstybei nereikalingas, nes migracija pati turi savo specialistus ir jau yra atliktas pirminis poreikio įvertinimas – teismai atsisako priimti mūsų dokumentus, nes mes nesame proceso šalis. Siūlome ir kitą momentą – Lietuvai nusprendus pasilikti šias seksualines prievartos ar prekybos žmonėmis aukas, negalint jų išsiųsti į savas šalis, galėtume jas perimti, suteikti laikiną prieglobstį, pasiūlyti reabilitacines paslaugas. Tikrai norėtume, kad jos neatsidurtų gatvėse, lauke ar pradėtų klaidžioti po mūsų miestus, elgetautų. Mes norime pasiūlyti pagalbą. Situacija labai bloga. Daugelis šalių nepriims atgal savo piliečių. Ir kas tada toliau vyks?“ – įžvalgomis dalijasi K. Mišinienė.
– Seksualinės prievarta – tai priežastis, dėl ko jūsų globojami žmonės bėgo?
Taip, tai bėgimo priežastis. Ir matome, kad tai ne vienkartiniai prievartos aktai. Labai dažnai ta prievarta susijusi su politiniais neramumais, suirutėmis. Vienos jėgos kovoja prieš kitas. Dažnai tokia prievarta reiškiasi kaip bausmė šeimai, bausmė politinei grupei. Arba tiesiog žiaurumo pasireiškimas – nužudoma šeima (dažniausia tai būna tos šalies pareigūnai), kurie reiškėsi prieš tam tikras sukilėlių jėgas. Suaugę žmonės nužudomi, o mergaitės, vaikai išprievartaujami.
Kalbant apie jų išsiuntimą atgal, kur tokiam žmogui grįžti? Pasikartosiu, mes norime šiuos žmones paimti pas save.
– Kone visi istoriniai konfliktai yra lydimi tokių brutalių nusikaltimų. Tai jautrios temos, dažnai paliekamos istorijos paraštėse. Kaip jūs randate šiuos žmones, užmezgate pokalbį?
Stovyklose lankomės nuolat. Tai, ko ieškome, atvirai sakome tarnyboms, stovyklų administratoriams. Kalbiname ir migrantus, bandome atrasti tas istorijas. Aišku, kad žmonės nekalba. Atėjus į stovyklas, pirmiausia tave apspinta grupelė migrantų, kuriems gal ne tiek ir reikia tos pagalbos. O tikrosios aukos sėdi kažkur kambarėliuose ir visiškai nenori apie save kalbėti. Būtent tokių žmonių ir ieškome.
KOPŽI organizacijos konsultantės yra apmokytos, turi nemažą patirtį dirbant šiais metodais, išmano specifiką. Jos yra padėjusios daugybei seksualinės prievartos aukų Lietuvoje. Šį darbą išmanome. O užmezgus ryšį su žmogumi, nėra taip sudėtinga judėti toliau.
Žinoma, visada kyla tas girdimos istorijos patikimumo klausimas. Kai kalbame apie seksualinės prievartos patyrimų istorijas, sulaukiame dešimčių nepasitikėjimo balsų: „O gal meluoja?“ Žinoma, ta tikimybė visada yra. Tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad apie seksualinę prievartą neįprasta meluoti. Greičiau žmogus kalbėtų apie politinius motyvus ir pan. Matome ir kūno kalbą tų žmonių – dažnai regimai matomi jų fiziniai sutrikimai, jie būna apatiški, skundžiasi tam tikromis psichosomatinėmis problemomis, valgymo sutrikimais. Yra daugybė indikacijų, kurias vertiname.
Tokia psichologinė trauma nematoma randų pavidalu. Tai išsiaiškini bendravimo, konsultavimo metu. Nėra paprasta.
– Šiame lauke jūs ir jūsų organizacija turi didelę patirtį. Ar galite palyginti lietuvių ir migrantų seksualinės prievartos atvejus?
Šios traumos yra gana panašios. Nėra didelio skirtumo rasiniu, kultūriniu požiūriu. Matome panašų elgesį – apatiją, neigimą, agresiją prieš save ar kitus, pasireiškiančius somatinius sutrikimus. Žmogus, pasakodamas šiuos įvykius, visuomet labai jaudinasi. Tikrai, reikėtų būti Holivudo žvaigžde, kad galėtum save nuolat įvesti į tą būseną ir nuosekliai meluoti.
Juolab kad seksualinis smurtas, dabartinėje situacijoje, absoliučiai nereiškia, kad tu gausi prieglobstį.
Užima laiko išgirsti ir suprasti. Kalbėdamas su žmogumi matai, kad kažkas yra nutikę, jauti kažkokios traumos pasekmes. Neretai tai būna artimųjų praradimas. Būtent šiose grupėse seksualinė prievarta yra tik vienas platesnės prievartos komponentų. Tai gali būti ir tėvų ar vaikų nužudymas tavo akyse, namų sunaikinimas ir pan. Aš tai pavadinčiau užsitęsusiu gedėjimu. Jis turi to pasekmes – somatinius sutrikimus.
Viso to aplinkybės labai slegiančios, tarsi po kokiu cemento luitu. Lydi nuolatinė nežinomybė – o kas bus toliau? To mes nežinome ir jiems pasakyti negalime.
Daug kam labai palengvėtų, jei žinotų kas jų laukia. Išsispręstų psichologiniai simptomai. Juos lydi nuolatinė nežinia. Ir pati valstybė yra nežinioje. Matome, kad tas prievartinis žmonių uždarymas, laikant juos nusikaltėliais, tikrai neigiamas momentas.
– Ilgai kalbatės su šiais migrantais. O ar iš valstybės institucijų yra organizuojami, vykdomi tokie pokalbiai?
Tai yra ir sudėtingas, ir kartu labai paprastas klausimas. Jei atsakyti impulsyviai, remiantis tuo, ką girdime iš šių žmonių, su jais nesikalbama, jie jaučiasi apleisti ir palikti nežinioje.
Iš kitos pusės, kai psichologas viename ar kitame centre turi tris ar keturis šimtus klientų, kyla klausimas, ką jis gali išgirsti? Daug jų rodo traumos požymius. Yra tokių, kurie laukia atvykstančio psichologo. Kiek per dieną psichologas gali priimti žmonių?
Manau, ateis laikas, kai mūsų dienotvarkėje bus pokalbiai ir pagalba psichologams, šiuo metu dirbantiems su migrantais. Milžiniška trauma. Dažnai galvoju, ką jie ar jos išgirsta ir kaip turi konsultuoti, ką atsakyti? Kokio tikslo dabartinėmis sąlygomis siekiama? Susitaikymo? „Priimk situaciją, kokia ji dabar yra?“
Kiek žinau, Pabradės Užsieniečių registracijos centro psichologai aptarnauja ir Medininkų stovyklą. Tai didžiuliai skaičiai – ne du, ne trys šimtai. Nenormalūs skaičiai, krūviai.
Tai fantastiškos moterys. Jos pasakoja, kad atėjus į darbą jų jau laukia išsirikiavusi žmonių eilė. Kartu tai reiškia, kad per tą gyvą eilę psichologas neprieis iki tų, kurie patyrę baisias traumas sėdi savo kambarėliuose.
– Kalbant apie patyrusius seksualinę prievartą, ar yra vyraujančios šalys iš kur daugiausia taip nukentėjusių žmonių?
Mes dirbame su žmonėmis iš Šri Lankos, Kongo, Čečėnijos. Žinome, kad yra ne tik moterų, bet ir vyrų. Kol kas iki to dar nepriėjome, nes iki galo nesusitvarkome su turima grupe. Darbo čia yra kelioms ar net keliolikai organizacijų.
Labai norime padėti valstybės institucijoms. Tačiau nemanau, kad būtume palankūs pagalbininkai –norime kalbėti apie tai, ką matome. Tikiu, kad migrantai, su kuriais dirbame, turi turėti galimybę gauti prieglobstį. Tai žmonės, patyrę baisius išbandymus, – kalba eina ne tik apie vienkartinę prievartą, o apie daugkartines grupines, apie vaikų grupinius išprievartavimus. Viena mergina buvo išprievartauta karių. Apie tai kalbėdami netapsime dideli pagalbininkai Lietuvos migracijos politikai. Jie iš anksto turi kitą nusiteikimą.
– Jaučiate tai?
Jaučiame. Pradžioje nejautėme, tačiau dabar matome, kad, tarkime, migrantai nežino net savo advokatų. Nors juos už valstybės pinigus pasamdė Migracijos departamentas. Daugelis ilgai nežinojo ir savo teismo sprendimų. Tie sprendimai seniai jau priimti jų bylose, netgi apskųsti, bet jie to nežino. Ar tai nėra išankstinis nusistatymas? Man panašu į tai.
Kalbant apie Divine atvejį. Vakar susisiekėme su jos advokatu. Po pokalbio su juo nebijau garsiai to sakyti, jis yra labai neprofesionalus: be moters žinios nusprendė apskųsti tą neigiamą migracijos departamento sprendimą. Mūsų globojama migrantė absoliučiai nieko nežinojo apie tai, kad jai jau kažkas atstovauja, kad vyko teismo procesas dėl jos. Su ja advokatas nėra aptaręs, ką daryti toliau.
Tai tik mano prielaida, tačiau advokatai galbūt automatiškai apskundžia nutarimus, norėdami parodyti, kad dirba. O gal dėl to, kad įsigaliotų nebeskundžiami nuosprendžiai. Mes iš daugelio žmonių girdėjome, kad jie nežino, kad jų nuosprendžiai yra apskundžiami – be jokios galimybės prisidėti patiems prie aplinkybių paaiškinimo, išplėtimo. O teismas sako, kad tai yra uždaras posėdis, neviešas ir mes neturime teisės žinoti, kas vyksta.
Tačiau mes matome visiškai kitokį Raudonojo kryžiaus advokatų darbą – jų advokatai nuolat bendrauja su žmonėmis, žino jų atvejus, informuoja.
Negaliu absoliutinti to visų migrantų atvejų, tačiau grupė, su kuria dirbame, yra masinis reiškinys. Žmonės klausia, kas jų laukia, kada bus teismas, o paaiškėja, kad jiems atstovauja advokatas. „O kas yra mano advokatas?“ – klausia jie.
– Ar galėtumėte pora žodžių nupasakoti vieną kitą atvejį, su kuriuo susidūrėte?
Iki tol, įsivaizduojame, laimingai gyvenusi šeima, jų keturiolikmetė dukra. Tačiau tėvas dirbo policijos pareigūnu. Pas šeimą naktį įsiveržia būrys kareivių, tėvą nužudo iškart. Pasakodama motinos istoriją Divine akimirkai nutyla. Matyt, ten dar kažkas nutinka. Tačiau mamą taip pat nužudo.
Keturiolikmetę Divine grupė kareivių išprievartauja. Jaučiu, kad tada įvyksta proto aptemimas. Ji kažkiek laiko blaškosi ir gyvena tos gyvenvietės gatvėse, manau, ten ji sutinka prekeivių, kurie jai numeta kapeiką ar maisto gabalėlį. Po kurio laiko ją gatvėje susiranda moteris. Tą moterį šiandien mergina vadina teta. Ji laiko ją pas save, namuose. Tačiau už tai ji turėjo prižiūrėti ir tvarkyti tuos namus. Taip pat į tuos namus ėjo vyrai, su kuriais ji turėjo santykiauti. Galiausiai teta ją parduoda pagyvenusiam vyrui. Šioje vietoje, pasakodama istoriją, mergina apsipila ašaromis. Ypatingai graudinasi.
Kaip suprantu, ji buvo mušama, su ja santykiaujama. Šioje vietoje istorija nutrūksta.
– Kiek laiko bendraujate su Divine?
Ilgai. Susirašome kas antrą dieną, gyvai esame susitikę keturis kartus. Mes turime didelę grupę žmonių stovykloje, su kuria susitinkame. Tačiau Divine atvejis reikalauja atskiro žmogaus ir viso pusdienio bendravimo vien su ja. Tam yra atskiras mūsų darbuotojas.
– Kaip atrodo jos kasdienybė stovykloje?
Užeini į tą kambarį, matai drabužiais apkabintus gultus, atvirus maišus su maistu, įvairius daiktus aplink. Spintų nėra. Paties gulto net nesimato, nes viskas apkrauta drabužiais.
Pamačius tą vaizdą, jų kasdienybė pasidaro gana aiški. Kas dieną tas pats – telefonas rankoje, sėdėjimas kambaryje. Taip ir eina dienos. Gali taip mėnesį pagyventi, bet, man atrodo, pradėtų stogas važiuoti. O kaip yra, jei tu gyveni ir nežinai, kada iš ten išeisi, kas tavęs laukia?
Šiai merginai pagalbos prašyti yra sudėtinga. Ji kalba laužyta prancūzų kalba. Mūsų manymu, dėl patirtų traumų turi protinių sutrikimų.
Gauname naktį iš jos žinutę – „Man labai skauda pilvą. Padėkite.“
Susijaudiname, galvojame, ką galime padaryti. Arba rašo – „Vemiu krauju“. Informuojame tarnybas, jos geranoriškai, tikrai ne piktai, atsako, kad su ja viskas gerai.
Tai yra didžiulė kančia ir mums. Nesuprantame, iš kur tas nesusikalbėjimas. Galbūt tai yra psichologinės traumos pasekmės, galbūt ji jaučia somatinius skausmus. Tačiau nemanau, kad kraują ji jaučia – veikiausiai realiai jį mato.
Praėjus savaitei po šio interviu Divine buvo nuvežta į Vilniaus Psichiatrijos centrą, kur jai diagnozuota sunkios formos depresija.
Jai reikia specializuotos psichiatrinės pagalbos bei specializuotos ginekologinės pagalbos. Mano nuomone. Pakeisti aplinką. Gali žmogų kiek nori konsultuoti ir sakyti – laikykis, nenusimink. Tačiau tai neveikia.
– Stovyklos pareigūnai teigia, kad Divine yra melavusi dėl savo amžiaus.
Mes, kurie dirbame su psichologinėmis traumomis, nevartojame tokių terminų kaip melas. Matome, kad žmonės neadekvačiai gali vertinti tam tikrus momentus. Tai yra traumų pasekmė – tu vienus dalykus prisimeni, kitų – ne. Ir čia nereikia nei Kongo Kinšasos, pakanka ir Pasvalio rajono kaimo. Jei ten įvyko psichologinė trauma, išprievartavimas, žmogus prisimena vienus momentus, kitų visiškai ne. Neigiami prisiminimai uždengiami teigiamais, lengvesniais. Daug tos dinamikos čia yra, dėl to apie melą mes atsargiai galvojame.
Kita problema, mano nuomone, kai yra atliekami medicininiai amžiaus nustatymo tyrimai, imamas europiečio etalonas. Ar tikrai tiek išgyvenusią afrikietę galima lyginti su saugiai gyvenančiu ir besivystančiu bendraamžiu europiečiu?
Lankydamiesi stovykloje užvakar, pastebėjome didelę neviltį. Aš visiškai įsivaizduoju, kad žmonės tokiose sąlygose ir nežinioje būdami, gali bet ką pradėti sakyti, kad atkreiptų į save dėmesį. Gali pradėti dramatizuoti, perdėti. Pirmiausia tam, kad atkreiptų į save dėmesį.
Ten dirbantiems žmonėms, tai taip pat yra didelė trauma. Ir savanoriai, kurie tik epizodiškai ten lankosi, išgyvena tą pojūtį, kad per didelis žmonių būrys ir per gilios jų problemos, kad dabar galėtum kažką bent kiek apmalšinti. Negali į visas puses su šimtu žmonių vienu metu kalbėti.
Ir viską lydi nežinia – negali nieko žadėti. Net deramai paaiškinti.
Taip, manau, kad mūsų valstybė laimėjo. Šį mūšį laimėjo – suvaldė migrantų srautą. Džiaugiamės, sveikiname. Bet ar laimėtojas neturėtų būti humaniškas? Ar mūsų laimėjimas leidžia dabar sutrypti silpnesnį?
Suprantu, kad sprendžiamas mažos grupelės žmonių prieglobsčio prašymas ir mūsų balsas čia nebus išgirstas. Iš kitos pusės, mes vis tiek visi kartu gyvename.
– Anksčiau savo komentare LRT.lt rašėte apie panašaus likimo čečėnę. Kaip viskas susiklostė jai?
Ji dingo. Taip, tai panašus į Divine atvejis. Čia įdomi ir kita tema – kontrabandininkai. Čečėnai turi daugiau lėšų, tad jiems keliauti lengviau. Aš apie tai daug nežinau. Tik matau, kad daug pasitraukė ir daug pereina tą Vokietijos sieną. O tai paskatina ir kitus. O tie žmonės, kurie neturi nieko, negali išsimokėti, yra traumuoti…
Papasakosiu apie minėtos čečėnės atvejį. Ji ilgą laiką buvo seksualiai išnaudojama. Jos tėvas priklausė politinėms jėgoms, kurios režimo buvo persekiojamos. Ją nusižiūrėjo vienas iš sukarintų grupuočių vadelių. Kaip ji pati vadina – „bosas“. Jis ją nuolat prievartavo, grobdavo gatvėje, iš darbo. Paleisdavo, vėl pasiimdavo – kada tik norėdavo. Nutaikiusi momentą ji pabėgo iš šalies ir atsidūrė viename iš migrantų centrų Lietuvoje.
Kai mes ją radome, buvo akivaizdus didžiulis šokas – valgymo sutrikimai, savęs žalojimas. Absoliučiai tragiškos baisios psichologinės būsenos moteris. Mes tikrai išsigandome. Ji kentė siaubingus fizinius skausmus, nes dar Čečėnijoje jai buvo nesėkmingai padarytas abortas – labai skaudėjo nugarą. Ji jau tada buvo „ant ribos“.
Operatyviai pradėjome organizuoti jai pagalbą. Tačiau buvo per vėlu. Psichiatrinės pagalbos jai reikėjo anksčiau. Ypatingai ją paveikė, kad jos kambariokė, vyresnio amžiaus čečėnė, turinti pažengusią onkologinę ligą, buvo deportuota. Ji buvo išsiųsta „į niekur“. Likusi čečėnė labai išsigando, pradėjo galvoti, kad ir ją pačią išsiųs. Kai matėme ją paskutinį kartą, eidama ji laikydavosi už sienų. Ta desperacija suveikė – ji išėjo, paliko mus.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-02-03, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1603464/po-sukreciancios-migrantes-is-kongo-istorijos-specialistes-verdiktas-musu-valstybe-laimejo-bet-ar-laimetojas-neturi-buti-humaniskas