Vilniaus policija po kelių valandų paieškos rado du sekmadienį be žinios dingusius vaikus – 10-metė mergaitė ir jos 6-erių brolis po vidurnakčio rasti netoli prekybos centro. Neseniai kelias paras ieškota ir 15-mečio, išėjusio į matematikos pamoką, jis galiausiai rastas taip pat prekybos centre. Tai tik keli atvejai iš kelių tūkstančių, fiksuojamų per metus.
Užpernai dingusių asmenų paieškos registre buvo fiksuota 3 615 vaikų dingimo atvejų, pernai – 2 278.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad iš artimos aplinkos bėgančių vaikų problema yra didelė, tačiau iš esmės nesprendžiama, jos skaičiai Lietuvoje „neįtikėtinai dideli“. Pasak K. Mišinienės, statistinis paveikslas netgi neišsamus – trūksta duomenų, kiek pabėgančių vaikų galiausiai į namus grįžta.
„Yra skaičiuojami vadinamieji vaikai bėgliai, tačiau mes nežinome, kiek jų atsirado, o kiek ne, – LRT RADIJO laidai „Lietuvos diena“ sakė K. Mišienienė. – Tai klausimas, kurį nuolat užduodame teisėsaugai. Klausimas labai paprastas – kiek nuo nepriklausomybės laikų yra neatsiradusių vaikų? Mes negauname atsakymo.
Labai dažnai akcentuojama, kad jie visi sugrįžta, nereikia nervintis, viskas gerai. Mes džiaugiamės, kad sugrįžta, bet nepamirškime, kad dažnai bėga ne pas ką nors, o nuo ko nors. Ir bėgimo priežastis arba lieka už uždarų durų, arba išvis nesiaiškinama.“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės aiškinimu, pabėgimo priežastys yra skirtingos ir nelengva jas apibendrinti, tačiau savo praktikoje centras pastebi, kad dažnai tokiu būdu vaikai sprendžia įvairaus pobūdžio smurto, nepriežiūros problemą, kartais nenori matyti konfliktuojančių, nedėmesingų tėvų.
„Manau, visi atsakymai yra tėvų arba globėjų, kitaip tariant, suaugusiųjų pasaulyje. Jeigu turime tokius didelius bėgančių vaikų skaičius, kokias išvadas padaro Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Dabar atrodo, kad viskas palikta savieigai“, – kalbėjo K. Mišinienė.
Nuo 1997-ųjų veikianti „Vaikų linija“ teikia vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu bei internetu. Linijoje, kurioje dirba per 350 savanorių konsultantų, ji yra nemokama ir anonimiška.
Viena jų, Jurgita Smiltė-Jasiulionė, sako, kad dominuoja santykių su tėvais ir bendraamžiais temos. Skambinama dėl patiriamų patyčių, elgesio, kuris jaučiamas kaip neteisingas, kartais ir smurtinis.
„Kartais vaikai skambina į „Vaikų liniją“, nes tikisi jautraus išklausymo, tikisi pasikalbėti su žmogumi, kuris neturi jokių išankstinių nuostatų, lūkesčių ir reikalavimų.
„Rūpestinga šeima“ yra sunkiai apibrėžiamas terminas. Išoriškai žiūrint, tai yra ir vaikai, kurie tikriausiai gyvena įprastoje šeimoje, turi vidutinišką santykį su tėvais, bet kažkurioje vietoje jie arba nedrįsta tėvams paaiškinti tam tikrų dalykų, nes žino, kad tai gali sukelti stiprią emocinę reakciją, arba jaučia, kad tėvai šiuo metu neprieinami – neišgirs, neišklausys, nesuteiks reikiamo palaikymo, arba iš tiesų tėvai yra neprieinami ir mums išoriškai atrodanti rūpestinga šeima slepia tam tikrą nebendravimą, nesiklausymą, negebėjimą atliepti vaiko poreikių“, – „Lietuvos dienai“ sakė J. Smiltė-Jasiulionė.
Daug vaikų, kurių materialiniai poreikiai yra patenkinami, tačiau to paties negalima pasakyti apie emocinius.
K. Mišinienės teigimu, nors dažnai tuo ieškoma išsigelbėjimo, kiekvienas pabėgimas yra grėsmė.
„Manau, tai labai pavojinga situacija, nes iš bylų, iš ikiteisminių tyrimų matome, kad yra suaugusių žmonių, kurie laukia vaikų, bėgančių iš artimos aplinkos, yra butų, kuriuose tokie vaikeliai surenkami, jie ten žiūri pornografiją, yra vartojami narkotikai, kartais gali būti ir prievartavimas šių vaikų. Yra didžiulė grėsmė tapti prekybos vaikais aukomis.
Bėgimą iš šeimos suprantu kaip pagalbos prašymą, tačiau gali būti, kad bėgdamas iš vienos situacijos vaikas atsiduria dar blogesnėje. Vaikai galbūt nepapasakoja, nemoka pasakyti ar bijo, yra sukrėsti, galbūt suaugusieji nepagauna jų siunčiamų pagalbos žinučių, ir ratas užsidaro. Kartais iš socialinių tarnybų tenka girdėti, kad yra etatinių bėglių: vienas vaikas gali bėgti vos ne šimtą ar pusantro šimto kartų ir vis tiek sugrįš. Manau, mes kitaip turėtume žiūrėti į šias situacijas“, – sakė pašnekovė.
K. Mišinienė pridūrė, kad probleminiai atvejai turi būti sprendžiami ne „dėl varnelės uždėjimo“, o ieškant tikrųjų priežasčių.
„Vaikų linija“ kai kuriais atvejais gali būti tik tarpinė grandis link pagalbos, sako J. Smiltė-Jasiulionė. Jos tikinimu, kiekvienu atveju stengiamasi įvertinti, koks yra tikrasis pagalbos poreikis ir ar pokalbio pakanka.
„Vienose situacijose jaučiame, kad vaikui reikia pokalbio, išklausymo, nėra labai konkretaus klausimo, kurį jis užduoda ar kuriame ieško sprendimo, bet kitose situacijose jaučiame, kad sunkumas yra įsisenėjęs ir reikalauja suaugusiųjų įsikišimo.
Būna, vaikai skambina ir sako, kad nebegera namuose, kad galvoja pabėgti iš namų. „Vaikų linijos“ savanoriai visų pirma bando suprasti, kas nutiko, kad vaikas turi tokį planą ar norą, tada ieškomi paramos šaltiniai artimiausioje aplinkoje, siekiant apsaugoti vaiką nuo tam tikrų pavojingų veiksmų. Ieškome galimybių, kaip spręsti arba kaip pats vaikas gali sau padėti, tam tikrose kritinėse situacijose galime vaiką sujungti su Valstybine vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba ir ten dirbantys specialistai gali pratęsti, jeigu reikalinga tęstinė pagalba ir ją reikėtų organizuoti vaiko aplinkoje“, – sakė „Vaikų linijos“ savanorė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2021-12-21, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1568461/po-pastaruju-vaiku-dingimo-istoriju-ju-skaiciu-vadina-neitiketinai-dideliu-kodel-vaikai-lietuvoje-bega-is-namu