Kasmet padedame apie 300 moterų, vaikų ir vyrų, nukentėjusių nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, seksualinės prievartos, prostitucijos, darbinio išnaudojimo.
Paskaičiavome, jog norint padėti 1 nukentėjusiam, turi dirbti dar su maždaug 10 asmenų: šeimos nariais, socialinėmis, psichologinėmis, medicinos tarnybomis, teisėsaugos atstovais, savivalda ir pan.
Valstybės parama sudaro apie 50 proc. reikalingų mums lėšų, likusias turime susirinkti iš Lietuvos ir užsienio fondų, privačių aukotojų.
Kiekvienais metais gruodžio mėnesį nežinome, iš ko mokėsime algas ir teiksime pagalbą sausio mėnesį, bet nepasiduodame panikai, išgyvename.
Vis tik didžiausia problema mūsų lauke yra ne finansų trūkumas, o chroniškas aukščiausių vadovų netiesos sakymas apie „pasiekimus”, nenoras gilintis į reiškinių priežastis, neįtikėtinus mastus pasiekęs „saviškių”, pataikūnų, tinginių protegavimas.
Ar sulauksime dienos, kai galėsime užrakinti KOPŽI centrą, nes nebeliks šalyje prekybos žmonėmis ir prievartos?