„Nuodėmių gatvėje” – judėjimas be taisyklių
Lietuva priskiriama vos keturių Europos Sąjungos (ES) narių būreliui, kurio gyventojoms draudžiama verstis prostitucija. To nėra net katalikiškoje Lenkijoje. Jau nekalbant apie Latviją bei Estiją. Todėl ir netyla diskusijos, ar nereikėtų legalizuoti seniausios pasaulyje profesijos ir mūsų krašte?
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterims prostitutėms grėsė net mirties bausmė. Tėvai galėdavo oficialiai išsižadėti ištvirkėlės ir atimti iš jos paveldėjimo teisę. Tačiau XVIII amžiuje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, Lietuvoje prostitucija buvo legalizuota. Įsteigta net Prostitucijos reikalų komisija. Nepriklausomoje Lietuvoje prostitucija taip pat buvo legali. Tačiau atėjo 1941-ųjų birželis – kartu su kitais „socialiniais elementais” į Sibirą buvo ištremtos ir 449 prostitutės. Po to sovietai konstatavo, kad jų problema Lietuvoje išspręsta visiems laikams. Nors vieša paslaptis, kad KGB prostitučių, kurių, kaip valkatų ir narkomanų, tuo metu mūsų krašte „nebuvo”, reikėjo šnipinėjimui. Į klausimą, koks šiuo metu Lietuvoje prostitucijos mastas, tiksliai atsakyti negali niekas. Kai kurių šaltinių teigimu, kasdien į Vilniaus gatves išeina apie 300 sekso paslaugas teikiančių moterų. Apie 30 proc. jų – nepilnametės. Jauniausioms – tik 11 metų.
Niekas nesikeičia
„Liūdna”, – teigia tarpukario žurnalisto Juozo Belecko knygą „Nuodėmių gatvė” perskaičiusi Lietuvos „Carito” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” Kauno skyriaus koordinatorė Jolita Juškevičienė. Anot LŽ pašnekovės, nors nuo šios knygos, kuriai informaciją autorius rinko tūnodamas po Kaune, Nemuno gatvėje, veikusių viešnamių lovomis, parašymo praėjo apie 70 metų, mažai kas pasikeitė. Joje piešiamas socialinis smetoninės Lietuvos prostitutės portretas mažai kuo skiriasi nuo šiandieninio. Ir tada dauguma į šį liūną įklimpusių moterų buvo atvykusios į miestus iš kaimų. Paprastai – iš neturtingų šeimų. Pirmiausia jos dirbdavo tarnaitėmis pas šeimininkus. Norėdamos užsidirbti papildomai, „įsitaisydavo” vieną kitą klientą. Šių po truputį daugėjo, kol galiausiai seksas už pinigus tapdavo vienintele moters veikla.
Pasirinkimą lemia jo nebuvimas
Skirtingai nuo šiandienių prostitučių, kurių paslaugos Lietuvoje draudžiamos, reta smetoninė jų kolegė turėjo sutenerį. Klientų ieškodavo pačios – dažniausiai turgavietėse ir aludėse. Tačiau jos du kartus per savaitę privalėjo tikrintis sveikatą, patikrinimas būdavo nemokamas. Smetoninės prostitutės tai buvo verčiamos daryti atėmus iš jų pasą, o vietoj šio išdavus sanitarinę knygelę. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad ir tada šalia legaliai dirbančių prostitučių klestėjo ir nelegalus seksualinių paslaugų teikimas.
Anot jau penkerius metus minėtame Lietuvos „Carito” projekte socialine darbuotoja dirbančios J.Juškevičienės, priežastys, pastūmėjančios moteris į prostituciją, liko tos pačios: skurdas ir kitų galimybių nebuvimas. „Moters pasirinkimą tapti prostitute lemia pasirinkimo nebuvimas”, – teigiama ir prieš septynerius metus Estijos moterų studijų centro atliktoje analizėje.
Lokneso pabaisos nesutiko
„Man neteko sutikti nė vienos moters, kuri būtų ieškojusi tokioje veikloje savirealizacijos ir vadintų tai savo pašaukimu,” – teigia ne viename reide su policija dalyvavusi J.Juškevičienė ir paneigia mitą apie prostituciją, kaip neva seksualinės moters laisvės išraišką. Anot pašnekovės, tai, kad moterys užsiimdamos prostitucija ieško seksualinių malonumų, tėra vyrų fantazija. Jos tiesiog klientui sako tai, ką šis nori girdėti už sumokėtus pinigus. J.Juškevičienė nesutikusi nė vienos moters, kuriai šis darbas teiktų džiaugsmą. O ką kalbėti apie susikrautus pasakiškus turtus – tai taip pat tėra mitas, naudojamas viliojant naujas aukas. Tačiau sąmoningai nutylint, kiek tapus prostitute teks patirti pažeminimo ir smurto.
Paklausta, gal prostitutės, kurioms reikia Lietuvos „Carito” pagalbos, visiškai nepanašios į tas, kurios pagalbos linkusios atsisakyti, J.Juškevičienė teigia: „Man sunku kalbėti apie tai, ko nemačiau. Kaip ir apie Lokneso pabaisą, nors daug kas teigia, kad egzistuoja ir ji.” Anot pašnekovės, su Lietuvos „Caritu” sutinka bendrauti daugiau kaip pusė prostitučių, kurioms tai siūloma. Nors čia pat pripažįstama, kad tai – labai nedidelis jų procentas.
Per naktį šimtai užsakymų?
Pareigūnai J.Juškevičienei yra pasakoję, kad, kartą nakčiai kaip įkaltį pasilikus per reidą sulaikytos prostitutės „tarnybinį” telefoną, ryte jame rasta per tūkstantį praleistų skambučių. Kolegės pasakojusios, kad yra buvę atvejų, kai prostitucijos paslaugas teikianti moteris priiminėjo klientus tame pačiame kambaryje, už medžiaginės širmos tūnant jos vaikui.
J.Juškevičienei teko konsultuoti įvairias moteris: ir kilusias iš šeimų, kuriose smurtas – kasdienybė, ir pabėgusias nuo tokio paties vyro, ir užaugusias vaikų globos namuose. „Dauguma jų kilusios iš asocialių šeimų, o globos namai – įstaiga sutenerių džiaugsmui”, – neslėpė pašnekovė. Anot jos, daugumos šiandienių prostitučių išsilavinimas – apie 10 klasių. Yra tokių, kurios baigusios vos penkias ar šešias. Vidurinę baigusiųjų tik vienetai. Kaip ir studenčių. Dažniau prostitucija užsiima netekėjusios, tačiau nemaža jų dalis augina vaikus. Dar vienas daugumą atsidūrusiųjų prostitucijos liūne siejantis bruožas – jos labai vienišos ir neturi iš ko tikėtis pagalbos sunkiais gyvenimo momentais.
Šaknys – vaikystėje
Minėtame Lietuvos „Carito” Kauno regiono projekte nuolat dalyvauja apie 40 išsivaduoti iš prostitucijos gniaužtų bandančių moterų. Jauniausioji, su kuria teko susidurti J.Juškevičienei, buvo 12 metų. Ir vizualiai ji dar buvo vaikas. Tačiau atsirado vaikinų, kurie pirmiausia ja pasinaudojo patys, o vėliau ėmė už pinigus siūlyti pažįstamiems. Anot pašnekovės, 12-metė buvo viena iš tų, kuriai teko patirti seksualinę prievartą iš pačių artimiausių žmonių. O tokių tarp pasukusiųjų prostitucijos keliu – daugiau kaip pusė. Nors atrodytų, kad susidūręs su tuo dar vaikystėje, vėliau turėtum nuo seksualinio smurto bėgti, yra atvirkščiai. Tai palieka traumą visam gyvenimui. Nes artimiausių žmonių išduotas vaikas į klausimą: „Kodėl?”, teranda vienintelį atsakymą – turbūt jis to nusipelnė, nes pats yra blogas. Su tokia nuostata, kad su juo taip galima elgtis, ir užaugama. Be to, negrįžtamai pažeidžiamos seksualiai išnaudoto vaiko privatumo ribos. Todėl šis užauga nesuvokdamas, kad jo kūnas priklauso jam ir niekas kitas neturi teisės juo naudotis.
Likimai įvairūs
Vyriausiai moteriai, kurią J.Juškevičienei teko konsultuoti, buvo per 40. Ji išsiskyrusi, turi vaikų ir vertėsi prostitucija apie ketverius metus. Moteris pasakojo, kad po skyrybų su vyru buvo sunku vienai išlaikyti vaikus. Dėl to ir įdėjo į „Pažinčių skyrių” skelbimą apie ieškomą rimtą vyrą rimtiems santykiams. Jos ketinimai tokie ir buvo. Tačiau beveik visi jai puolę skambinti vyrai perskaitė šį skelbimą savaip. Jie siūlė seksą už pinigus, o kai moteris atsakydavo, kad buvo ne taip suprasta, juokdavosi. Galų gale ji sutiko su vienu tokių siūlymų.
Pusė Lietuvos „Carito” projekte dalyvaujančių moterų – grįžusios iš sekso vergijos užsienyje. Dažniausiai – iš Olandijos, Ispanijos, Airijos ir Graikijos. Likusi dalis – įkliuvusiosios per jau minėtus policijos reidus arba Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybų operacijas. Nors dar prieš penkerius metus projekto dalyvių daugumą sudarydavo iš užsienio grįžusios prekybos žmonėmis aukos. Ypač daug jų buvo iš Anglijos. Anot J.Juškevičienės, dažniausiai pabėgama neapsikentus katorgos ir patyčių.
Pabėgo nuo košmaro
Naujausias pavyzdys – iš dažnai romantizuojamos Olandijos, garsėjančios savo raudonųjų žibintų kvartalais, grįžusi 18-metė. Jai pavyko pabėgti prisigėrus suteneriui. Šis į raudonųjų žibintų kvartalą ją atveždavo tik dirbti. Sekso vergė buvo laikoma beveik kalėjimo sąlygomis kitur. Olandijoje ji dirbo prostitute apie pusantro mėnesio. Čia ją atvežė meilę prisiekinėjęs draugas ir pardavė pažįstamam suteneriui. Laimė, jai pavyko nuo šio pabėgti nutvėrus mobiliojo ryšio telefoną. Tai buvo pirmoji užsienio šalis 18-metės biografijoje. Ji nemokėjo jokios užsienio kalbos, suteneris buvo atėmęs ir pasą. Surinkti policijos numerį mergina sugebėjo, bet pasakyti, kas atsitiko, – ne. Tačiau pareigūnai, išgirdę nedrąsų „Help” („Padėkite”), surado ją pagal telefono signalą.
18-metės likimas gali būti atsakas mėgstantiesiems moralizuoti, kad jeigu norėtų, pabėgtų visos sekso vergės. 18-metė pasakojo, kad prieš vežama į viešnamį ji nuolat buvo girdoma arba šeriama narkotikais – kad apsvaigusi būtų paklusnesnė klientų norams. Ji teigia ir šių prašydavusi padėti ištrūkti į laisvę, tačiau tik taip, kaip mokėjo, – lietuviškai. Klientai, nieko nesuprasdami, juokdavosi.
Liberalių daugiausia
Pagal sugebėjusiųjų grįžti pasakojimus didžiausia katorga – nelegaliuose albanams priklausančiuose Anglijos viešnamiuose. Ten verčiama dirbti 15-18 valandų per parą, aptarnauti po 25-30 klientų per dieną. Panašūs dalykai, anot grįžusiųjų, vyksta ir Graikijos viešnamiuose, kurių šeimininkai – graikai bei turkai. Šioje šalyje draudžiama naudotis prekybos žmonėmis aukomis. Graikija yra legalizavusi tik savanorišką prostituciją. Tačiau šias paslaugas leidžiama teikti ne jaunesnėms kaip 21 metų moterims.
Viešnamiai įteisinti tik keturiose iš 27 ES priklausančių valstybių – Graikijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Legaliai verstis sąvadavimu leidžiama tik pirmosiose trijose. Net devyniolikoje ES valstybių už tai, kaip ir už viešnamių laikymą, baudžiama. Tačiau teikti prostitucijos paslaugas, t. y. daryti su savo kūnu, ką nori, jose leidžiama. Dažniausiai – su sąlyga, kad šias paslaugas teikiantis asmuo nebus verčiamas tai daryti prievarta ir iš to neturės naudos tretieji asmenys. Tačiau dauguma šių valstybių yra įvedusios prostitucijos paslaugas teikiančioms moterims dar ir papildomų apribojimų.
Latviai surizikavo
Pavyzdžiui, latviai, legalizavę vertimąsi prostitucija dar 1998-aisiais, yra griežtai nustatę vietas, kur tokias paslaugas galima teikti. Legalizuodami savo šalyje seniausią pasaulyje profesiją jie deklaravo, kad taip bus lengviau šią kontroliuoti. Latvijoje galima siūlyti seksualines paslaugas tik gyvenamojoje patalpoje, kuri yra jas teikiančio asmens nuosavybė arba šis sudaręs patalpų nuomos sutartį. Tačiau tokių paslaugų teikimas draudžiamas, jeigu patalpoje yra nepilnamečių vaikų arba tam prieštarauja kiti joje gyvenantys asmenys. Į savo namus prostitutę iškvietusiam klientui Latvijoje gresia 250-500 latų bauda. Tai pasikartojus – ir baudžiamoji atsakomybė. Be to, prostitutė Latvijoje privalo turėti pasą ir jame privalomas įrašas apie dermatovenerologo patikrinimą. Latvijos prostitutėms privalomi ir sifilio, gonorėjos bei trichomonozės testai. Sveikatą reikalaujama tikrintis kas mėnesį.
Iškalbingi skirtumai
Estija, kur verstis prostitucija taip pat nedraudžiama, yra vienintelė ES narė, kurios Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės už prekybą žmonėmis. Nors, kaip teigiama, jų moterys taip pat parduodamos užsienyje.
Vengrijoje, kurioje prostitucija legalizuota 2008-aisiais, tuo užsiimančioms moterims privalomi verslo liudijimai. O šios savo ruožtu turi išduoti klientui atsiskaitymo čekį.
Tačiau, pavyzdžiui, Anglijoje, kur vertimasis prostitucija – taip pat legalus verslas, už sąvadavimą numatytos daug griežtesnės bausmės negu Lietuvoje, kur prostitucija draudžiama. Lietuvoje už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų (jeigu tas asmuo – pilnametis) arba aštuonerių (jeigu auka – nepilnametė). Maksimali bausmė, numatyta už įtraukimą į prostituciją, – iki septynerių metų nelaisvės. Teigiama, kad Anglijoje, kurioje viešnamiai – už įstatymo ribų dar nuo 1885-ųjų, už tokias veikas suteneriai įkalinami 18-22 metams.
Juodų dėmių yra ir daugiau
Kaip jau minėta, tik keturiose ES narėse (Lietuvoje, Maltoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje) teikti prostitucijos paslaugas moterims draudžiama.
Teigiama, kad griežčiausi kovos su prostitucija įstatymai galioja Rumunijoje, kuri yra ir didžiausia prostitučių eksportuotoja legaliems bei nelegaliems ES viešnamiams. Už vertimąsi prostitucija Rumunijoje gresia 120 eurų bauda. Tiek negalinčios susimokėti moterys dažnai atsiduria už grotų. Didelės baudos Rumunijoje numatytos ir prostitučių klientams.
Palyginimui: Lietuvoje įkliuvus pirmą kartą, ir prostitutei, ir jos klientui gresia 300-500 litų bauda. Pakartotiniu atveju – bauda nuo 500 iki 1000 litų arba administracinis areštas iki 30 parų. Beje, atsakomybė ir prostitučių klientams Lietuvoje įvesta tik 2005-ųjų vasarą.
Prostitucija visiškai draudžiama ir JAV. Išskyrus Nevados valstiją, kurioje šias paslaugas teikiančioms moterims taikomi apribojimai. Jos turi būti vyresnės negu 21 metų, kiekvieną savaitę tikrintis pas gydytoją ir būtinai naudoti prezervatyvą.
Prostitucija draudžiama ir Egipte, Indijoje, Irane, Kinijoje, Kuboje. Vienintelė musulmoniška šalis, kurioje įsteigti legalūs viešnamiai, tačiau už prostitutės išžaginimą baudžiama lygiai taip, kaip už bet kurios kitos moters, yra Turkija.
Misija neįmanoma?
Tačiau, anot J.Juškevičienės, įstatymai, numatantys ir prostitučių klientų atsakomybę, Lietuvoje neveikia, nes šių niekas negaudo. Apie tai byloja ir statistika. Per metus už naudojimąsi prostitučių paslaugomis Lietuvoje nubaudžiamas vos vienas kitas vyras.
Pavyzdžiui, pernai Kauno policijai įkliuvo tik vienas prostitutės paslaugas pirkęs studentas. Ir tas pats, galima sakyti, atsitiktinai. Jis buvo aptiktas per reidą į vieną tokias paslaugas teikiantį „tašką”. Paklaustas, ką čia veikia, prisipažino.
Tačiau pareigūnai linkę priešgyniauti Lietuvos „Carito” atstovei, kad nėra galimybės tokiems pažeidėjams taikyti, pavyzdžiui, nusikalstamos veikos imitavimo modelio. Ir ne vien todėl, kad prostitutė, pati pažeidinėjanti įstatymus, negali būti jų talkininkė. Šis modelis gali būti taikomas tik siekiant užkardyti nusikaltimą, o naudojimasis prostitutės paslaugomis Lietuvoje tėra administracinės teisės pažeidimas.
Olandai eksperimentu nepatenkinti
Prostitucijos legalizavimo pioniere laikoma Olandija. Vadinamąjį Bordelių įstatymą, leidžiantį dirbti prostitute ne jaunesnei kaip 18 metų moteriai, kurios paslaugomis gali naudotis ne jaunesnis nei 16 metų klientas, ji priėmė dar 2000-ųjų spalį.
Tačiau per jo veikimo dešimtmetį paaiškėjo, kad ne tik neišsipildė dauguma priimant šį įstatymą puoselėtų vilčių (bus geriau pasirūpinta prostitučių sveikata, jos galės naudotis įvairiomis socialinėmis garantijomis, valstybė gaus papildomų pajamų), bet dar labiau suklestėjo juo ketintos sunaikinti šio verslo sąskaita parazituojančios nusikalstamos grupuotės. Jos ypač pamėgo Olandiją dėl palyginti švelnių šios valstybės įstatymuose numatytų bausmių, gerų nuteistųjų įkalinimo sąlygų ir pinigams plauti tinkamos bankų sistemos.
Pagrindinė klaida
Teigiama, kad didžiausias Bordelių įstatymo trūkumas – jis numato, jog verstis prostitucija Olandijoje gali tik tie asmenys, kurie turi leidimus legaliai dirbti šioje šalyje. Todėl už jo ribų liko iki 80 proc. Olandijos prostitucijos rinkos sudarančios išeivės iš Rytų Europos arba iš viso ES nepriklausančių valstybių.
Be to, šis įstatymas pakenkė krašto įvaizdžiui, nes kas trečias turistas atvyksta į Olandiją tik tam, kad apsilankytų raudonųjų žibintų kvartale. Kokios ten darbo sąlygos, liudija ir ne vienos į Lietuvą grįžusios merginos pasakojimas. Didžioji dalis emigrančių Olandijoje įdarbinamos specialiuose sekso salonuose, skirtuose sadistams, mazochistams ir panašiems iškrypėliams. Teigiama, kad Olandijos vyriausybė jau ėmėsi priemonių gelbėtis iš Bordelių įstatymo sukeltos sudėtingos kriminogeninės situacijos, nes prostitutes išnaudojanti sekso industrija išaugo 25 procentais.
Pedantiškųjų vokiečių rūpesčiai
2001-ųjų gruodį visiškai prostituciją legalizavo ir Vokietija, kurios darbo rinka nuo gegužės 1-osios atvira ir lietuviams. Vokietija tikėjosi gausiai pasipildyti valstybės biudžetą, tačiau taip pat susidūrė su naujomis problemomis.
Pirmiausia, ir čia moterų prekyba besiverčiantys suteneriai sugebėjo apeiti įstatymus. Jau nekalbant apie tokius kuriozus, kad mokesčius valstybei bei atlyginimus darbuotojoms, jeigu šios ir neturi klientų, turintys mokėti viešnamių savininkai, užgriuvus ekonomikos krizei, buvo priversti imtis panašių akcijų kaip parduotuvės. Pavyzdžiui, pradėtos taikyti nuolaidos pensininkams ir bedarbiams. Įvestos mažesnių kainų dienos taksistams bei šiukšlių surinkėjams, jos sutampa su šių algų mokėjimo dienomis.
Be to, legalizavus prostituciją, ja besiverčiančios moterys Vokietijos darbuotojų kvalifikacijos ir pareigybių registre buvo įvardytos kaip tarnautojos, teikiančios seksualines paslaugas. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, tarp kurių – ir pensija bei, netekus darbo, registravimasis Darbo biržoje. Teigiama, kad šios darbuotojai bedarbėms siūlo ir prostitučių darbą. Jeigu kelis kartus jo atsisakoma, gresia mažesnė bedarbio pašalpa.
Feminisčių pergalė
Visiškai kitą kelią spręsdama prostitucijos problemą pasirinko Švedija, kurios parlamente – apie 40 proc. moterų. Šioje valstybėje 1999-aisiais priimtas įstatymas, kad prostitucija yra vyrų smurtas prieš moteris, todėl seksualinių paslaugų pirkimas draudžiamas. Už tai gresia laisvės atėmimas iki pusės metų. Neseniai Švedijos teisingumo ministrė pasiūlė sugriežti šią bausmę iki vienų metų. Nors teigiama, kad šis įstatymas ir taip turėjo stulbinamą efektą.
Tačiau kai kas įžvelgia jame ir trūkumų. Anot skeptikų, pirmiausia šis Švedijos įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims”, įteisino alogizmą. Verstis prostitucija moterims Švedijoje leidžiama, tačiau vyrams pirkti jų paslaugas – ne. Taip dažnai feminisčių šalimi vadinama Švedija teigia kovojanti su pagrindiniu prostitucijos varikliu. Antra, bijodami gresiančių sankcijų Švedijos vyrai labai išpopuliarino vadinamąjį sekso turizmą, ieškodami klienčių Latvijoje ir Estijoje.
Sektinas pavyzdys?
Švedijos pavyzdžiu bando sekti ir Suomija bei Norvegija. Tik pastarojoje numatytos kiek švelnesnės sankcijos. Ten prostitučių klientai baudžiami tada, jeigu naudojasi galimų prekybos žmonėmis aukų paslaugomis. Norvegijos įstatymų kūrėjai įsitikinę, kad tai nesunku nustatyti pagal tai, kas atlydi moterį ir paima pinigus už jos suteiktą paslaugą.
J.Juškevičienei Švedijos pavyzdys atrodo labiausiai atitinkantis žmogaus orumą. Anot jos, moterys neturėtų būti baudžiamos už vertimąsi prostitucija ir Lietuvoje, nes, žiūrint iš žmogaus teisių pozicijos, bausti auką neteisinga. Prostitucijos legalizavimas, anot pašnekovės, yra ne tas kelias, tik ne Lietuvoje, kurioje tokia, kaip šiandien, socialinė situacija. Be to, kitų valstybių praktika rodo, kad prostitucijos legalizavimas, siekiant jos kontrolės, efektyvus tik sprendžiant gatvės prostitucijos problemą.
Siūlo legalizuoti
Kad Lietuvoje reikia legalizuoti prostituciją, pasisako jau ir Seimo nariai. Pavyzdžiui, „darbietė” Loreta Graužinienė neseniai kaip vieną iš būdų, neva padėsiančių sumažinti šešėlinę ekonomiką, pasiūlė prostitučių apmokestinimą. Nors, J.Juškevičienės nuomone, būtų daugiau naudos, jeigu Seimas labiau rūpintųsi įstatymų, gerinančių socialinę moterų padėtį, kuri dažną pastūmėja į prostituciją, priėmimu.
Už prostitucijos legalizavimą pasisako ir dauguma Lietuvos policininkų, pripažįstančių, kad dabartinė jų kova su šiuo senu kaip pasaulis reiškiniu tolygi galynėjimuisi su vėjo malūnais. Ir kai kurie advokatai, kurių įsitikinimu, prostituciją reikėtų legalizuoti vien todėl, kad ja besiverčiančios moterys nebūtų taip teisiškai pažeidžiamos, kaip dabar. Turima galvoje, kad jeigu prostitucija būtų legalizuota, prostitutės nebijotų oficialiai kreiptis dėl patiriamo smurto.
Anot J.Juškevičienės, jos konsultuojamos moterys pasakoja, kad kartais paslaugą užsisako vienas klientas, o atvažiuoja penki ir išgėrę. Tačiau smurto problema nebus išspręsta ir prostituciją legalizavus, nes jos prigimtis – smurtinė.
Dauguma už draudimą
Kitas pasisakančiųjų už prostitucijos legalizavimą mėgstamas argumentas, kad tai bus naudinga pačioms ja besiverčiančiosioms – neva bus skiriama daugiau dėmesio jų sveikatai. Tačiau legalizavus prostituciją nuo nepageidaujamų lytinių ligų tebus apsaugoti klientai. Iš šių perkant prostitutę pažymos apie sveikatos būklę niekas nereikalauja. Galbūt todėl dauguma pernai Lietuvos „Carito” darbuotojų apklaustų moterų teigė norinčios, kad prostitucija Lietuvoje būtų ir toliau draudžiama.
Ši apklausa buvo surengta Kauno, Šiaulių, Marijampolės ir Panevėžio savivaldybėse bei Klaipėdos universitete. Anketos dalytos visiems, sutikusiems atsakyti – tiek minėtų įstaigų svečiams, tiek darbuotojams. Apklausus 602 asmenis, beveik 70 proc. jų pasisakė už tolesnį prostitucijos draudimą. Nors, kaip teigiama, kas trečias apklausos dalyvis buvo 18-25 metų, o apie 70 proc. turėjo aukštąjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Net pusė apklaustų vyrų, kurie sudarė 32 proc. anketas užpildžiusių asmenų, pasisakė už prostitucijos draudimą. O už jos legalizavimą – tik apie ketvirtadalis visų apklaustų moterų. Net ketvirtadalis apklaustųjų nurodė, kad pirmiausia reikėtų bausti klientus, penktadalis – kad sutenerius, ir tik beveik kas dvidešimtas – kad prostitucijos paslaugas teikiančias moteris.
Publikuota 2011 m. gegužės 12 d. www.lzinios.lt
Greta Čižinauskaitė