„Niekas neatpirks padarytos žalos – jokia bausmė, jokie nuosprendžiai. Žala padaryta visam gyvenimui“, – LRT.lt sako Agnė, kurios sūnus nukentėjo nuo šiuo metu už seksualinius nusikaltimus kalinčio Remigijaus Jakščio. Ekspertės atkreipia dėmesį į tarnybų bejėgiškumą ir negebėjimą apsaugoti nepilnamečių nuo lytinių nusikaltėlių – ir įtariamas asmuo gali toliau bendrauti su vaikais.
Du kartus dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų teistas ir šiuo metu kalintis R. Jakštys vėl kaltinamas jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimu. Žinomam mentoriui ir moksleivių kelionių į užsienį organizatoriui R. Jakščiui pateikti kaltinimai dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš tris nepilnamečius asmenis.
Šiuos nusikaltimus R. Jakštys kaltinamas padaręs nuo 2018 iki 2020 metų užsienyje ir Lietuvoje. Per ikiteisminį tyrimą kaltės vyras nepripažino. LRT.lt susisiekus su R. Jakščio advokatu, jis situacijos nekomentavo.
R. Jakštys jau atlieka laisvės atėmimo bausmę už kitus lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius. Nustačius, kad nusikaltimų metu jis nebuvo recidyvistas, Kauno apygardos teismas balandį įkalinimą jam sušvelnino septyniais mėnesiais iki pustrečių metų.
„Tik vėliau išsiaiškinome, kas vyko tose kelionėse“
Agnė – nuo R. Jakščio nukentėjusio vaiko mama. Jos prašymu straipsnyje neatskleidžiamas jos tikrasis vardas ir kiti asmens duomenys.
Kaip LRT.lt pasakojo Agnė, jos sūnaus ir mentoriaus pirmasis kontaktas buvo mokykloje. Iš pradžių viskas atrodė teigiamai – mentorius žadėjo, kad Agnės sūnus bus jo praktikantas, mokysis organizuoti keliones, turės galimybę pakeliauti ir nuo suorganizuotos kelionės gaus 10 proc. pajamų.
Vaikino tėvai pasirašė sutartį: „Tai nebuvo žodinis susitarimas, kad sūnų išleidžiame kažkur. Pasirašėme mentorystės sutartį, kad mano sūnus dalyvauja organizacijoje, buvo išskirti punktai, kas jam priklauso dalyvaujant organizacijoje, ką sūnus gaus, kad uždirbs pinigų, tobulės.“
Po kurio laiko berniuko tėvai ėmė svarstyti, kada prasidės žadėtosios kelionės lėktuvu, mat iki tol sūnus su mentoriumi keliavo tik automobiliu, kada sūnus pradės pats organizuoti keliones.
„Būdavo taip susakoma, kad tą klausimą ir palieki“, – prisiminė Agnė.
Po kelių kelionių berniuko tėvai pastebėjo sūnaus pokyčius: „Sūnui prasidėjo nerimas, buvo visas išjuodęs, rankos dreba, nesusikoncentruoja, nusimokė. <…> Per du tris mėnesius juodai nukrito mokslo pasiekimai.“
Vėliau tėvai sužinojo, kad sūnus į keliones vykdavo tik dviese su mentoriumi. Tėvams būdavo pasakoma, kad vyks visa grupė vaikų, o ir Agnės sūnus tik paskutinę minutę prieš kelionę sužinodavo apie neva netikėtus pasikeitimus.
„Tik vėliau sūnus pasisakė, kad vyko tik jis ir mentorius. <…> Sakydavo, kažkas susirgo, kitas dėl asmeninių priežasčių negali važiuoti. Sūnus jau vyksta į kelionę ir sužino, kad važiuos vienas su mentoriumi. Tik vėliau išsiaiškinome, kas vyko tose kelionėse“, – sakė Agnė.
Žala – visam gyvenimui
Jos sūnui prireikė laiko pasipasakoti apie tai, kas vykdavo per keliones. Jose, pasakojo Agnė, sūnus būdavo lytiškai išnaudojamas.
„Sūnui mentorius pasakė, kad penkių žvaigždučių viešbutyje miegama be kelnaičių. Jei būdavo užsakytas dvivietis kambarys, o jame – dvi vienvietės lovos, mentorius nueidavo į registratūrą ir paprašydavo, kad sustumtų lovas. Sūnus būdavo prigąsdintas, pribaugintas, spaudžiamas psichologiškai, jis neturėdavo kito pasirinkimo“, – kalbėjo Agnė.
Pasak jos, sūnui buvo grasinama nepasakoti apie tai, kas vyksta per keliones, gąsdinama, kad su juo susidoros: „Sūnus nežinojo, kaip pasipriešinti. Jis bijojo pasipriešinti, jį gąsdindavo ir prokurorais, ir garsiais advokatais. Ką vaikui daryti? Jis vienas, jis bijojo mums pasisakyti.“
Galiausiai berniukas išdrįso šeimai pasipasakoti. Jo mama atvira – šios patirtys sūnų paveikė visam gyvenimui.
„Niekaip nepaskaičiuosime žalos, nes žala padaryta visam gyvenimui. Tai žaizda, kuri palieka randus, o randai negyja. Tai padarė žalos ne tik sūnui, bet ir mūsų visai šeimai, visiems šeimos nariams – kiekvienam. Kiekvienas išgyvenome.
Džiaugiuosi, kad turiu sūnų, nes jis galvojo apie savižudybę, jis galvojo, kad iš šitos situacijos išbristi galima tik savižudybės būdu. Ačiū Dievui, jis pagalvojo, kad turi šeimą, tėvus“, – pasakojo mama.
Viešumas būtų padėjęs
Papasakojęs apie sunkias patirtis, Agnės sūnus gulėjo ligoninėje, kur jam suteikta psichologinė ir psichiatrinė pagalba. Jos kreipėsi ir berniuko šeima.
„Didžiuojuosi juo, kad jis išdrįso tai pasakyti, nelaikė to savyje. Didžiuojuosi. Manau, šis pasisakymas sustiprins mūsų tarpusavio ryšį visam gyvenimui, nes jis žinos, kad turi kur kreiptis pagalbos. <…> Teisiniai procesai vyksta be galo ilgai. Tai psichologiškai taip stipriai paveikia žmogų. Tu tą laiką ne gyveni, bet egzistuoji nuo dienos iki dienos. Taip ir prabėga keleri metai. <…>
Niekas neatpirks padarytos žalos – jokia bausmė, jokie nuosprendžiai. Niekas neatpirks. Žala padaryta visam gyvenimui“, – pažymėjo berniuko mama.
Sužinojusi apie sūnaus patirtą seksualinį išnaudojimą, Agnė nebesijautė saugiai, tad ir sūnaus, ir kito vaiko mokyklose bendravo su kitais tėvais bei administracija, kad padėtų užkirsti kelią kitiems panašiems atvejams.
„Juk pirmas kontaktas su mentoriumi buvo mokykloje, jis organizavo keliones mokykloms, grupėms. Jaučiausi nesaugi. Iš kur galiu žinoti, kad nebus pakeistas tos organizacijos pavadinimas? <…> Ėjau ir kitus tėvus perspėti, taip pat administraciją, kad tai blogos reputacijos organizacija, nuo kurios nukentėjome“, – pažymėjo Agnė.
Ji kėlė klausimus – kaip tėvai gali jaustis saugūs išleisdami savo vaikus į stovyklas ar būrelius?
„Kai pasirašėme sutartį, apie mentorių buvo parašyti keli straipsniai – koks šaunuolis jaunas mentorius, nuo 18 metų daug pasiekęs, tobulėja, verslus verslininkas. Kaip galima apie jį susidaryti blogą nuomonę, jei viskas rašoma tik gražiai? O tai, kad jis jau buvo įtariamasis, jau buvo nuteistas, neskelbta.
Kiekvienas įtariamasis turi būti iš karto viešai paskelbiamas, kad kiti nenukentėtų. Ir mūsų situacijoje viešumas būtų padėjęs, būtume žinoję, kokia tai organizacija“, – apgailestavo Agnė.
Tarnybų bejėgiškumas ir aukų paieškos
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad šios bylos – išskirtinės. Ekspertė pastebėjo, kad kaltinamasis aktyviai ieškojo aukų, o Lietuvos teisinė sistema neužkerta tam kelio.
„Pirmiausia paminėčiau nusikaltėlio įžūlumą – pradedant jo vykdyta atvira paauglių medžiokle, „apetito“ augimu, kai pradėjęs nuo tvirkinamųjų veiksmų jis vėliau jau prievartavo, ieškojo aukų net ir dalyvaudamas teisiniuose procesuose dėl to. <…>
Prievartautojas mielai pozuoja fotografams teismo rūmuose, merkia akį prieš jį liudijančioms aukoms. Kitas momentas, kuris smarkiai sukrečia, yra ilgai tvyrojęs tarnybų bejėgiškumas – tiek teisėsaugos, tiek švietimo bendruomenės“, – LRT.lt komentavo K. Mišinienė.
KOPŽI centro vadovė pastebėjo, kad, neįsiteisėjus nuosprendžiui, R. Jakščiui nebuvo ribojama galimybė būti prie vaikų.
„Esame savotiškame užburtame rate, kur teisinė sistema sako, kad kol žmogus nenusikalto arba kol neįsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, nėra galimybių imtis kokių nors ribojančių priemonių. Neturime Seksualinių nusikaltėlių registro.
Atkreipkite dėmesį, kad šalies vedantieji kriminologai vienbalsiai menkina siūlymą jį kurti, neva geriau dirbti su visuomenės požiūrio keitimu. Tai kas gi trukdo keisti tą požiūrį? Tik kai reikia operuoti, nesiūlome paskaitos apie sveiką gyvenseną“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Pasak ekspertės, siekiant žmones apsaugoti nuo lytinių nusikaltimų, turime dirbti visose srityse – ir informuoti bei šviesti visuomenę, nuolat gerinti specialistų pasiruošimą, taip pat svarbu riboti nuteistų už lytinius nusikaltimus asmenų prieigą prie naujų aukų, teikti realią pagalbą norintiems keistis prievartautojams.
O pagalbos seksualiniams nusikaltėliams dar nėra – kaip teigė K. Mišinienė, įkalinimo įstaigose nevyksta joks darbas su nuteistais lytiniais nusikaltėliais: „Apie kokį darbą, elgesio keitimą galime kalbėti, jei šalies kalėjimuose tarpsta kastų sistema, kuri nužmogina uždaroje institucijoje atsidūrusį nuteistąjį, verčia jį kovoti dėl išlikimo?“
„Šiandien šiame lauke vis tik dar daug inercijos – kažkas paviešino, kilo triukšmas, pakalbinti valstybės tarnautojai pasyviai „atsišaudo“ paruoštukais – viskas gerai, sistema veikia, nieko kurti nereikia. Triukšmas nutilo, vėl viskas grįžo į senas vėžes“, – kritikavo KOPŽI centro vadovė.
Įstatymai nenumato galimybės uždrausti bendrauti su nepilnamečiais
Advokatė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. Marina Gušauskienė teisminiuose procesuose dažnai padeda nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems žmonėms.
M. Gušauskienė aiškino, kad paprastai įtariamiesiems gali būti paskirta kardomoji priemonė, ribojanti bendrauti su nukentėjusiais žmonėmis. Tada įtariamasis su nukentėjusiuoju negali ieškoti kontaktų, artintis ir bendrauti. Visgi, pastebėjo advokatė, nėra tokių priemonių, kurios neleistų apskritai bendrauti su nepilnamečiais.
„Jei asmuo nėra nušalintas nuo savo pareigų ir toliau dirba savo darbą, jis ir toliau bendrauja su vaikais ir panašiai. <…> Įstatymai nenumato galimybės uždrausti bendrauti su nepilnamečiais ar ieškoti kontaktų su vaikais“, – LRT.lt komentavo M. Gušauskienė.
Pasak jos, būna ir taip, kad teisėsauga savo darbą atlieka ne iki galo, pavyzdžiui, reikėtų vertinti, ar seksualiniais nusikaltimais įtariamas asmuo suprato savo veiksmus, ar neturi kokių nors sutrikimų.
Turint tokią informaciją, nepilnamečius būtų galima labiau apsaugoti nuo tokių nusikaltimų. Kaip pavyzdį M. Gušauskienė pateikė tam tikros informacijos viešinimą, neatskleidžiant asmens tapatybės. Tokiu atveju, teigė advokatė, bendruomenės būtų atidesnės.
„Įtarimų pareiškimas nereiškia įsiteisėjusio nuosprendžio, vis tiek galioja nekaltumo prezumpcija. Kol teisėjo nuosprendžiu asmuo nėra pripažįstamas kaltu, tol jis laikomas nekaltu. Tai, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, dar nereiškia, kad asmuo negali vykdyti veiklos“, – sakė MRU Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė.
Visgi, tvirtino advokatė, reikėtų peržiūrėti teisinę sistemą, o pokyčiai turėtų būti sistemiški. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais kai kuriems žmonėms dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo galėtų būti ribojama galimybė dirbti su vaikais.
„Problema, mano manymu, labai formalus [teisėsaugos] požiūris. Yra siauras mąstymas, faktinės aplinkybės nevertinamos sistemiškai, nežiūrima plačiau“, – teigė M. Gušauskienė.
Milžiniškas darbas įrodant kaltę
Advokatės teigimu, ne visais atvejais nuo seksualinės prievartos nukentėję žmonės sulaukia psichologinės ir kitos reikalingos pagalbos, o įrodyti nusikalstamą veiką – sudėtinga.
„Nors pagal įstatymą taip neturėtų būti, nukentėjusysis arba jo atstovas turi atlikti milžinišką darbą, kad įrodytų [nusikalstamą veiką] ir kaltininkas gautų atpildą“, – sakė M. Gušauskienė.
Padarytą žalą taip pat reikia įrodyti teisiškai: „Atrodo, savaime suprantama – jei vaikas tapo auka, tai žala padaryta, bet teisine prasme žala turi būti įrodyta.“
M. Gušauskienė taip pat atkreipė dėmesį, kad neretai nukentėjęs vaikas būna įbaugintas, o patyręs prievartą jis užsisklendžia. Neretai dėl to nusikaltimai paaiškėja per vėlai, kai dalies įkalčių nebelieka.
Pasak MRU Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorės, paprastai nukentėjęs vaikas gali būti priklausomas nuo juo pasinaudojusio žmogaus, su juo turėti emocinį ryšį, o ne kiekvienas specialistas moka dirbti su vaikais. Tai taip pat apsunkina galimybes įrodyti nusikaltimą.
„Turėtų būti sisteminis požiūris, kai bendradarbiauja mokykla, teikiama psichologų pagalba, o teisėsauga yra apmokyta dirbti su tokiomis bylomis. Ne bet kuris tyrėjas gali tai tirti, nes darbas su vaikais labai sudėtingas. Su vaiku reikia bendrauti taip, kad jis suprastų, kalbėti jam suprantama kalba, kad jam nepadarytum žalos.
Mums, teisininkams, svarbu nustatyti faktines aplinkybes, mes linkę viską smulkiai išsiaiškinti, bet ne visada galima uždavinėti klausimus, tam tikri klausimai gali daryti įtakos ir vaiko parodymams“, – vardijo M. Gušauskienė.
Ji pridūrė, kad neretai nukentėjusieji turi atlaikyti ir įtariamųjų bei jų advokatų spaudimą, kai kaltę bandoma suversti vaikui, argumentuoti, kad tai nepilnametis išprovokavo seksualinius veiksmus. Jei vaikas prievartą patiria šeimoje, dar sunkiau, nes dažnai tenka atlaikyti ir šeimos spaudimą, kaltinimus, kad vaikas yra melagis, kuris nori sugriauti šeimą.
Ministerija: turi būti dirbama ir su priežastimis
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Bajarūnas LRT.lt teigė, kad apie 70 proc. seksualinės prievartos prieš nepilnamečius atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, apie šiuos atvejus dažnai nepranešama, tad jie lieka pilkojoje zonoje.
Dėl šių priežasčių, teigė VRM atstovas, turėtų būti taikomos ne tik teisėsaugos priemonės, kurios orientuojamos į pasekmes, bet dirbama ir su priežastimis – investuojama į prevenciją, švietimą, elgesio modelių keitimą.
M. Bajarūnas tvirtino, kad VRM iniciatyva nuo 2021 metų lytinius nusikaltimus padarę asmenys įpareigoti pranešti, kad pakeitė gyvenamąją vietą ar išvyko. Papildomai siūloma nustatyti prievolę pranešti ir apie asmens darbovietės pakeitimą, o užsieniečiams pateikti duomenis iš analogiško savo šalies registro, rodančius, kad žmogus nėra teistas.
Pasak VRM atstovo, ministrės Agnės Bilotaitės iniciatyva kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo rengtas įstatymų paketas, kuriam pritarė Seimas. Šiais įstatymų pakeitimais pasiūlyta sukurti neteisėto darbo su vaikais prevencijos QR kodą. Šis kodas privalomas darbdaviams, organizatoriams ir paslaugų gavėjams, norint priimti ar samdyti asmenis dirbti su vaikais. QR kodas pakeis įprastą pažymų tikrinimą ir bus pagrįstas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis.
Norintis dirbti su vaikais asmuo nuo šiol pildys el. prašymą ir kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie VRM dėl QR kodo suteikimo. Įstaiga, priimdama asmenį darbui, praktikai, stažuotei, privalės patikrinti QR kodą ir jo galiojimą. Paaiškėjus, kad asmuo anksčiau buvo teistas už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas, darbdavys privalės nušalinti tokį asmenį nuo tiesioginio kontakto su vaikais.
Kaip sakė M. Bajarūnas, dar prieš metus įstaigos ne itin noriai kreipdavosi dėl duomenų iš nuteistųjų registro, tačiau situacija pasikeitė. 2023 m. paskutinį ketvirtį gauta 5 195 prašymai, 2024 m. pirmąjį ketvirtį – 7 438 prašymai, o nuo balandžio 1 d. iki birželio 30 d. – 4 089.
„Įsigaliojus QR kodo sistemai, asmenų duomenų patikrinimo procesas taps paprastesnis ir greitesnis. Ribojimai tiesiogiai dirbti su vaikais galios ne tik švietimo, sporto, socialinėms, bet ir kultūros įstaigoms bei religinėms organizacijoms“, – pastebėjo VRM.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-08-06, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2326210/nuo-jakscio-nukentejusio-berniuko-mama-tik-veliau-issiaiskinome-kas-vyko-kelionese